Drąsiau galima būtų rėžti, kad Ą.Bagdono teiginiai yra tiesiog melagingi ir laužti iš piršto. Nesiryšiu spėlioti kodėl – tebūnie tai skaitytojų mintys apie populiarias „parsidavimo Latvių gatvei“ ar kitas teorijas.
Tačiau galiu ramiai teigti, kad Ą.Bagdono straipsnis yra į nagrinėjamos temos esmę paprasčiausiai neįsigilinusio žmogaus minčių kratinys. Neargumentuotas ir pabrėžiu – demagoginis kratinys. Ir štai kodėl.
Visų pirma, autorius save kaip mat tapatina su besidominčiais žmonėmis, nors jau nuo pirmųjų eilučių tampa aišku, jog jis jei ir domisi, tai labai paviršutiniškai. Šią ydą ypač puikiai iliustruoja Ą.Bagdono (nuo šiol – autoriaus) dažnai vartojami žodeliai „galbūt“, „matyt“, „tikriausiai“.
Tai gal ir neatkreiptų didelio dėmesio bei neleistų suabejoti autoriaus kompetencija, jei ne jo rašinio turinys, kuriame be „galbūt“ liejasi priešingas srautas – niekuo neargumentuoti kategoriškumai.
Pavyzdžiui, populiarinamas mitas, kad NATO užpuolimo atveju mums nepadės. Ar tam pateikta argumentų? O kaipgi – pranašiškų, tokių kaip „jei ir bus NATO gynybos planas, tai įgyvendinti jį tikrai kas nors sutrukdys“. Tokiais drąsiais teiginiais, manau, vertėtų švaistytis nebent patiems NATO atstovams arba pranašams. Ar jais ir apsimetinėjama?
Anot autoriaus, NATO „ir jos valstybės“ supranta, jog Lietuvoje niekas negins. O tai neva įrodo viena vienintelė atlikta apklausa (pretenduojanti į rimtą sociologinį tyrimą, tiesa?).
Tiesa yra ta, kad NATO nesivadovauja Lietuvoje surengtų apklausų duomenimis, nes Aljansas turi aiškius principus, dar aiškesnius 4-ąjį ir 5-ąjį straipsnius. Abejojate jų patikimumu? Per daugiau nei 60 NATO gyvavymo metų niekas nėra užpuolęs Aljanso narės ir už tai nesusilaukęs visų NATO narių atsako. Pavyzdys – Afganistanas, kuriame dalyvauja visos NATO narės, gindamos JAV.
Tačiau kokias išvados iš NATO egzistavimo regi autorius? Kategoriškas - neapsimoka investuoti į tokią Lietuvos kariuomenę. Jokios logikos tame – nė kvapo, tačiau labai logiški argumentai, kaip pavyzdžiui Napoleono palyginimas (kas nemaitina savos kariuomenės, maitins svetimą) nepagrįstai sumalami į miltus. Nes nepatinka ar istorinių pavyzdžių nepakanka?
Pastarųjų autorius suranda. Tačiau mano nuomone, jis prašauna pro šalį, lygindamas tarpukario situaciją ir dabartinę. Tarpukariu Lietuva nepriklausė jokiai NATO (o šios ir iš viso nebuvo), o tai, kad kariuomenė nesipriešino 1940-aisiais buvo politinis, ne karinis sprendimas.
Ar tai pagrindas niekinti Lietuvos kariuomenę? Kas autoriaus nuomone mūsų tėvynainiams 1918-1920 ginklu iškovojo laisvę ir apgynė ją savo krauju?
Autoriaus išvada paprasta – jei vieną sykį neprireikė kariuomenės, tai neprireiks ir ateityje.Mano nuomone tai yra trumparegiškas ir neatsakingas požiūris.
Juo labiau, kad šiandieną, būdami NATO nariais neprivalome išlaikyti tokios gausios kariuomenės, kaip tarpukariu – mūsų neturimus pajėgumus kompensuoja būtent NATO, nes Aljansas remiasi ne kuo kitu, o kolektyvinės gynybos principu.
Autoriaus mėginimai išvedžioti, kad, girdi, NATO jau įrodė neginanti ir neginsianti Lietuvos yra tiesiog iš piršto laužti. Kaip rimčiausias pavyzdys pateikiamas Su-27 sudužimo Lietuvoje atvejis.
Autorius klysta manydamas, kad NATO mūsų negynė. Visų pirma mūsų niekas ir nepuolė, o Su-27 sudužimo istorija parodė, ne tik kokia būtina yra NATO oro policija, bet ir ką galima bei būtina tobulinti. Visų pirma sprendimų priėmimą.
Būtent dėl biurokratinių priežasčių NATO naikintuvai pakilo per vėlai, kuomet Su-27 jau arė Suvalkijos laukus. Kalta ir autoriaus minima Lietuvos radarų sistema. Kodėl? Nes ji pasenusi.
Kodėl pasenusi? Nes nėra už ką įsigyti bei išlaikyti naujos. O autorius dejuoja dėl per didelių lėšų krašto apsaugai. Dviveidiškas požiūris: dėl pajėgumų nebuvimo priekaištaujama, o jei kas įsigyjama – priekaištaujama dar labiau. Visaip blogai, ar ne?
Tačiau ne ši istorija yra autoriaus straipsnio yda. Velnias slypi detalėse, o tai supranta kiekvienas propoganda ir demagogija užsiiminėjantis populistas. Kodėl taip sakau? Mat beveik kiekvieną autoriaus pastraipą galima kritikuoti.
Antai priekaištaujama, kad NATO mums neatnešė jokių investicijų.Autoriui derėtų priminti, kad ne viena Lietuvos įmonė (o tai yra ir mokesčiai valstybei, ir darbo vietos) kuria produkciją tiek Lietuvos kariuomenei, tiek NATO valstybėms (ir ne tik, pvz Švedijai gaminami šaudmenų dėklai).
NATO, savo ruožtu į Šiauliuose esantį Zoknių oro uostą investavo tiek, kiek Lietuva nesugebėjo per visą nepriklausomybės laikotarpį.
Spėjimai, kad „didžioji dalis KAM išlaidų yra skiriama buitiniams ir propagandiniams reikalams“ deja, tėra TIK spėjimai.Visos oficialios išlaidos yra pateiktos ataskaitose, prieinamose viešai, tereikia pasidomėti.
Be to, stebėtis, kad didžiąją dalį išlaidų sudaro buitis (administracinės išlaidos, maitinimas, atlyginimai ir pan) yra naivu. Juk mūsų kasdieniniame gyvenime buitinės išlaidos sudaro lygiai tokią pačią dalį – reikia ir maitintis, ir mokėti už paslaugas, o naujų automobilių kasdien juk neperkame, tiesa?
O kaip tuomet su gynybiniais mūsų pajėgumais? Anot autoriaus, jų tiesiog nėra. Vėlgi – švelniai tariant, ginčytinas klausimas, mat žmogui, nesusidūrusiam su Lietuvos kariuomene, apie ją spręsti tik iš nuogirdų (autoriaus vartojami „matyt“) yra mažų mažiausiai profaniška.
Autoriaus įtikinėjimai, jog jis remiasi „moksline literatūra“ tiesiog perša klausimą – kokia literatūra? Juk literatūra galime vadinti ir Aristotelio kūrinius, ir Karlo Marxso veikalus, tik kuriais vadovaujamės mėgindami pateikti išvadas apie šiandieną?
Juk autoriaus teiginiai apie “išlaidas karo reikalams, kurios sukelia ekonominį nuosmukį“ vargu ar taikytini Lietuvai – mūsų šalis didelių investicijų į karo pramonę neturi, o išlaidos į saugumą paprastai neskaičiuojamos „kiek duonos kepalų man tas KAM pirkinys atnešė“.
Tuomet paaiškėja tikroji autoriaus populizmo esmė – išlaidos gynybai neva yra atimtos iš pensininkų, vaikų bei motinų. Kaip žiauru. Tik smulkmena ta, jog toks teiginys yra ne tik neteisingas, bet ir melagingas. Kodėl?
Mat formuojant bendrą biudžetą kiekviena ministerija gauna savo lėšų dalį, kuri nėra nei atimama iš vienos srities, nei pridedama. Jei vienam vaikui davei 10 litų, o kitam – 2, tai nereiškia, kad iš daugiau gavusiojo atėmei tuos du litus, tiesiog yra skirtingi poreikiai. Bet savo poreikiams abu vaikai turi gauti tam tikras lėšas.
Kokie yra kariuomenės poreikiai? Akivaizdu, kad autoriaus jie liko nesuprasti. Vėlgi, tereikia pakrutinti pirštą ir nesunku susižinoti, kodėl Lietuvai reikalingi laivai, transporto lėktuvai. Akivaizdu, bet faktas – autorius piršto nepajudino. Kitaip galima būtų pastebėti, kad didieji pirkiniai įsigyti dar tuomet, kai Lietuvoje jokia krize nekvepėjo, pensijos kilo, o motinystės atostostogis ilgėjo.
Juo labiau, kad tokia pigi demagogija atremiama vienu paprastu argumentu – karines pajėgas turi beveik kiekviena valstybė – pasiturinti ar ne. Gal galėtumėte ant pirštų suskaičiuoti valstybes, kurios neturi?
Net Islandija, kurią taip mėgsta pateikti kaip pacifistinės valstybės pavyzdį turi savo ginkluotąsias pajėgas. Tai nėra tokia struktūra, kaip Lietuvos kariuomenė, bet pajėgi tam, kad išsiųstų savo karius į Afganistaną.(taip, islandų yra ir ten)
Autorius taip pat apsimeta nežinąs, kodėl Lietuvos ir Latvijos pasienyje nėra pasieniečių. Elementaru -- Lietuva ir Latvija priklauso ES bei Šengeno zonai, o pavyzdžiui Rusija bei Baltarusija – ne.
Netinka ir autoriaus pateiktas Gruzijos pavyzdys, mat Gruzija nebuvo ir nėra NATO narė. Be to joks NATO straipsnis nenumato, kad NATO privalo teikti karinę pagalbą valstybei, kuri yra ne užpulta, bet pati sukėlė agresiją.
Pasakymas, kad „visą Lietuvą galima perskristi ir subombarduoti per keletą minučių“ taip pat neatlaiko kritikos. Tai ne šiaip matematiškai neįmanoma (perskristi ir subombarduoti visą Lietuvą), bet ir logiškai svarstant – o kurių galų kam nors šautų į galvą bombarduoti NATO narę?
Galite nesutikti su visais išvardytais argumentais, tačiau atsakykite į vieną paprastą klausimą: kokios yra alternatyvos?
Neutralumą išbandėme – niekas jo nežiūrėjo, sutrynė 1939. Nieko neveikimą taip pat išbandėme – 1940 sovietų tankus su gėlėm pasitikome. Dainuojanti revoliucija? Taip, ji pavyko, bet tuomet, kai neturėjome nieko kito. Tik pamėginkite šiandieną suburti tas minias žmonių kaip 1991, kurie gintų Seimą.
O ką siūlo autorius? Autorius siūlo teroristinį variantą, kitaip sakant, mums nusiristi iki musulmonų ekstremistų lygio. Kaip galima vertinti pasiūlymą gaminti nešvarią bombą ir panaudoti ją prieš civilius gyventojus „kokiame nors bute, gal Maskvoje, gal prie pat Kremliaus“? Mano nuomone, tai yra terorizmo skatinimas.
Nejau alternatyva Lietuvos kariuomenei yra įsivaizduojamo priešininko civilių žmonių žudymas? Gal jiems dar ir galvas pjaustyti galima pasiūlyti? Juk tai yra karo nusikaltimai.
Ir juos pateikiant kaip alternatyvą mėginama siūlyti panaikinti kariuomenę. Liūdna, jei nebūtų apgailėtina. Net jei tai ir asmeninė nuomonė, dar liūdniau matyti, kad kai kas ja skuba patikėti, o ne mąstyti savo galva ir išmokti vieną sykį dėlioti argumentus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!