CNN žurnalistus kaipmat suglumino D. Trumpo neva ištarti žodžiai: „Jis nesikišo į rinkimus“, kuriuos amerikiečiai suprato kaip bandymą pateisinti Rusijos lyderį. Spaudos atstovai iš Rusijos šią frazę traktavo kaip savotišką pajuokavimą: esą, D. Trumpas, reaguodamas į žurnalistų lūkesčius, juokais pagrasino: „Nesikišk į rinkimus.“
Leonas Aronas, nepriklausomame tyrimų institute „American Enterprise Institute“ (AEI) vykdomos Rusijos programos vadovas, D. Trumpo ir V. Putino susitikimą stebėjo būdamas Vilniuje paskutinę savo viešnagės Baltijos šalyse dieną. Žinomas Rusijos užsienio politikos specialistas, keleto Rusijos politikos istorijai skirtų knygų autorius kitados emigravo iš Sovietų Sąjungos. Per interviu portalui ru.DELFI.lt jis paaiškino, kodėl D. Trumpas demonstruoja simpatiją V. Putinui ir kodėl aukščiausio rango Baltijos šalių politikams būtina nedelsiant planuoti kelionę į Vašingtoną.
– Kokia D. Trumpo ir V. Putino susitikimo Osakoje reikšmė ir kodėl demokratiški JAV žiniasklaidos kanalai taip audringai į jį sureagavo?
– Klasikiniame rusiškame teatre, kai scenoje reikėdavo sukurti įspūdį, kad visi murma arba šnabždasi, aktoriai, pasak mano senelės, pakrikai tardavo žodžius: „Ką sakyti, kai nėra apie ką kalbėti“. Taip pavykdavo sukurti erzėlio atmosferą. Lygiai taip nutiko ir šįsyk.
Tikra tiesa – nėra apie ką kalbėti. Apie svarbius įvykius D. Trumpas pratęs kalbėti „Twitter“ žinutėmis. Tačiau šįkart jis davė visiems suprasti, kad nieko sakyti neketina. Neturint pakankamai informacijos, pagrindiniams jo kritikams – CNN ir „The New York Times“ – neliko nieko kito, kaip grįžti prie metų senumo D. Trumpo ir V. Putino susitikimo Helsinkyje ir iš naujo narplioti tai, kas buvo tada.
Manau, kad tai tipinis trimitavimas apie vadinamąją Trumpo problemą. Kai jis buvo išrinktas prezidentu, daugelį, kaip patys prisipažino, ištiko isterija, pykinimo priepuoliai. Žmonės, esą, gulėjo pasliki, juos teko gaivinti. Ir visa tai vyko todėl, kad į Jungtines Valstijas neva atėjo fašistinė diktatūra. Tik, kaip netrukus paaiškėjo, ji vis dėlto neatėjo.
Kodėl aš tai prisiminiau? Pagrindinis brandžių demokratijų bruožas tas, kad svarbiausią valstybės veikėją akimirksniu aptraukia ir sukausto veikiančių institucijų voratinklis. Tas pats nutiko ir D. Trumpui. Įdomu tik tai, kad D. Trumpui institucijų voratinklis neleidžia reikštis ir tose srityse, kuriose prezidentams paprastai suteikiama veiksmų laisvė, būtent – sprendžiant užsienio politikos ir gynybos klausimus.
Dėl šios priežasties nuo pat pradžių užgimusią simpatiją V. Putinui jam sunku išreikšti politiniais veiksmais, be to, Rusijai paskelbtos sankcijos dabar yra daug griežtesnės nei prie Baracko Obamos. Kodėl? Dėl Senato daromo spaudimo. Dėl to, kad per savo padėjėjus, įskaitant ir buvusį mano kolegą iš AEI instituto Johną Boltoną, D. Trumpas yra surištomis rankomis ir kojomis.
Man pavyks!
– Kaip manote, ar Baltieji rūmai pajėgūs suprasti, kaip priimami sprendimai Maskvoje?
– Visų pirma, D. Trumpo administracija iš pat pradžių veikė tarsi apsiausta tvirtovė (kaip tik taip dažnai sakoma apie Kremlių). Taip buvo bent tol, kol atėjo J. Boltonas. Kaip rašė V. Leninas, siaubingai tolimi jie nuo liaudies. Sprendimai buvo priimami siaurame žmonių rate. Tačiau pusės iš jų veikla dabar tiriama, daliai tos pusės paskelbti nuosprendžiai. Todėl jie pamažu darosi atviresni.
Dabar JAV prezidento administracijoje darbuojasi mano kolega iš Brookingso instituto (vienas svarbiausių JAV analitinių centrų – DELFI) Fiona Hill. Ji eina tas pačias pareigas kaip ir Michaelas McFaulas, kol tapo pasiuntiniu Rusijoje (2012–2014 m. –DELFI), – teikia patarimus su Rusija susijusiais klausimais. Aš ją pažįstu daugelį metų. Ji ypač įžvalgi analitikė.
– Užsiminėte apie D. Trumpo simpatiją V. Putinui. Apskritai, kai du prezidentai susitinka akis į akį, susidaro įspūdis, kad D. Trumpas persistengia. Kaip būtų galima paaiškinti jo prielankumą Rusijos lyderiui?
– Tai matyti iš D. Trumpo elgesio, be to, mes žinome tai iš istorijos. Štai kaip jis mąsto: B. Obamai ir Hillary Clinton šitai nepavyko, o man – pavyks. Juk aš – pats protingiausias, pats sumaniausias ir apskritai – iki manęs jums augti ir augti. Manau, jokių gilesnių šios simpatijos paaiškinimų nė būti negali.
– Panašūs motyvai lėmė jo veiksmus ir istorijoje su Šiaurės Korėja? Jau įvyko du susitikimai su Kim Jong Unu. Per pastarąjį (organizuotą birželio 30 d.) D. Trumpas net pastatė koją Šiaurės Korėjos teritorijoje.
– Visiškai teisingai! Visiems iš nekilnojamojo turto sektoriaus atėjusiems asmenims būdinga ypatinga psichologija: jie atrodo labai agresyvūs, ūmūs, be to, mėgsta vienas priešais kitą išsidirbinėti.
Ukrainą – po kilimu, kad niekas nepastebėtų
– Prieš susitikimą su V. Putinu Osakoje D. Trumpas išvardijo aptarti ketinamus klausimus.
– Jie kartojami tarsi mantra: ginklavimosi apribojimas, energetika, Šiaurės Korėja...
– Visgi Ukrainos iš pat pradžių D. Trumpas nepaminėjo: tik vėliau abi šalys patvirtino, kad apie Ukrainą taip pat buvo kalbėta.
– Dar prieš G 20 susitikimą kažkur sušmėžavo baugščiai agresyvus, jei taip galima pasakyti, Ukrainos užsienio reikalų ministro Pavlo Klimkino pareiškimas apie tai, kad su kolegomis amerikiečiais buvo pasikalbėta ir nutarta, kokios pozicijos bus laikomasi diskutuojant apie Ukrainą.
Kadangi tai pasakė Ukraina, liko neaišku, kas būtent svarstė klausimą dėl tos pozicijos. Man, šiaip ar taip, iš pareiškimo tapo aišku, kad ukrainiečiai baiminasi būti „parduoti“. Visgi manau, kad tokie būgštavimai nepagrįsti, kadangi bet kokios išlygos Ukrainos klausimu įpliekstų ugnį ir Senate, ir spaudoje, o tada vėl pasipiltų kaltinimai dėl slapta reiškiamos simpatijos V. Putinui.
Dabar prisimenama, kaip D. Trumpas atsisakė susitikti su V. Putinu 2018-ųjų lapkritį per Paryžiuje vykusias iškilmes, surengtas Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečiui paminėti. Taip buvo reikalaujama paleisti Kerčės įlankoje suimtus ukrainiečių jūreivius. Deja, jūreivių niekas nepaleido, o susitikimas su Rusijos prezidentu vis dėlto įvyko. Aišku, nevalia pamiršti, kad praėjus vos keliems mėnesiams po Rusijos įsiveržimo į Gruziją B. Obama pateikė pasiūlymą dėl santykių atnaujinimo.
Dabar šito niekas neprisimena!
Aš taip kalbu ne norėdamas apginti D. Trumpą. Paprasčiausiai reikia suprasti, kad egzistuoja globali politika ir jai būdingas savitas tempas bei savi leitmotyvai. Kad ir kaip būtų gaila, kai kurios problemas, kaip sakoma, pašluojamos po kilimu. Visgi Ukrainos po kilimu nepaslėpsi – pernelyg didelė!
Žinutė prieš rinkimus
– Ar tuo atveju, jei D. Trumpui vis dėlto pavyktų sušvelninti Maskvos ir Vašingtono santykius, netektų kalbėti apie artimą dviejų valstybių požiūrį į Baltijos šalis? Kremlius dėl to ypač apsidžiaugtų.
– Nemanau. Priimta manyti, kad Jimmy Carteris Ronaldui Reaganui pralaimėjo (šitai aš prisimenu – tada jau gyvenau JAV, tik dar negalėjau balsuoti, nes 1980-aisiais nebuvau tos šalies pilietis) dėl nuotraukos, kurioje įamžintas Vienoje 1979 m. birželio 18 d. įvykęs Susitarimo dėl strateginės ginkluotės apribojimo (SALT II) pasirašymas. Žymųjį kadrą, kuriame (Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius) Leonidas Brežnevas bučiuoja J. Carterį, matė ir lenkų, ir lietuvių bendruomenės. J. Carteris tada pralaimėjo Ilinojaus valstijoje, o juk kaip tik Čikagoje gyvena šios nacionalinės mažumos.
Juk kitąmet D. Trumpas rengiasi dalyvauti rinkimuose, taigi, nacionalinės mažumas – taip pat jo auditorija, kurios gretose nemažai menkesnio išsilavinimo ir konservatyvių pažiūrų žmonių. Be to, reguliariai rengiu apžvalgas Kongreso nariams, todėl žinau, kad tenai abiejų šalių atstovai nusiteikę kuo rimčiausiai.
Šiuo atžvilgiu reikšmingas ne per seniausiai (2019 m. birželio 12 d.) įvykęs D. Trumpo susitikimas su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda (tada buvo pasirašyta bendra deklaracija dėl bendradarbiavimo karinėje srityje, D. Trumpas neatmetė galimybės perkelti iš Vokietijos į Lenkiją porą tūkstančių amerikiečių karių – DELFI). Todėl pašnekovams Baltijos šalyse aš paprastai sakau: „Nedelsdami siųskite į Vašingtoną savo ministrą pirmininką arba prezidentą (priklausomai nuo konkrečių įgaliojimų) – gali būti, kad jis grįš su tūkstančiu karių.“
Reikia būti aktyvesniems. Be to, veikti reikia būtent dabar – juk greitai prasidės rinkimų kampanija, o tada niekam tai nerūpės. Kad ir kokia dinamiška būtų JAV politikos sistema, su užsienio politika susiję buvusio prezidento įsipareigojimai paprastai vykdomi.
– Manote, kad D. Trumas neturi šansų būti išrinktas antrai kadencijai?
– Ne, jis gali likti dar vienai kadencijai, jei jį perrinks demokratai (juokiasi), t. y. tuo atveju, jei D. Trumpo priešininku taps 78-erių metų socialistas iš Vermonto Bernie Sandersas. Vermontas – puiki vieta, ypač žiemą: rogės, arkliai. Ne veltui šią valstiją kadaise pasirinko Aleksandras Solženicynas. Ten visur iškabinėti šūkiai „Кееp Vermont weird“ (Tebūnie Vermontas keistas). Jei demokratai nominuos valstijos atstovą B. Sandersą, tada, be jokių abejonių, laimės D. Trumpas.
Iš visos demokratų komandos D. Trumpą gali nurungti tik Joe Bidenas, viceprezidento pareigas B. Obamos laikais ėjęs politikas. Pats rengiau jam keletą apžvalgų. B. Obama kelis kartus siuntė J. Bideną slapta pasikalbėti su V. Putinu, o prieš tai jo rezidencijoje vykdavo pietūs su ekspertais.
2007–2009 metais jam buvo patikėtos Senato užsienio reikalų komisijos pirmininko pareigos. Jis ganėtinai atsakingas, išmintingas žmogus. Jo laimėjimas taip pat palankus Baltijos šalims. Tik jam jau 76-eri metai.
Visos šalies mastu J. Bidenas gali kuo puikiausiai varžytis su D. Trumpu, deja, yra dar išankstiniai rinkimai, o demokratų partijoje daug jaunimo, svajojančio apie socialistinę Ameriką.
– Kaip galėtumėte pakomentuoti ne per seniausiai nutikusią istoriją su Iranu, kai buvo numuštas amerikiečių bepilotis ir JAV rengėsi suduoti smūgį, tačiau paskutinę akimirką D. Trumpas, kaip pats sakė, atšaukė operaciją, kadangi galėjo žūti 150 žmonių?
– Pirmas į galvą paprastai ateinantis D. Trumpo motyvų paaiškinimas susijęs su ciniškumu: neva liepiau jiems grįžti, tačiau juk matote, ką galime jums padaryti. Tiesa, nemanau, kad Iranui tai padarė ypač didelį įspūdį. Galbūt tai buvo žinutė prieš rinkimus? Neva žiūrėkite, kaip yra: CNN mane kaltina dėl to, kad badui ir šalčiui pasmerkiau migrantus prie sienos, tačiau iš tikrųjų aš labai humaniškas.
Vis dėlto, kaip teisingai pastebėjo vienas mano kolega iš Talino, D. Trumpo susirūpinimą 150 žmonių likimu, be abejo, pastebėjo Kremlius. Jei JAV prezidentas nesiryžta net tokioms aukoms, tai ką tada kalbėti apie galimą Baltijos šalių puolimą? Lenkijoje dislokuotą JAV kontroliuojamą daugianacionalinį batalioną sudaro tūkstantis asmenų, o V. Putino atkurtoje Vakarų karinėje apygardoje – 300 tūkst. žmonių. Taigi, jei prezidentą jaudina 150 žmonių likimas, ar ryšis jis prireikus pasiųsti tūkstantį savo karių? Tai labai rimtas klausimas!
Arba soste, arba miręs
– Grįžkime prie Vakarų Europai, taip pat Baltijos šalims kylančios grėsmės. Politologai įvardija kelis galimus vadinamosios 2024-ųjų problemos sprendimus. Taigi, kokį teisėtą būdą gali rasti V. Putinas, kad liktų valdžioje? Kaip į tai žiūrima Vašingtone ir ką manote jūs?
– Rusijos klausimais aš domėjausi, kai dalyvavau Mitto Romney (2012 metais Respublikonų partijos iškeltas kandidatas į JAV prezidentus) rinkimų kampanijoje. Tada supratau, kad politikams, visų pirma, reikia to, ką jau rytoj galėtų pasakyti rinkėjams ir žiniasklaidai. Gali būti, kad Valstybės departamento strateginio planavimo skyriuje, į kurį susirinkę visi intelektualai, šis klausimas svarstomas. Apie jį susimąstoma ir nepriklausomuose analitiniuose centruose.
Aišku, 2024-ųjų problema, kaip tai vadina rusų analitikai, tikrai egzistuoja. Net Rusijoje, ypač pratusioje prie ilgą laiką nesikeičiančių vadovų, po penkerių metų V. Putinas nebeatrodys toks patrauklus. Jam tada bus 72-eji metai.
Manau, kad dabar rusams nebeužteks paprasčiausio pareiškimo: „Nutariau likti.“ Reikės kažką padaryti valdžiai įteisinti. O ką gi galima padaryti? Variantų, kurie nekeltų rizikos, nėra. Vadinasi, bus bandoma pasirinkti mažiausiai pavojingą.
Saugiausiu galėtų būti konstitucijai neprieštaraujanti machinacija. Duktė (V. Putinas jų turi dvi) gali tapti ministre pirmininke, tada pačiam, kaip buvusiam Kinijos lyderiui Deng Xiaopingui 1979-aisiais, pasitraukus į šešėlį teliktų virvutes tampyti. Visgi aš nepaliausiu kartojęs, kad Rusijoje klesti kitokia politinė kultūra: gali būti arba soste, arba miręs. Kiniški triukai Rusijoje gali nesuveikti.
– Atrodo, labiausiai tikėtinu įvykių eigos variantu ekspertai laiko Baltarusijos pajungimą?
– Nemanau, kad toks variantas tinkamiausias Kremliui. Visų pirma, ką tada daryti su šeimininku? Kokia Aleksandro Lukašenkos kaina? Ar gavęs pusę milijardo dolerių jis pasitrauks, ar ne? Manau, kad šis atvejis panašus į V. Putino – nueita per toli: vadovą domina ne pinigai, o valdžia, gal net mesijo vaidmuo. Kitaip sakant, šis variantas gali būti sudėtingesnis nei atrodo. Ar verta pyktis su dar viena broliška šalimi, veltis su ja į karą, net jei jis būtų pergalingas, po to, kas atsitiko su Ukraina? Manau, vidaus politikos srityje taip nepavyktų išpešti jokios naudos.
Lieka tik nedidelio pergalingo karo variantas. Ruošdamasis rašyti knygą „Roads to the Temple“ (Keliai į šventovę) aš tyrinėjau archyvus ir supratau, kad mesianizmo idėja tvirtai įsišaknija dešimtmečiais valdžią savo rankose turinčių vadovų sąmonėje. Tiek Josifo Stalino, tiek V. Putino atveju viskas sueina į viena: aš ir Sovietų Sąjunga, aš ir Rusija. Visi juokėsi iš ilgai gyvuojančios V. Putino valstybės, apie kurią rašė V. Surkovas, tačiau aš neįsitikinęs, kad valstybės galva reaguoja į tai su humoru.
Vadovui neišvengiamai kyla klausimas, kokia jo misija. Kiek tenka matyti, V. Putinas linkęs tapatintis su Sovietų Sąjungos, o ne su Rusijos patriotu. SSRS griūtį jis priėmė ne tik kaip asmeninę tragediją, bet ir kaip smūgį nacionaliniam sąmoningumui. Sakydamas kalbą pastarąjį kartą vykusių Pergalės dienos iškilmių proga jis ištarė: „A. Hitleris užpuolė istorinę Rusiją – Tarybų Sąjungą.“
Akivaizdu, kad šios sąvokos jam tapačios. Be to, jis dega noru atkeršyti NATO ir, visų pirma, Jungtinėms Valstijoms už SSRS griūtį. Jis juk įsitikinęs, kad dėl to kalti vietiniai išdavikai ir išoriniai sąmokslininkai. Būtent šį kerštą jis ir laiko savo misija.
Labai svarbu ir tai, kokia informacija pasiekia valstybės vadovą. Dvidešimtaisiais valdymo metais jis paprastai gauna tą informaciją, apie kurią nori girdėti. Kitu atveju grėstų atleidimas iš pareigų.
Kokias išvadas iš viso to galima padaryti? Savo misijos, kaip keršto už Sovietų Sąjungos griūtį, suvokimas ir objektyvios informacijos neturėjimas laisvai gali tapti pagrindu sprendimui staiga užimti kokią nors Baltijos valstybių teritorijos dalį. Kalbu ne apie visišką užkariavimą, ne apie okupaciją.
Nebus tankų nei Vilniuje, nei Rygoje, nei Taline. Gali būti užimtas tik nedidelis regionas – Narva arba Daugpilis, – ir jame surengtas referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos. Vėliau gali būti paklausta, ar norite karo? V. Putinas, aišku, supranta, kad į įprastą karą su NATO veltis negalima, kadangi Aljansas turi visus pranašumus. Tačiau praeina keli mėnesiai, kol NATO priima sprendimus...
– Vis dėlto kariškiai iš Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuotų batalionų sako, kad reaguotų nedelsdami.
– Tikrai taip. Deja, kai pradedi aiškintis (o aš gana ilgai viską aptarinėjau visose trijose šalyse), netrunki suprasti, kad stodamas vienas prieš vieną nieko gero tikėtis negali. Viltį visada teikia vadinamoji sprogdiklio koncepcija, kurią galima palyginti su ištempta viela, sujungta su minos detonatoriumi.
Tačiau vėl verta prisiminti, kaip mąsto V. Putinas. Ta viela pasitarnautų tik tuo atveju, jei tas, kuris ją užkliudytų, manytų, kad ji sujungta su parako statine. Tai matyti ir iš jo kalbų: koks NATO, kokia Europa? Visi ten gėjai, bestuburiai. Gyrimasis branduoliniais ginklais – apskritai beprecedentis atvejis – net sovietmečiu to nebuvo!
Nuoširdžiai tikiuosi, kad šios mano prognozės nepasitvirtins.