Nemažai prirašyta apie sėkmės vaidmenį istorijoje bei politikoje. Be jokių abejonių – tiek Vakarai, tiek likęs pasaulis drąsiai galėtų patvirtinti: visiems labai pasiekė, kad 1988 metais Jungtinių Valstijų prezidentu buvo išrinktas George'as H. W. Bushas, „Politico“ rašo buvęs JAV ambasadorius Vokietijoje Johnas Kornblumas.
Jo vertybės, aplinka, iš kurios atėjo, bei išsilavinimas šiam politikui padėjo tapti tokiu vadovu, kuris buvo pajėgus įveikti anuomet nenumaldomai artėjančius iššūkius. Be to, jis kūrė istoriją ir visa tai darė instinktyviai. G. H. W. Bushas Reagano viziją pavertė realiais istoriniais pasiekimais, ir po šiai dienai lemiančiais Vakarų, Kinijos ir Artimųjų Rytų įvykius. Ir jis šventai tikėjo, kad tai jo pašaukimas. Pats prezidentas mėgdavo sakyti: „Nėra nieko prasmingesnio nei tarnauti savo šaliai, savo piliečiams ir daryti tai kuo įmanoma geriau“.
Laimingas atsitiktinumas lėmė, jog patikimas „profesionalus“ prezidentas prie Jungtinių Valstijų valdžios vairo stojo kaip tik tuo metu, kai pokario pasaulis ėmė irti. Europa ir Artimieji Rytai. Didžiausią galvos skausmą kėlė Rusija ir Kinija. G. H. W. Bushas ne tik puikiai išmanė diplomatiją – jis tiesiog ja mėgavosi. Tuometinio laikotarpio pasaulio lyderiai ne kartą akcentavo, kad JAV prezidento asmeniniai ryšiai ir talentas jais išmaniai naudotis – veiksniai, dėl kurių jam vis paklusdavusi sėkmė.
Užsienio lyderiams jausta empatija – vienas iš G. H. W. Busho sėkmės paaiškinimų. Tai itin aiškiai atsiskleidė labai svarbiu momentu – besibaigiant Šaltajam karui. 1989 metais visiems buvo aišku, jog neišvengiama tapo staigi sovietinio bloko ekonomikos griūtis – to galėjo nematyti nebent aklas. Tiek Europa, tiek pasaulis 1989 metų lapkričio 9-ąją įvykusiai Berlyno sienos griūčiai nebuvo pasirengę – šis įvykis kone visiems sukėlė nemenką šoką.
Sovietų reakcijos leidžia daryti išvadą, jog Maskvą šie įvykiai nustebino ir pavertė neįgalia veikti. Tuo metu Vakarų Europos žmonės, įskaitant britus ir prancūzus, davė aiškiai suprasti, kad jau geriau to nebūtų nutikę. Net ir pirmoji G. H. W. Busho reakcija buvo kitokia. Paklaustas apie entuziazmo stygių, jis nusišypsojo: „Nesu iš tų, kurie reiškia emocijas“.
O tų emocijų netrūko. Francois Mitterandas vyko į Rytų Vokietiją aiškintis, ar galima susivienijimui užkirsti kelią. Britų premjerė Maggie Thatcher nurodė atlikti kelių galimybių, kaip užkirsti kelią suvienytai Vokietijai, analizę. Vašingtone taip pat būta įvairių nuomonių. Nacionalinėje saugumo taryboje ir valstybės departamente vyravo skeptiškos nuotaikos.
Vienas žmogus buvo tikras, jog tiesiog būtina išnaudoti akimirką. Tai buvo Helmutas Kohlis Bonoje. Jis žinojo, kaip visa tai trapu. Lapkričio 8 dieną – sienos atidarymo išvakarėse – H. Kohlis buvo Varšuvoje. Ten jis laikėsi nuosaikios ir atsargios linijos, ir Lenkijos lyderius ramino, jog jiems nėra, ko nerimauti: dar gims ne viena karta, kol Vokietija susivienys. Tačiau privačioje aplinkoje vis ryškėjanti sovietų reakcija H. Kohlį vertė imtis aktyvesnių veiksmų.
Nors ir būta nuogąstavimų pačiame Vašingtone, G. H. W. Bushas labai greitai perprato, kas vyksta iš tikrųjų. Vėliau H. Kohlis akcentavo, kokia svarbi jam buvo JAV prezidento ir jo komandos parama ieškant pritarimo Vokietijos susivienijimo idėjai.
Labai svarbus žingsnis kelyje link Vokietijos suvienijimo buvo vadinamasis „jūrligės“ viršūnių susitikimas, kurio metu tuometinis JAV prezidentas ir Michailas Gorbačiovas 1989 metų gruodžio 2–3 dienomis susitiko audringuose vandenyse prie Maltos besimurkdžiusiame sovietiniame laive.
Gruodžio 4 dieną G. H. W. Bushas tiesiogiai kreipėsi į NATO, kur tuo metu dirbo straipsnio autorius. Vėliau tą pačią dieną prezidentas NATO būstinėje per spaudos konferenciją perskaitė būtent tuos žodžius, palaikančius Vokietijos suvienijimo idėją.
Vienas iš pagrindinių akcentų buvo sąlyga, jog Vokietijos ateitį spręs tik laisva pačių vokiečių valia, o partnerius ir sąjungininkus suvienyta Vokietija laisva valia rinksis pati.
Šis trumpas pareiškimas apibrėžė visos Europos ateitį. Reikalaudamas Vokietijos atsakomybės už savo ateitį, G. H. W. Bushas davė aiškiai suprasti, kad nė viena galia neturi teisės kištis į savarankiškos valstybės vidaus reikalus. Paraginęs laisvai rinktis sąjungininkus, JAV vadovas nepaliko abejonių – suvienyta Vokietija negalės prisidengti neutralumu.
Toliau vykusias derybas iš esmės kontroliavo amerikiečiai, vadovaujami valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio. Vadinamasis derybų formatas „du plius keturi“ dvi Vokietijas pavertė viena remiantis įgaliojimais, kuriuos keturios Antrojo pasaulinio karo pergalingos jėgos išsaugojo nuo 1945 metų, taip užtikrindamos, jog nėra būtinybės taikos sutarčiai su 50 valstybių. J. Bakeris veikė kaip ir jo vadovas – griežtai, bet neprarasdamas bendradarbiavimo dvasios.
M. Gorbačiovui jis nestokojo pagarbos. Per privatų susitikimą po kelerių metų M. Gorbačiovas pabrėžė, kokia svarbi buvo pagarba, siekiant palaiminimo proceso Maskvoje.
Kad ir kokie buvo svarbūs įvykiai Europoje, nevalia pamiršti, kad tuo metu buvo ruošiamasi ir pirmajam Persijos įlankos karui. Valstybės sekretorius J. Bakeris paliko vadovėlio vertą pavyzdį, kaip tarptautinė koalicija geba susitelkti sunkiai operacijai. Jo sūnui George‘ui W. Bushui to pritrūko – prasidėjo tragiškas Irako karas.
Šiandienos Amerikoje šios pamokos atrodo nebeaktualios. Nepaisant to, daugumos dar 1989 metais G. H. W. Busho užmegztų partnerysčių svarba aiškiai parodo, jog šaunus amerikietis – tik savo sąjungininkus ir partnerius gerbiantis amerikietis.