44 metų A. B. Breivikas jau daugiau kaip 11 metų laikomas atskirai nuo kitų kalinių griežto režimo įstaigoje.
Jis tvirtina, kad jo ilgalaikė izoliacija yra Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio „nežmonišką“ ir „žeminantį“ elgesį, pažeidimas.
2011 metų liepos 22 dieną A. Breivikas netoli vyriausybės įstaigų Osle susprogdino bombą mikroautobuse ir nužudė aštuonis žmones, o po to nušovė dar 69 žmones, daugiausia paauglius, Darbo partijos jaunimo sparno vasaros stovykloje Utiojos saloje.
2012 metais jis buvo nuteistas kalėti 21 metus ir šis terminas gali būti pratęstas iki tol, kol bus laikomas keliančiu grėsmę – tuo metu tai buvo griežčiausia bausmė Norvegijoje.
Vartoja „Prozac“
Nuo tada jis laikomas „izoliuotas, ir kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau pažeidžiama Konvencija“, – spalį AFP sakė jo advokatas Oysteinas Storrvikas.
Ieškinio dokumentuose O. Storrvikas teigė, kad „ilgas izoliacijos laikotarpis ir prasmingo bendravimo nebuvimas sukėlė Breivikui (psichologinių) kančių, įskaitant tai, kad dabar jis linkęs į savižudybę“.
„Jis yra priklausomas nuo antidepresanto „Prozac“, kad galėtų ištverti gyvenimą kalėjime“, – sakė advokatas.
Jo teigimu, vienintelis asmeninis A. Breiviko bendravimas yra su dviem kitais kaliniais, su kuriais jis matosi vieną valandą kas dvi savaites, griežtai prižiūrimas, taip pat jis bendrauja su kalėjimo darbuotojais.
Remdamasis kitu Žmogaus teisių konvencijos straipsniu, garantuojančiu teisę į susirašinėjimą, A. Breivikas taip pat prašo sušvelninti apribojimus jam susirašinėti laiškais su žmonėmis už kalėjimo ribų.
Breivikas jau buvo padavęs Norvegijos valstybę į teismą dėl abiejų priežasčių. 2016 metais Oslo apygardos teismas pribloškė pasaulį, nusprendęs, kad jo izoliavimas pažeidžia jo teises.
Po apeliacijos Norvegijos aukštesnės instancijos teismai nusprendė valstybės naudai, o Europos Žmogaus Teisių Teismas 2018 metais atmetė jo bylą kaip „nepriimtiną“.