Kai kurių šalių ginkluotosios pajėgos, pavyzdžiui, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės, tą patį šautuvo modelį naudojo net 50 ar daugiau metų, rašoma nationalinterest.org. Šautuvai tiesiog turi atlikti savo funkciją. Logiškai mąstant, geriau naudoti seną, bet patikimą, laiko patikrintą modelį, nei naują, kuris gali pateikti nemalonių siurprizų.
Nepaisant didžiulio konservatizmo, praėjusiame amžiuje pasitaikė keletas kariuomenei skirtų šautuvų, kurių kokybė, švelniai tariant, neatitiko lūkesčių. Santykinai sumažėjęs pėstininkų vaidmuo mūšio lauke reiškia, kad nė vienas iš šių modelių nebuvo toks blogas, jog nulėmė pralaimėjimą, tačiau dėl prastos kokybės juos naudojanti šalis pralaimėdavo ne vieną mūšį, dėl ko smukdavo karių moralė.
Štai penki blogiausi kariniai šautuvai.
„Type 38 Arisaka“
XX a. prasidėjęs Japonijos šuolis į šiuolaikinį pasaulį daugiausia įvyko dėl gausaus technologijų ir idėjų importo iš kitų šalių. Viena iš tokių technologijų buvo garsusis brolių Wilhelmo ir Paulo Mauserių šautuvas su ginklo pertaisymo rankenėle. Ji buvo įmontuota ir į graižtvinį šautuvą „Type 38 Arisaka“, kuris pasirodė besąs visai prastas ginklas.
„Type 38 Arisaka“ – 6,5 mm kalibro graižtvinis šautuvas. 6,5 mm skersmens šoviniai buvo pasirinkti dėl mažos atatrankos, kuri labai trukdė japonams, nepasižymėjusiems didele viršutinės kūno dalies jėga. Norint padidinti šovinio skridimo greitį ir atstumą, graižtviniame šautuve buvo sumontuotas 80 cm ilgio vamzdis. Galutinis rezultatas – 127,5 cm ilgio šautuvas, tačiau vidutinio Japonijos šauktinio ūgis tuo metu siekė 163 cm. Prijungus durtuvą, „Arisaka“ ilgis neretai viršydavo kareivių ūgį, todėl ji buvo nelengva nulaikyti, be to sunkus priekis linkdavo žemyn.
Smulkaus kalibro graižtvinio šautuvo trūkumai tuo nesibaigė. „Arisaka“ svėrė 4,19 kg, t. y. neįprastai daug kareiviui, kuris pats svėrė apie 59 kg. Galiausiai karo Kinijoje metu Japonijos kariuomenė suprato, jog „Arisaka“ kulkų stabdomoji galia – per maža, todėl teko pereiti prie galingesnių (7,7 mm skersmens) šaudmenų.
M16 (Vietnamo karo pradžioje)
Pradinis automatinis šautuvas AR-15 (vėliau jo pavadinimas buvo pakeistas į M16), sumanytas Eugene’o Stonerio, turėjo būti lengvas, mirtinas ir itin patikimas ginklas. Deja, Jungtinių Amerikos Valstijų kariams pradėjus jį masiškai naudoti Vietname, pasimatė anksčiau nežinoti trūkumai, kurie buvo galutinai pašalinti tik po kelių dešimtmečių.
Pasirinkusi M16, JAV kariuomenė padarė didelę klaidą: ji pernelyg triukšmingai reklamavo ginklo patikimumą ir nusprendė naudoti prastesnį parako receptą. E. Stoneris iš pradžių naudojo paraką IMR 4475, tačiau 1963 m. JAV kariuomenė jį pakeitė WC 846 granuliniu paraku, kuris dega prasčiau už 4475. M16 naudoja parako degimo metu susidariusias dujas šovinio tūtelei išmesti ir užtaisyti lizdą kitu šoviniu. Ekspertų manymu, dėl granulinio parako net šešis kartus padidėjo tikimybė, kad šautuvas užsikirs arba netinkamai užtaisys lizdą kitu šoviniu.
Tuo tarpu M16, kaip patikimo ginklo, reputacija padarė savo juodą darbą: kariai galutinai įtikėjo, jog šautuvo apskritai nereikia valyti, nors dėl konstrukcinių ypatybių (tiesioginio dujų paėmimo mechanizmo) jį kaip tik reikėjo dažniau valyti nei kitus. Be to, šautuvas pasižymėjo pernelyg ankstyva vamzdžio kanalo ir šovinio lizdo korozija. Ilgainiui šie trūkumai buvo pašalinti, tačiau kurį laiką M16 buvo vienas blogiausių automatinių šautuvų, naudojamų profesionalios kariuomenės.
L85
XX a. devintojo dešimtmečio viduryje nemažai NATO valstybių narių kariuomenių pavyzdžiai žiūrėjo, kaip Jungtinės Karalystės kariuomenė iškeitė savo automatinius šautuvus L1A1, pagamintus pagal šautuvo FN FAL dizainą, į naujuosius L85. Futuristiškai atrodantis L85 yra „bullpup“ konfigūracijos (šovinių dėtuvė ir spyna įtaisytos už gaiduko) šturmo šautuvas su fiksuotu keturis kartus vaizdą padidinančiu optiniu taikikliu bei tamsiam paros metui skirtu tričio taikikliu.
Tačiau pavydas netrukus virto užuojauta, išaiškėjus rimtiems L85 trūkumams. Šovinių tūtelės retkarčiais būdavo išmetamos atgal į spynos kronšteiną, todėl ginklas užskirsdavo. Plastikinė šautuvo furnitūra buvo trapi ir pernelyg greitai lūždavo. Naudojant automatinio šaudymo režimą, L85 dažnai strigdavo; taip pat lūžinėdavo daužikliai. Įdomu tai, kad L85 svėrė apie 450 g daugiau nei ginklas, kurį pakeitė, t. y. L1A1, nors šaudė silpnesniais, mažesnio kalibro šoviniais, kurių skridimo atstumas buvo trumpesnis.
Bėgant metams, buvo atliktas ne vienas L85 patobulinimas, siekiant ištaisyti galybę šautuvo problemų. Modifikacija L85A2 kainavo daugiau nei naujas karabinas M4. Jungtinės Karalystės kariuomenės L85 atsargos šiuo metu tobulinamos iki standarto A3. Praėjus 30 metų nuo ginklo pasirodymo, L85 pagaliau tapo šios šalies ginkluotųjų pajėgų vertu šautuvu.
INSAS
Indijos kariuomenė ne vieną dešimtmetį naudojo Jungtinės Karalystės šaulių ginklus, o vietos gamyklos gamino patvariuosius ir mirtinuosius „Enfield No. 1 Mark III“ bei L1A1 šautuvus. Indijos šaulių ginklų sistema (angl. „Indian Small Arms System“, INSAS) buvo bandymas sukurti savo šturmo šautuvą Indijos armijai. Nepaisant gausybės gerų šautuvų pavyzdžių ir patikimų konstrukcijų, INSAS kūrėjai, regis, pasuko priešinga linkme. Šis ginklas – visiškas fiasko.
INSAS buvo sukurtas kaip palyginti įprastas 5,56 mm skersmens šoviniais šaudantis šturmo šautuvas. Kaip ir M16A2, jis turi pusiau automatinio šaudymo ir šaudymo trijų kulkų serijomis režimus, tačiau, skirtingai nuo M16A2, INSAS retkarčiais šaudo automatinio šaudymo režimu, nepaisydamas jį naudojančio asmens pageidavimų. Šis ginklas yra trapus ir nepaprastai greitai susidėvi. Plastikinės šovinių dėtuvės lūžinėja ir tampa netinkamos naudoti šaltu oru. Nepaisant gana nedidelės talpos dėtuvės (20 šovinių) ir mažos šaudymo spartos, INSAS neretai perkaista. Galiausiai reikia paminėti faktą, kad šis ginklas dažnai aptaško šaulio akis karšta alyva.
Vos po 20-ies metų (tai gana trumpas naudojimo laikas, palyginti su kitų šautuvų), Indijos kariuomenė ieško naujo šturmo šautuvo, pakeisiančio INSAS.
AMD-65
Daugelis šturmo šautuvų, pagamintų kaip bazę naudojant legendinį „kalašnikovą“ (AK-47), yra sėkmingi kūriniai. AK-47 – pakankamai paprastas patikimo ir efektyvaus ginklo „receptas“. Tereikia jo laikytis. Vengrų AMD-65 yra savotiškas įspėjimas, kas nutinka bandant eksperimentuoti.
AMD-65 buvo sukurtas, kai Vengrija priklausė Varšuvos sutarties organizacijai, ir gerokai skiriasi nuo AK-47. Vietoje tradicinio 41,5 cm ilgio vamzdžio AMD-65 turi trumpesnį – 30,5 cm, todėl yra ne toks taiklus ir pasižymi trumpesniu šūvio nuotoliu. Šio ginklo metalinis apsodas su ventiliacijos angomis gana greitai įkaista ir gali nudeginti rankas. AMD-65 atstumas tarp priekinio ir galinio taikiklių yra trumpesnis, todėl nesunku apsirikti taikantis. Dėl paprastos buožės iš vielos ginklo priekis yra sunkesnis, be to, kaip pastebėjo vienas naudotojas, taikantis neįmanoma patogiai priglausti buožės prie skruosto.
2005 m. ir 2006 m. JAV vyriausybė įsigijo daug AMD-65, norėdama jais apginkluoti Afganistano policininkus. 2010 m. „New York Times“ išspausdintoje ataskaitoje teigiama, kad Afganistano nacionalinė policija liko nepatenkinta šiais ginklais ir skundėsi, jog jie turi daug trūkumų bei yra labai nepatikimi.