Tiesa, išlieka tikimybė, kad Europos Vadovų Taryba parlamentui pasiūlys visiškai kitą kandidatą, pastaruoju metu vis pasigirsdavo kalbų apie „Brexit“ vyriausiojo derybininko Michelio Barnier galimybes užimti šį postą. Tačiau Tarybai pateikus savo kandidatą, jį 376 balsų persvara turi patvirtinti Europos Parlamentas, todėl vargu ar kandidatas, kurio kandidatūra nebuvo iškelta paties parlamento partijų turi realius šansus užimti šį postą.
Ir štai čia susiduriame su debatais dėl prezidento posto. Debatai iš tiesų skirti ne balsuoti už konkretų kandidatą, tokios galimybės europiečiai neturi, o už jį iškėlusią partiją, nes partija, gavusi daugiausiai mandatų turės geriausius šansus patvirtinti savo kandidatą. Tačiau itin svarbus bus ir koalicijų sudarymas.
Kaip ir visuose debatuose, itin svarbu ne tik tai, kas pasakoma, bet ir kaip tai pasakoma. DELFI pateikia debatų santrauką ir svarbiausius kiekvieno kandidato pasirodymo aspektus.
Manfredas Weberis
Didžiausios šiuo metu esančios parlamentinės Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos (EPP) lyderis ir kandidatas dažnai įvardinamas kaip vienas iš favoritų.
Deja, vakar šios pozicijos jam užtvirtinti nepavyko. A. Merkel partijos remiamas politikas neatrodė užtikrintas savimi ir savo žinute. Pagrindinė žinia, kurią transliavo kandidatas – apginkime tai, ką pasiekėme, o tai, kad Europos Sąjunga yra didžiulis ir sėkmingas taikos ir klestėjimo projektas, be abejonės, tiesa, tačiau ji neįkvepia ateiti ir balsuoti tuos žmones, kurie yra nusivylę, jaučiasi pamiršti ar neišgirsti. „Daugiau to paties“ yra žinia, kuri gali būti neišgirsta ne tik šalyse, kur kyla aiški populizmo banga, bet ir pačioje Vokietijoje, kur žalieji vis labiau tvirtina savo pozicijas.
Politico.eu kiek anksčiau vykdytoje apklausoje M. Weberį atpažinti sugebėjo tik 24 proc. vokiečių. Ir po tokių debatų tampa aišku kodėl, nes tikriausiai niekam, kas stebėjo šiuos debatus, nekils noras pasidomėti šiuo politiku plačiau. Taip, jis EP dirba nuo 2004 metų ir yra vienas aktyviausių jo narių, tačiau panašu, kad to gali nepakakti.
Negana to, kiti kandidatai be atvangos puolė M. Weberį, kaip dabartinės ES politikos ir jos būklės kaltininką ir tą darė iš įvairių pusių. Jam nepakako charizmos sugebėti įtikinamai atremti metamus kaltinimus. Kūno kalba atrodė neįtaigi, tarsi tikro politiko iš vadovėlio ištreniruoti rankų judesiai ir dažnai abstraktūs atsakymai neįtikino. EPP didžiausią grėsmę ir daugiausia jų balsų gali pavogti dešniosios pakraipos populizmas ir M. Weberis neatrodė pajėgus perkalbėti tuos rinkėjus, kurie yra nusivylę jo partija.
EPP garsiai skamba jei ne laidotuvių, tai bent jau pavojaus varpai.
M. Weberio partija buvo viena iš Europos Sąjungos įkūrėjų ir buvo viena įtakingiausių jos valdymo procese ir pats kandidatas mielai prisiima šios tradicijos tęsėjo vaidmenį. „Turime apginti Europą, kurią sukūrėme. Tam mums reikia mechanizmo, kad apgintumėme savo vertybes“, – akcentavo jis, turėdamas mintyje būdą, kaip nubausti ES nares, kurios pažeidinėja vidaus taisykles. Vienas iš įdomesnių ir Lietuvai svarbesnių jo siūlymų – bendra sąjungos užsienio politika, kurią Europos Parlamentas tvirtintų kvalifikuodos daugumos siūlymu ir kas leistų laikytis vieningos pozicijos krizių Venesueloje, Sirijoje ar Ukrainoje atvejais.
Fransas Timmermansas
Būdamas antros populiariausios frakcijos – Europos Parlamento socialistų ir pažangiojo aljanso nominuotas F. Timmermansas buvo panašioje padėtyje, kaip ir M. Weberis. Jam teko atlaikyti daug puolimo iš kitų kandidatų, nukreipto į valdančiųjų pusę dėl dabartinės ES padėties, tačiau su šia užduotimi šis Nyderlandų politikas susitvarkė daug geriau. Į konkurentų mestus kaltinimus šis atsakydavo ne tik argumentuotai, tačiau dažnai ir su humoru. Štai paklaustas, ar nesijaučia atsakingas už populistinių jėgų kilimą, šis atsakė: „Tai mūsų kaltė, kad tie populistai kyla. Mes nuvylėme, neįtikinome savo rinkėjų, kad reikia mus palaikyti. Tačiau kur veda ta populizmo banga? Pažiūrėkit į „Brexit“. Šalis atrodo tarsi „Sostų karų“ siužeto linija, prišerta steroidais“.
Į daugelį priešininkų argumentų jam pavykdavo atsikirsti ne ką mažiau kandžiai. Štai čekų politikui Janui Zahradilui paklausus, ar nebūtų geriau, jei nedarbo klausimus spręstų pačių šalių vyriausybės, ir paminėjus, kad Čekijoje nedarbas yra vienas mažiausių ES, šis atšovė, kad negalima Pietų Europos šalių palikti vienų, kaip kad Europa nepaliko rytinių valstybių nuošalėje.
„Ar sutinki, pone Zahradilai, kad Čekija dabar tokai sėkminga, nes 15 metų gavo ES paramos fondų lėšas? Ar ji tikrai būtų tokia sėkminga be jų? Tai buvo Europos solidarumas. Ar jūs galite dabar atsisukti į Pietų Europą, kur jaunimas dabar nedirba 30 proc. ir atsisakyti jiems padėti? Kur jūsų solidarumas?“, – atkirto F. Timmermansas.
F. Timmermansas taip pat negailėjo kandžių pastabų populistams, palaikantiems artimus ryšius su Vladimiru Putinu. „Jei esame vieningi, galime būti stipresni už juos (Rusija, Kinija, JAV – DELFI). Tačiau tokie nesame. Kaip galime būti, jei yra lyderių, kurie bičiuliaujasi su V. Putinu ir ima jo pinigus? Nuo N. Farrage'o iki M. Salvini. Turime aiškiai parodyti, kad jie negina ES interesų. Turime tvirtai stovėti prieš V. Putiną, prieš D. Trumpą“, – rėžė F. Timmermansas.
Kalbėdamas apie migracijos problemą F. Timmermansas pritarė M. Weberio siūlymui, kad reikia „Marshallo plano“ Afrikai, kad būtų užtikrinta stabili ekonominė ir politinė situacija pačioje Šiaurės Afrikoje, būtina kovoti su žmonių kontrabandininkais ir kurti stebėjimo ir gelbėjimo centrus. „Tačiau reikia ir solidarumo. Jei Rytų ir centrinės Europos šalys nenori prisiimti savo dalies, sienos turės sugrįžti į Europą ir grįžti ten, kur jų neturi būti“, – sakė jis.
Apskirtai F. Timmermansas pasirodė gana tvirtai, atrodė laisvas, pasitikintis savimi bei vietomis pasakė keletą ugningų frazių ir neatrodė tiesiog kartojantis išmoktas eilutes. Vienas įdomesnių jo pasiūlymų – bendras minimalus 18 proc. korporatyvinis mokestis visoje ES, kuris neleistų kai kurioms kompanijomis naudotis lengvatinėmis mokestinėmis sąlygomis kai kuriose šalyse.
Margrethe Vestager
Ši politikė be abejonės žibėjo, kuomet buvo kalbama apie jos stipriasias puses – prekybą, mokesčius ir rinkos reguliavimą. Ji stirpiai akcentavo kovą su mokesčių vengimu. Šioje srityje ji turi daug patirties, yra jau nubaudusi „Google“ ir „Apple“ už mokestinių prievolių vengimą. Ji pritarė vieningam ir bendram minimalaus korporatyvinio mokesčio limitui visoje ES ir akcentavo, kad būtina kovoti su mokestine neteisybe, kuomet žmonės atiduoda nuo 20 iki 40 proc. savo pajamų, o didžiausios kompanijos randa būdų, kaip mokėti tik po keletą procentų. Anot jos, jei šie pinigai būtų surenkami, būtų žymiai daugiau lėšų kurti gerovę valstybių narių piliečiams. Ji taip pat siūlė įvesti „Skaitmeninį mokestį“ kompanijoms, kurios galbūt neturi oficialios būstinės šalyse, tačiau savo veiklą vykdo ir pajamas gauna skaitmeniniu būdu. Tokios kompanijos būtų priverstos dalį mokesčių sumokėti ir kitose šalyse.
Ji nepritarė kairiųjų kolegų iškeltai minčiai, kad reikia ES įvesti vieningą minimalią algą. Jos teigimu, šalys ir jų ekonomikos yra per daug skirtingos, kad toks siūlymas atneštų naudos.
Pati M. Vestager atrodė gana tvirta ir užtikrinta savimi, nevengė pajuokauti. Viena skambesnių jos frazių buvo kuomet jos paklausė, ar jos nuomone, Europoje yra „mokesčių rojų“ (vietų, kur galima nemokėti mokesčių), ši atkirto: „Man mokesčių rojus yra ten, kur visi moka tiek, kiek jiems priklauso“.
Verta paminėti, kad kuomet buvo kalbama ne apie mokesčių ar rinkos reguliavimo klausimus, danų politikė nebeatrodė tokia pasitikinti savimi. Dažnai atsakinėjo abstrakcijomis, klišėmis ar tiesiog vengdavo pasakyti kažką skambesnio. Srityse, kurios yra jos stiprioji pusė, ji tiesiog dominavo, tačiau kalbant apie migraciją, užsienio politiką jai pritrūko užtikrintumo.
Janas Zahradilas
Šis čekų politikos veteranas, žinomas dar nuo aksominės revoliucijos laikų, atrodė kaip nebloga atsvara tradicinei Briuselio politikai. Jis aiškiai išsiskyrė savo euroskeptiškumu ir nebijojo drąsiai apie tai kalbėti. Galbūt kartais net per daug drąsiai, nes kartais jo puolimas prieš kandidatus atrodydavo kone savaime užprogramuotas, nors ir neperžengdavo mandagumo ribos. Tačiau J. Zahradilas pateikė aiškiai suformuluotą alternatyvą tradicinei ES politkai. Jis pasisakė už mažesnę integraciją ir akcentavo „Dviejų greičių“ Europą, kuomet šalys gali pasirinkti, kiek smarkiai jos nori integruotis. Tokiu būdu ES taptų ne kaip vieningas blokas, bet atskirų daugiau ar mažiau susijungusių valstybių darinys.
Jo argumentai kovai su imigracija yra labai patrauklūs rytinėms ES valstybėms. Jis teigė norintis sukurti migracijos centrus už Europos ribų, kovoti su nelegaliais žmonių kontrabandininkais, tačiau teigė nenorintis kartoti „klaidos“, kuomet visoms šalims buvo išdalintos migrantų kvotos.
Apskritai, J. Zahradilas teigė norintis pakeisti galios balansą tarp Briuselio ir valstybių šalių, dažnai kartodamas, kad tam tikri klausimai turi būti visiškai atiduoti į suverenių valstybių vyriausybių rankas, pavyzdžiui, mokesčiai, kova su nedarbu, imigracijos politika. ES, jo manymu, turi būti mažiau integruota ir tokiu būdu taptų lankstesnė. Siulo „nenaudoti praėjusio amžiaus metodų sprendžiant šiandienos problemas“.
Jo argumentai tikrai bus išgirsti Rytų Europoje bei dešiniųjų populistų vakarų šalyse, tačiau jo ir jo frakcijos įtaka priklausys nuo to, kiek balsų ji sulauks EP rinkimuose.
Ska Keller
Ši žaliųjų kandidatė paliko gana įdomų ir tuo pačiu daug žadantį įspūdį. Tai be jokios abejonės labai charizmatiška asmenybė, kuri sudaro labai atviro, lengvai bendraujančio ir patikimo žmogaus įspūdį. Jaunatviškumas ir energija taip pat gali vokiečius motyvuoti atiduoti už ją savo balsą. Žaliųjų judėjimas įgauna nemažą pagreitį pačioje Vokietijoje ir šie rinkimai bus proga pasitikrinti, kiek jiems pavyko išauginti savo sekėjų ratą.
Be abejonės, stipriausiai S. Keller pasirodė gamtosaugos ir klimato kaitos klausimais, tačiau kiek nustebino ir aiškiai artikuliuota ekonominė jos pozicija. Jos teigimu, ES skirdama daugiau struktūrinių lėšų žaliai energetikai galėtų skatinti naujos pramonės srities kūrimą. Taip pat teigė, kad investuojant į aplinkai draugišką infrastruktūrą būtų galima sukurti darbo vietų. Išdėstytas aiškus planas, kaip skatinti inovacijas, investicijas.
Taip pat išsakyta aiški vertybinė pozicija prekybos susitarimų klausimu. Kai kiti kandidatai sveikino susitarimus su Kanada, Japonija, S. Keller pabrėžė, kad dažnai tokie susitarimai tampa vertybe patys savaime, tačiau nemąstoma apie galimas pasekmes, galimai krentančius kokybės standartus. Ji teigė norinti visuose būsimuose susitarimuose įtraukti vertybines nuostatas, kaip Paryžiaus klimato kaitos susitarimo detalės.
S. Keller atrodė laisva ir pasitikinti savo siunčiama žinute, bus įdomu, kokio palaikymo jos frakcija sulauks EP rinkimuose.
Nico Cue
Šiam iš Ispanijos kilusiam belgų politikui debatai, kaip ir pats kandidatavimas, yra daugiau proga parodyti ir pristatyti savo Europos kairės frakciją ir tą savo tikslą jis pasiekė. Radikaliają kairę, kraštutinius socialdemokratus ir komunistus vienijanti frakcija nėra nei itin žinoma, nei labai įtakinga parlamente ir vargu ar jai pavyks priartėti prie padėties, kai ji turės galimybę nominuoti savo kandidatą.
N. Cue iš kitų kandidatų išsiskyrė tuo, kad vienintelis kalbėjo prancūziškai. Svarbiausią vaidmenį N. Cue atliko puldamas valdančiųjų kandidatus M. Weberį ir F. Timmermansą. Taip pat pristatė savo siūlymą įvesti visoje sąjungoje vienodą minimalią algą. Kalbant apie migraciją jis akcentavo vertybinį aspektą, o pati imigracija, anot jo, yra galimybė. Nauja galimybė pačiam žmogui susikurti geresnį gyvenimą, galimybė valstybei tą žmogų integruoti ir padaryti jį pilnai prisidedančiu valstybės gyventoju.
N. Cue kalbėjo savo auditorijai ir vargu ar jam pavyko savo pusėn patraukti iki šiol šiai pakraipai neprijaučiančių žmonių.