28-erių metų kraštutinių dešiniųjų atstovas netrukus gali tapti Prancūzijos ministru pirmininku: kas tas jaunuolis, pretenduojantis į politikos elitą?

Prieš dešimt metų Jordanas Bardella buvo eilinis paauglys, po pamokų valandų valandas praleisdavęs prie vaizdo žaidimų „Call of Duty“. Šiandieną jam 28-eri ir jis yra Nacionalinio susivienijimo – kraštutinių dešiniųjų politinės partijos – lyderis, galbūt jau po kelių savaičių tapsiantis nauju Prancūzijos ministru pirmininku – pačiu jauniausiu per visą šalies istoriją. Artėjančiuose parlamento rinkimuose, kurių du turai įvyks birželio 30 ir liepos 7 dienomis, jo partijos laimėtų vietų skaičiaus gali pakakti vyriausybei suformuoti. Jauno ir neseniai mažai kam žinomo Marine Le Pen protežė iškilimą į politinius lyderius tenka vadinti vienu įspūdingiausių skrydžių šiuolaikinėje Prancūzijos politikoje.

Italijoje gimusios motinos ir iš Italijos į Prancūziją atvykusio tėvo sūnus užaugo socialiniame būste Senos Sen Deni – daugiakultūriškumu išsiskiriančiame šiauriniame Paryžiaus priemiestyje. Tai, kas gyvenime galėjo jam tik sutrukdyti, tapo jo politiniu argumentu. „Ten mano šaknys, dalis manęs ir mano šeimos istorijos, – sakė J. Bardella dienraščiui „Le Monde“, prisimindamas narkotikų prekeivius, kurie sukiodavosi laiptų aikštelėje šalia jo buto. – Politika užsiimu dėl viso to, ką ten teko patirti.“

Ši priešistorė, taip pat stebėtina jauno vyro savitvarda ganėtinai anksti patraukė M. Le Pen dėmesį. Abudu komponentai buvo politiškai reikalingi partijai, kuri, jos vadovaujama nuo 2011 metų, siekia iš marginalinės ir ksenofobiškos protesto organizacijos pavirsti partija, kuri atstovautų žmonių interesams ir būtų pajėgi tesėti pažadą valdyti šalį jų vardu. Būdamas 16-os J. Bardella įstojo į partiją, nes prie jos vairo atsidūrė M. Le Pen. Praėjus septyneriems metams, kada jis metė geografijos studijas Sorbonos universitete ir įsitraukė į vietos politiką, M. Le Pen patikėjo J. Bardellai partijos vedlio vaidmenį per 2019 metų Europos Parlamento rinkimus. Tiesa, prieš metus M. Le Pen suteikė partijai kitą pavadinimą: nemalonaus tvaiko Nacionalinį frontą, paveldėtą iš antisemitinėmis ir ksenofobiškomis pažiūromis persiėmusio tėvo, pakeitė Nacionaliniu susivienijimu – pavadinimu, išties artimesniu konformistinėms, vyraujančioms tendencijoms.