Europoje vyraujantį neužtikrintumo jausmą sustiprina artėjančių rinkimų Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Vokietijoje laukimas. Tenka pripažinti, kad Rusija artėja turbūt prie jautriausios sukakties po Sovietų Sąjungos griūties – bolševikų revoliucijos 100-mečio paminėjimo.
Staiga likusi pasaulio dalis ima atrodyti neįtikėtinai panašiai, bent jau atsižvelgus į dominuojantį nepastovumą, rašo „The Independent“. Arabų pavasaris davė pradžią netvarkingam ir neretai žiauriam rudeniui, o situaciją dar labiau blogina regioniniai nesutarimai. Xi Jinpingas 27-ajame Komunistų partijos kongrese ketina sustiprinti autoritetą, kuriame planuojama išrinkti jį generaliniu sekretoriumi antrajai kadencijai.
Indijai, atrodo, tiesiog nulemtas neritmingas chaotiškas augimas. Pietų Amerikoje – panaši situacija, o taika Kolumbijoje vertinama kaip papildoma premija. Kuboje bus laukiama ženklų, galimai patvirtinančių, kad anapilin iškeliavus Fideliui Castro, o jo broliui Rauliui pažadėjus išeiti į pensiją šioje šalyje būtų galima tikėtis pokyčių.
Procesai Afrikoje – pelnytai ar ne – bus sekami su atsarga, kurios pagrindinės priežastys – auganti jaunoji karta ir didelis žmonių srautas, dėl vienokios ar kitokios priežasties judantis Šiaurės kryptimi.
Neįprasčiausias ir galbūt net unikaliausias dalykas, susijęs su greitai mus visus ištiksiančia Naujųjų metų pradžia, – tarptautinis susitarimas, galiojęs nuo 1945 m., o dabar pradėjęs irti ir tuo pačiu kelti rimtų klausimų. Tuo, kas vadinta globalizacija ir dar neseniai tituluota neabejotinu ar universaliu gėriu, imta abejoti. Vis tik šis kylantis iššūkis susijęs ne vien tik su nepasitenkinimu ekonomikos rezultatais, bet dar ir su politika, identitetu ir valstybių reikšmingumo didėjimu.
Kyla grėsmė, kad daugiašališkumas visais įmanomais pavidalais grasina ar žada (priklausomai nuo požiūrio kampo) pasukti priešinga linkme.
Donaldas Trumpas laimėjo JAV prezidentinius rinkimus su šūkiu „Pirmiausia – Amerika“ (America First), brėžiančiu niūrias gaires dėl daugiašalių prekybos sutarčių ir aljansų, kurie, jo manymu, neatspindi JAV interesų. D. Trumpas pageidauja, kad JAV laikytųsi atokiau nuo konfliktų, kurie, jo vertinimu, nesusiję su tiesioginiais JAV interesais.
Nors pokario JAV išskirtinumo doktrinos kontekste „Pirmiausia – Amerika“ atrodo visiškai organiškai, vis tik tenka neišvengiamai atsižvelgti ir į protekcijos bei solidarumo akcentus, įtvirtintus NATO dokumentuose.
Jei tikėtume D. Trumpu, šio Aljanso prigimtis ir struktūra, įveikusios Šaltojo karo periodą, dabar jau yra tapusios abejotinomis. Mažų mažiausiai tai reiškia, kad atėjo laikas Europoje esančioms NATO narėms prisidėti reikšmingiau. Neišvengiamai mažėsiantis JAV įsitraukimas galėtų paskatinti Rusiją elgtis ryžtingiau, o Rytų ir Centinės Europos šalims tokia įvykių klotis akivaizdžiai reikštų didesnį nesaugumo jausmą. Vis tik į situaciją pažvelgus kitu kampu galima būti teigti, kad ES tokiomis sąlygomis būtų paskatinta didinti savo gynybinius pajėgumus.
Jungtinės Karalystės (JK) sprendimas pasitraukti iš ES – savotiškas „Pirmiausia – Didžioji Britanija“ šūkio įgyvendinimas – taip pat kelia abejonių dėl ES projekto ilgaamžiškumo. Kadaise vadinta pavyzdiniu modeliu, iš kurio turėtų mokytis kiti pasaulio regionai, ir 2012 m. netgi apdovanota Nobelio taikos premija, ES priklauso nuo valstybių pasirengimo paaukoti dalį suvereniteto bendrų siekių labui.
Tenka pripažinti, kad JK visada tai atrodė sudėtinga, ne ką paprasčiau šią užduotį sekasi įgyvendinti ir „naujiesiems“ europiečiams, o viena iš tikėtinų priežasčių, dėl kurių palyginti neseniai prie ES prisijungusios šalys susiduria su tokio pobūdžio sunkumais, – ganėtinai neseniai atgautas suverenitetas.
2017 m. neabejotinai parodys, ar rimtesnis nacionalizmas, įskaitant ir galimai artėjančius pokyčius Prancūzijoje, gali sukelti pavojų bendram projektui.
Tokios liūdnos perspektyvos nėra neišvengiamos. ES galėtų į JK traukimąsi reaguoti imdamasi glaudinimo priemonių ir užbaigdama valiutos ir saugumo sąjungų projektus, su kuriais nesutiko Londonas. Vis dėlto pasaulis, be JAV, pasirengusių rodyti savo galią, ir be ES, pasiruošusios dar glaudesnei integracijai, ima atrodyti kur kas labiau susiskaldęs ir senamadiškas, kalbant apie tarptautinius santykius ir galios centrus.
Posovietinė Rusija ir iš dalies Prancūzija ilgą laiką pirmenybę teikė multipoliariniam pasauliui kaip santvarkai, turėjusiai sekti po Šaltojo karo. Rusija kelis kartus kėlė bendro Europos saugumo pakto klausimą. Žvelgiant į situaciją tokiu kampu logiška būtų tikėtis Jungtinių Tautų (JT) ir kitų tarptautinių struktūrų reformos, pagal kurią Kinijai, Indijai ir kitoms valstybėms būtų suteiktos lygesnės teisės.
Sovietų Sąjungos griūtis, kurios 25-metis paminėtas praėjusį mėnesį, vis tik tereiškė pirmojo Šaltojo karo veiksmo pabaigą. Mary Dejevsky iš „The Independent“ spėlioja, ar išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, „Brexit“ ir visa reikšmingų rinkimų Europoje puokštė ateinančiais metais galėtų tapti antrojo veiksmo pradžia.