1939 metų vasarą Trečiasis Reichas pasiūlė vengrų kariams dalyvauti invazijoje į Lenkiją. Hitleris, visų pirma, norėjo gauti priėjimą prie vengrų geležinkelių, einančių per Košicę (miestelis Slovakijoje, tuo metu priklausęs Vengrijai), iš kurio vokiečiai norėjo pulti Lenkiją iš pietų pusės.
Tuometinis Vengrijos premjeras P. Teleki užtikrintai atmetė Hitlerio pasiūlymą, iššaukdamas įsiūtį ir nuostabą Berlyne.
Jis aiškino, kad Vengrija negali atidaryti Trečiojo Reicho kariams kelio per Košicę dėl moralinių priežasčių. P. Teleki rėmėsi ilga lenkų ir vengrų draugystės istorija. „Iš Vengrijos pusės tai yra tautos garbės reikalas, kad nedalyvautume jokiuose ginkluotuose veiksmuose prieš Lenkiją“, - rašė jis savo laiške A. Hitleriui.
Po to, kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją 1939 metų rugsėjo 1 dieną, Vengrijos premjeras nusprendė atidaryti Vengrijos - Lenkijos sieną ir priimti lenkus pabėgėlius, kuriais pasirūpino Vengrijos visuomeninės organizacijos.
Po 1941 metų kovo mėnesio Berlyno sprendimo pulti Jugoslaviją, P. Teleki atsidūrė beviltiškoje padėtyje. A. Hitleris panoro, kad Vengrija dalyvautų Belgrado puolime. Kai 1941 metų kovo 3 dieną P. Teleki išgirdo apie tai, kad vokiečių kariai įžengė į vengrų žemę, jis nusižudė.
Savo atsisveikinimo laiške jis parašė: „tauta jaučia, kad praradome savo garbę. Susidėjome su nedorėliais. Tapsime šiukšlių tauta. Esu dėl to kaltas“.
Kai žinios apie P. Teleki mirtį pasiekė Londoną, tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis pareiškė, kad Vengrijos premjero poelgis buvo „auka, kuri nuplovė nuo vengrų tautos gėdą, kad jie leido vokiečiams atakuoti Jugoslaviją“.
2001 metais tuometinis Lenkijos prezidentas Aleksandra Kwasniewskis P. Teleki po mirties suteikė valstybinį apdovanojimą.