Pirmą kartą viešai atskleisdamas, kodėl 1963-1965 metais nužudė penkis vaikus, 75 metų I. Brady pavadino save „ganėtinai smulkiu nusikaltėliu“, palyginus su tokiais „pasauliniais serijiniais žudikais kaip Blairas ar Bushas“, rašo „The Telegraph“.
Savo nusikaltimus įvardydamas „pramoginiais nužudymais“, jis skundėsi, kad prabėgus 50 metų, visuomenė tebėra „apsėsta“ šių žmogžudysčių, ir sakė, kad jis tebėra garsus dėl tų pačių „teatrinių priežasčių“ kaip ir Džekas Skerdikas.
Pirmą kartą viešai ir ilgai kalbėdamas nuo 1966 metų, kai buvo įkalintas, I. Brady netgi spėliojo, kad visuomenės susidomėjimą jo įvykdytomis vaikų žmogžudystėmis kursto dykvietės, kuriose jis palaidojo keturias savo aukas ir kurias palygino su „Vėtrų kalnu bei visa kita“.
Šiuos komentarus jis išsakė po to, kai pamėgino įtikinti teisėją, kodėl jį iš psichiatrijos ligoninės reikėtų perkelti į kalėjimą.
Daktaras Cameronas Boydas, priklausantis trijų asmenų tarybai, tiriančiai jo bylą psichinės sveikatos tribunole, užklausė I. Brady apie penkis vaikus, kuriuos jis nužudė kartu su bendrininke Myra Hindley.
I. Brady pareiškė, kad priešingai negu kareiviai, kurie žudo žmones vien dėl to, kad laikosi nurodymų, „nusikaltėlis...bent jau jis iš nusikaltimo, kurį ketina įvykdyti, kažką gauna“.
C. Boydas paklausė: „O ką gavote jūs iš nusikaltimų, kuriuos įvykdėte?“. „Egzistencinį potyrį“, - atsakė I. Brady.
Žudikas, kuris savo nusikaltimus taip pat vadino „pramoginiu žudymu“, teigė: „Esu toks pat pragmatiškas kaip ir kareivis ar politikas – juk niekada nematėte, kad Tony Blairas gailėtųsi. Iš tikrųjų jis kraunasi turtą iš savo karo nusikaltimų. Tiesiog sakau, kad ši dichotomija būdinga visiems visuomenės sluoksniams“.
„Bankininkai žlugdo visuomenę, nelegali invazija į Iraką bei Afganistaną, kasdien žūstantys žmonės, netgi patys kareiviai sako, ką mes čia darome“, - kalbėjo jis.
Jis skundėsi, kad prabėgus 50 metų, visuomenė tebėra „apsėsta“ šių žmogžudysčių, ir sakė, kad jis tebėra garsus dėl tų pačių „teatrinių priežasčių“ kaip ir Džekas Skerdikas.
I. Brady tribunolui pasakojo, kad sėdėdamas už grotų, kol 1985 metais buvo perkeltas į Ašvorto ligoninę, jis aklųjų mokykloms Niukastlyje bei Liverpulyje perrašinėdavo knygas brailio raštu ir dirbo kirpėju.
„Darbuotojai ateidavo pas mane apsiskusti barzdų ir panašiai. Ar galite įsivaizduoti tai vykstant dabar?“, - teigė jis.
Teisme jis sakė, jog kalėjime mokėsi vokiečių kalbos ir studijavo psichologiją, bei prisiminė laiką, praleistą specialaus saugumo Daramo kalėjimo padalinyje, bei liūdnai pagarsėjusius kalinius – brolius Kray, didžiojo traukinio apiplėšimo plėšikus, (Johną) McVicarą, šnipus.
Sukikenęs jis pridūrė: „Jeigu paskaitytumėte Kate Kray knygą „Hard Bastards“ („Kieti šunsnukiai“), pamatytumėt, kaip šie asmenys atvirai paliudija, jog aš penkerius metus nuo 1966 iki 1971 metų leidau su jais laiką“.
„Vormvud Skrabse sėdėjau su IRA teroristais, arabų teroristais, asmenimis, išgyvenusiais Irano ambasados apsiaustį. Tai buvo labai kosmopolitiška atmosfera, nes šis kalėjimas įsikūręs didmiesčio viduryje, o ne saloje kaip Parkherstas. Visi kaliniai buvo psichiškai aktyvūs“, - teigė I. Brady.
Jis su nostalgija prisiminė kalėjime turėtą „laisvę“, pridurdamas: „Daugiau niekada neturėsiu tokių puikių sąlygų“.