Labai tikėtina, kad tai įvyks Juodojoje jūroje. Rusija 2014 metais įsibrovė į Ukrainą ir savavališkai atsiriekė strategiški svarbų Krymo pusiasalį – tai didžiausio masto okupacija per pastarąjį dešimtmetį.
Iki pat dabar Maskva separatistinėms jėgoms rytinėje Ukrainoje esančiame Donbase siunčia pinigų, užtikrina mokymus, padeda ginklais ir karybos specialistų konsultacijomis.
Pastarasis pajėgų telkimas greičiausiai buvo bandymas Vakarams parodyti, koks nuožmus gali būti V. Putinas spausdamas Ukrainą, ir kaip užsispyrusiai jis priešinasi šalies norui vieną dieną tapti NATO nare.
Tai taip pat buvo savotiškas atotrūkis nuo opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno persekiojimo ir palankiai V. Putino gerbėjų – Rusijos prezidento reitingai po Krymo aneksijos buvo drastiškai šovę aukštyn – įvertintas manevras. Galiausiai toks pajėgų sutelkimas leido Rusijos karinėms pajėgoms pasitreniruoti tam atvejui, jeigu V. Putinas nuspręstų rizikuoti ir peržengtų sieną.
Nors niekam nepatartina nuvertinti Rusijos prezidento talento stebinti savo geopolitinius priešininkus, tai, kas buvo, tikrai nepanašu į ketinimą pradėti didelio masto invaziją. Rusijos prezidentas ir taip kaip reikiant finansiškai nustekentas nuotykių užsienyje.
Sirijos rekonstrukcija tikrai paplonins piniginę. Parama Ukrainos separatistams taip pat kainuoja nepigiai. Be to, Rusijos lyderis nesiskundžia apetitu brangiems naujiems ginklams (pavyzdžiui, kosmoso militarizavimo kampanijai). O kur dar Vakarų taikomų sankcijų spaudimas. Ką jis gali padaryti, tai nukreipti savo mintis ir veiksmus jūros link ir imtis konsoliduoti Juodosios jūros vandenų kontrolę.
Man dirbant NATO siauru Turkijos Bosforo sąsiauriu teko praplaukti dešimtis kartų, tačiau kaskart pritrenkdavo jo strateginės svarbos didybė. Maždaug trečdalio Meksikos įlankos dydžio Juodoji jūra skalauja Bulgarijos, Gruzijos, Rumunijos, Rusijos, Turkijos ir Ukrainos krantus. Šių valstybių kalbų, kultūrų, aljansų ir ekonominio masto skirtumai tikrai įspūdingi – kaip ir ilga istorija. Jeigu tikėtume senovės graikais, tais vandenimis plaukė Jasonas ir argonautai, o mokslininkai mano, jog netgi Nojaus laivas.
Šioje valstybių grupėje NATO turi tris pilnateises Aljanso nares (Turkiją, Rumuniją ir Bulgariją) ir dvi artimas partneres – Ukrainą ir Gruziją (abiejose Rusija turi okupuotų teritorijų). Kaip ir Pietų Kinijos jūra, Juodoji jūra – potenciali interesų susidūrimų erdvė. Be to, didelė tikimybė, kad ši jūra taps angliavandenilių šaltiniu, o tai dar viena priežastis, kodėl įtampa regione tik augs, apie tai byloja ir „Atlantic Council“.
Rusijai iš esmės Krymo reikėjo dėl puikių pusiasalio uostų (kai dar buvau NATO pajėgų Europoje vadas, teko lankytis gimtajame Ukrainos laivyno uoste) ir jūrinių kelių, jungiančių Rusiją ir Ukrainą.
Rimtesnis konfliktas įsiplieksti galėjo jau 2018 metais, kai Rusijos laivynas ir pakrančių apsauga perėmė per Kerčės sąsiaurį (siaurą vandens koridorių, skiriantį Rusiją ir Krymo pusiasalį) į Juodąją jūrą įplaukti bandžiusius tris Ukrainos karinius laivus.
Dabar įtampa sugrįžo. Balandžio viduryje Pentagonas paskelbė į Juodąją jūrą pasiųsiantis du nuotoliniu būdu valdomomis raketomis apginkluotus laivus, ką Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas pavadino „rimta provokacija“. Nors vėliau amerikiečiai paskubomis laivų dislokavimo planų atsisakė, Kremlius nusprendė pasienio teritorijas šalia Krymo užsienio karo laivams uždaryti.
Kai 2014 metais Rusija įsiveržė į Ukrainą, V. Putinas maišė taktikos ir procedūrinių veiksmų kokteilį. Agresyvūs kibernetinio karo veiksmai, specialiosios pajėgos be skiriamųjų ženklų (vadinamieji žalieji žmogeliukai), slapti bandymai sutrikdyti susisiekimą, propaganda socialiniuose tinkluose ir žaibiškos konvencinės atakos – tik dalis taikytos strategijos.
Be jokių abejonių, V. Putinas turi ir veiksmams jūroje skirtą instrukciją. Tokiai karinei operacijai jis galėtų pasitelkti itin greitus patruliavimo laivus, apginkluotus balistinėmis ir žemė-žemė raketomis, sraigtasparnius, specialiųjų pajėgų transportavimui skirtus amfibinius laivus bei dyzeliniu kuru varomus povandeninius laivus, skirtus naikinti tiek karinius, tiek civilius Ukrainos taikinius.
Žinoma, Ukrainos karinių pajėgų vadovybė taptų kibernetinių atakų taikiniu, būtų dedamos pastangos sutrikdyti komunikacijas.
Rusai palaužtų ukrainiečius, o NATO nespėtų laiku atvykti į pagalbą, net jeigu ir labai norėtų. Taigi, pagrindinis tikslas būtų neutralizuoti Ukrainos karinį laivyną, į savo rankas perimti Juodosios jūros šiaurinės dalies kontrolę, atkirsti Ukrainos karines pajėgas nuo išteklių ir perimti teritoriją, galinčią sujungti Rusiją ir Krymą (šiuo metu tarp jų plyti nemenka Ukrainos teritorijos dalis).
Jungtinės Valstijos ir NATO, aišku, tam priešintųsi (JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas ketina skambinti Kijevui ir nuraminti). Tik bėda ta, kad Ukrainai negalioja „ataka prieš vieną iš narių – ataka prieš visą Aljansą“ principas.
JAV Nepriklausomybės karo metais Paulas Revere stebėjo žibintų skaičių Senojoje Šiaurės Bažnyčioje Bostone – „jeigu vienas, sausuma, jeigu du – jūra“, ir taip apibūdino besiartinančius britus. Jeigu V. Putinas nuspręs imtis veiksmų Ukrainoje, greičiausiai tai bus du žibintai.
Jamesas Stavridisas – „Bloomberg Opinion“ skilties autorius. Jis yra JAV atsargos admirolas ir buvęs vyriausiasis NATO sąjungininkų pajėgų Europoje vadas, Fletcherio teisės ir diplomatijos mokyklos Tufts universitete rektorius emeritas. J. Stavridisas dirba „Carlyle Group“ konsultantu, pirmininkauja „McLarty Associates“ patarėjų tarybai. Naujausia jo knyga – „2034: A Novel of the Next World War“.