Ir nepaisant daugybės derybų valandų, susitarimo pasiekti niekaip nepavyksta, o chaotiško „iškritimo“ scenarijus tampa vis realesnis.
Daugiausia ginčų keliantis klausimas – kaip užtikrinti sienos tarp Airijos ir Šiaurės Airijos kontrolę po išstojimo. Atnaujinta sienos kontrolė grasina pakurstyti senas nesantaikas ir kelia grėsmę Gerojo Penktadienio susitarimui, kuris padėjo užkasti karo kirvį tarp airių katalikų ir protestantų, junionistų ir respublikonų.
Dauguma airių puikiai prisimena tą audringą periodą ir neramumus, krėtusius Belfastą praėjusio amžiaus antroje pusėje. Dabar vietiniai bijo, kad kartu su pasienio kontrole neramūs laikai gali grįžti.
Laikraščio „The Guardian“ nuomonių skiltyje Dearbhail McDonald puikiai pamena šalį kausčiusią įtampą ir teigia iki šiol bijanti pro kai kurias vietas važiuoti sutemus. Pateikiame jos įžvalgas:
Didžiojo Penktadienio susitarimas leidžia žmonėms save laikyti airiais, britais, arba ir tokiais, ir tokiais. Dabar mes vėl verčiami rinktis puses.
Vienas iš ankstyviausių mano vaikystės prisiminimų yra raudona besisukanti šviesa, nurodanti automobiliams sustoti prie sienos. Ją pamatę nutildavo visi. Ta raudona šviesa pripildydavo mano vaikišką širdį baimės. Nežinodavau, ar pirštinėta ranka, laikanti tą žibintą, buvo Airijos policininko, ar Britanijos kariškio, o gal Airijos respublikonų armijos ar Alsterio savanorių pajėgų nario.
Aš augau vadinamųjų „Neramumų“ laikais netoli Cloghogue, vienos iš didžiausių Britanijos kariuomenės bazių Šiaurės Airijoje. Man gąsdinantis, bet gerai pažįstamas buvo poreikis keliauti aplinkkeliais vengiant muitinės ir saugumo patikrų palei „bombų alėją“ – baisumais apipintą aštuonių mylių ruožą tarp Niūrio ir Dandalko.
Ta baimė išlikusi iki šiol: iki šių dienų kai kuriais keliais pietinėje Armos grafystės dalyje aš nedrįsčiau važiuoti sutemus. Sunku paaiškinti tiems, kas nėra išgyvenę konflikto, pasiglemžusio daugiau nei 3500 gyvybių regione, kur gyvena mažiau žmonių nei didžiausiuose JK miestuose, kaip siena persmelkė kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą.
Taip pat sunku paaiškinti, kodėl vadinamoji „Brexit“ apsidraudžiamoji priemonė – pasiūlyta apsidraudimo politika siekiant išvengti realios sienos tarp ES ir JK Airijoje – yra tokia be galo svarbi.
Kaip didžiausios Airijoje žiniasklaidos grupės verslo redaktorė, aš galiu labai detaliai paaiškinti, kokią ekonominę grėsmę kelia vadinamasis „kietasis Brexit“ ar „Brexit“ be jokio susitarimo Airijos, Šiaurės Arijos ir Britanijos ekonomikoms. Tačiau visa tai jūs jau žinote.
Realybė yra tokia, kad joks ekonominis modeliavimas negali įvertinti visos nesuskaičiuojamos žmogiškosios ir psichologinės kainos, kurią tektų sumokėti vėl atsiradus realiai sienai. Daugelis teigia, kad padės įvairūs technologiniai sprendimai, tokie kaip bepilotės skraidyklės ir panašiai.
Tačiau tai yra farsas: fizinę patikrą tarp dviejų teritorijų, atskirtų siena, galima panaikinti tik tuomet, kai jas jungia muitų sąjunga ir plataus spektro reguliavimas. Visa kita yra infrastruktūra.
Kaip žurnalistę mane stebina, kokiu mastu ir greičiu Jungtinės Karalystės politiniame ir žiniasklaidos diskurse plinta pavojingi stereotipai ir necenzūriniai tropai, kurie kartais tėra vos pridengtas rasizmas, apie Airijos tariamą nesutaikomumą. Šį procesą kai kuriuose sluoksniuose lydi nuostaba, kad Airijos – seniausios Anglijos kolonijos – gyventojai yra sabotuotojai, nedorėliai ir maži žmogeliai, kurie nenori paklusti Jungtinės Karalystės reikalavimams, jeigu tik žinotume, kokie tie reikalavimai yra.
Kai BBC žurnalistas Johnas Humphrysas, vienas garsiausių žurnalistų Britanijoje, paklausė Airijos Europos reikalų ministrės Helen McEntee, kodėl Dublinas tiesiog neišstoja iš ES ir „nesusieja savo likimo su šia šalimi“, visai Airijai tiesiog atvėpo žandikaulis iš nuostabos ir nevilties.
Dar didesnį nerimą kelią tai, kad anglų ir airių politiniai santykiai, kurie pastaraisiais metais sušilo iki tam tikro zenito, per vos kelis mėnesius sparčiai atvėso.
Man sunku suprasti argumentus tų, kurie balsavo už išstojimą. Tačiau mane liūdina ir nerimą kelia tai, kaip beširdiškai ignoruojami gyvenimai tų, kuriuos „Brexit“ paveiks labiausiai. Ir tai, kaip iš nuoširdžios ir įrodymais pagrįstos baimės dėl sienos šaipomasi ir juokiamasi.
„Brexit“ šalininkai mums sako, kad muitų sąjunga ir bendroji rinka neturi nieko bendro su Didžiojo penktadienio susitarimu – beveik 21 metų pritarimu paremtu tarptautiniu taikos susitarimu, kuris susiskaldžiusių Šiaurės Airijos bendruomenių (kurių 56 proc. narių 2016 metais balsavo už pasilikimą ES) konstitucinį likimą atidavė į mūsų rankas. Jie yra neteisūs.
Tie, kurie nori atsisakyti apsidraudžiamosios priemonės, arba džiaugiasi išstojimo be susitarimo perspektyva, turėtų prisiminti, kad pirmieji šūviai per „Neramumų“ laikotarpį buvo paleisti muitinės postuose, tokiuose kaip Niūris. Todėl iš pradžių vietos policijai, o vėliau ir Britanijos kariuomenei teko saugoti pareigūnus, civilius ir pačius karininkus. Po šių įvykių buvo pastatyti tie milžiniški stebėjimo bokštai, sraigtasparnių bazės ir patikros postai – „kietoji“ siena, kuri gadino mūsų kraštovaizdį.
Mūsų muitinės postuose pasigirdus pirmiesiems šūviams, būtent mūsų narystė muitų sąjungoje ir bendrojoje rinkoje – laisvas prekių ir žmonių judėjimas – leido mums panaikinti tas fizines sienas ir imtis užduoties griauti sienas savo širdyse ir mintyse.
Ar smurto sugrįžimas – neseniai įvykęs automobilio sprogimas Londonderyje tapo siaubingu pirminiu šoku – yra neišvengiamas? Nebūtinai. Tačiau naujos sienos, kuri nors iš pradžių ir būtų „minkšta“ ir virtuali, atsiradimas, kaip ir senieji muitinės postai, pamažu prives prie reguliacinės ir saugumo misijos, kuri sutrikdys gyvenimą ir pragyvenimo šaltinius ir gundys tuos, kurie nori sugrąžinti mus į tamsesnius laikus.
Tai yra rizikinga avantiūra, kurios negalime sau leisti. „Brexit“ apsidraudžiamąją priemonę – tą fundamentalų poreikį išvengti sienos – labai taikliai Davose apibūdino Airijos ministras pirmininkas Leo Varadkaras. Jo teigimu, tai yra daugiau nei tarifai ir prekyba. Tai susiję su mūsų tapatybe. „Brexit“ rizikuoja sužlugdyti Didžiojo penktadienio susitarimą, kuris leidžia žmonėms, tokiems kaip man, Niūryje užaugusiai katalikei, ar lojalistui iš Rytų Belfasto, save laikyti britu, airiu arba ir tuo, ir tuo, ir džiaugtis savo skirtumais.
Kaip airė iš Šiaurės Airijos aš galiu pasakyti, kad esu Britanijos airė. Anksčiau mane už tai būtų ištepę derva ir išvolioję plunksnose. Siena vėl privers mus rinktis puses. Kol žvelgėme į „Brexit“ šautuvo vamzdį, Theresa May atidarė naują frontą ir užsitikrino parlamento paramą dėl planų atnaujinti išstojimo susitarimo derybas ir reikalauti rimtų bei teisiškai įpareigojančių apsidraudžiamosios priemonės, kurią ji ne vieną mėnesį aršiai gynė, pakeitimų.
Britanijos ministrė pirmininkė gal ir pasiekė trumpalaikę Pyro pergalę brolžudiškame kare, apėmusiame jos partiją ir JK parlamentą. Tačiau atsitraukti atgal dėl apsidraudžiamosios priemonės yra klaida, ir tikrai pavojinga. Partijos politiką ir politinį išgyvenimą iškelti virš taikos proceso yra rizika, kurios negalime sau leisti.