Rusijai, kuriai talkino prorusiškai nusiteikę separatistai ir šalies kariuomenė, pavyko pasisavinti Krymą ir dalį Donbaso, tačiau tokių pergalių nauda Maskvai labai abejotina, nes prorusiškai nusiteikusių separatistų pozicijos itin pažeidžiamos, o okupuotas Krymo pusiasalis nors ir turi pranašumą dėl palankios geografinės padėties, yra ekonomiškai izoliuotas, skelbia zn.ua.
Galbūt Rusijai ir pavyktų įsitvirtinti užimtose teritorijose ir pasirūpinti palankia apsaugota siena. Tikėtina, kad, siekiant šio tikslo, tektų veržtis giliau į Ukrainą. Išlieka vienas itin svarbus klausimas – kuo bus paremta ši Kremliaus strategija. Atsakymo į šį klausimą ieškoma amerikiečių „Stratfor“ agentūros analizės išvadose.
Vienas iš detaliausiai aptarinėjamų tolesnių galimų Rusijos veiksmų Ukrainoje scenarijų yra bandymas nutiesti sausumos koridorių iki okupuoto Krymo.
Jeigu Rusijos kariuomenė imsis šio ambicingo plano įgyvendinimo, jai tektų užimti pakankamai nemenką teritoriją Ukrainos pietuose. Tokiu atveju pavyktų aneksuotą pusiasalį aprūpinti vandeniu iš Dniepro. Be to, jiems tektų prasibrauti iki upės – Dniepras galėtų pasitarnauti kaip gynybinis barjeras, įsitvirtinant užimtose teritorijose.
Remiantis „Stratfor“ analitikų vertinimais, Rusijos kariuomenei tektų užimti dar 46 tūkst. kvadratinių kilometrų Ukrainos teritorijos, kurioje gyvena beveik 2 mln. žmonių. Norint įgyvendinti šį ambicingą planą, Kremliui tektų per 14 dienų rasti dar bent 36 tūkst. karių. Norint įtvirtinti savo pozicijas ir atsilaikyti prieš Ukrainos pajėgų kontratakas, tektų okupacines pajėgas sustiprinti iki 55 tūkst. karių.
Be to, Kremlius turėtų nepamiršti, kad užimtų regionų žmonės priešinsis. Norint palaužti jų pasipriešinimą, reikės papildomai mažiausiai 4,2 tūkst. karių – bet tik tuo atveju, jeigu besipriešinsiančių vietinių pajėgos bus negausios.
Paaiškėjus, kad pasipriešinimas žymiai rimtesnis, Rusijos karių poreikis gali išaugti net iki 42 tūkst. Analitikai pabrėžia nemanantys, kad Ukrainos pietuose galima sulaukti itin smarkaus pasipriešinimo, kaip kad galėtų atsitikti kilus grėsmei Dniepropetrovske, Charkove ar Kijeve.
Antrasis galimų Rusijos veiksmų scenarijus – visų pietinių Ukrainos teritorijų užėmimas iki pat Moldovos. Tokiu atveju pavyktų apjungti visas regione užimtas teritorijas: Padniestrę, Krymą ir Donbasą.
Susiklosčius tokiai situacijai, Kijevas netektų prieigos prie Juodosios jūros. Maskva įtvirtintų strateginį pranašumą ir apgintų savo interesus. Tokia operacija galėtų tęstis apie 28 dienas. Jai įgyvendinti prireiktų iki 60 tūkst. karių, kuriems tektų okupuoti 103,6 tūkst. kvadratinių kilometrų Ukrainos teritorijos.
Siekiant išlaikyti užgrobtas žemes, tektų kliautis 112 tūkst. Rusijos karių. Dar 120 tūkst. prireiktų deramam pasipriešinimui Ukrainos gynėjams. Beveik 6 mln. Ukrainos gyventojų priešinimasis okupantams šiuo atveju gali būti itin nuožmus.
Kaip teigia „Stratfor“ analitikai, du pirmieji scenarijai pasižymi esminiais trūkumais ir nėra naudingi Rusijos strategijai. Taip yra todėl, kad Rusijai tektų savo pajėgas išdėstyti gana atviroje teritorijoje. Be to, Rusijos pajėgas skirtų Dniepro upė. Upė apsunkintų būtinosios ginkluotės ir atsargų tiekimą iš Rusijos.
Trečiajame scenarijuje numatyta galimybė užimti visą Rytų Ukrainą – iki pat Dniepro. Remiantis amerikiečių vertinimais, šis scenarijus Rusijai pats palankiausias iš visų galimų, nes upe galima pasinaudoti kaip natūralia apsauga nuo Ukrainos kariuomenės atakų. Šiame scenarijuje numatytas ir atviras Rusijos pajėgų įsiveržimas, kuriame galėtų dalyvauti iki 135 tūkst. karių. Jiems tektų užimti 222 tūkst. kvadratinių kilometrų teritoriją, kurią išlaikyti vėliau būtų labai sunku.
Analitikai įsitikinę, kad tokioje didelėje teritorijoje ukrainiečių pasipriešinimas okupantams būtų itin nuožmus. Kremliui papildomai gali prireikti beveik 260 tūkst. karių – neskaitant tų, kurie užsiimtų okupuotų regionų gynyba.
Rusijos sausumos pajėgose tarnauja beveik 280 tūkst. karių. Dėl šios priežasties Maskvai teks imtis mobilizacijos. NATO ir Jungtinės Valstijos gali į potencialią Rusijos agresiją sureaguoti dar prieš prasidedant atviriems veiksmams. Dėl šios priežasties tokia operacija Maskvai nenaudinga – pasiekti užsibrėžtų politinių ir strateginių tikslų jai nepavyktų.
Paskutinis scenarijus, kurio, „Stratfor“ analitikų vertinimu, galėtų pasinaudoti Rusija – vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ išdėstymas pagal visą Rusijos ir Ukrainos sieną. Tokioms atakoms reiktų menkesnių pajėgų, maža to, ši strategija nukreiptų Ukrainos kariuomenės dėmesį nuo fronto Donbase. Be to, tokia situacija pakurstytų baimes Kijeve, todėl Ukrainos valdžia gali pradėti politinių problemos sprendimų paieškas.
„Stratford“ pažymi, kad visi šie scenarijai teoriškai Rusijos kariuomenei yra įmanomi, tačiau visi pasižymi esminiais trūkumais. Nė vienas iš jų Rusijai neužtikrintų politinio ir gynybinio pranašumo. Analitikai taip pat pažymi, kad jų padarytos išvados skirtos įvertinti galimus agresoriaus veiksmų padarinius, o ne prognozuoja realius tolesnius veiksmus Ukrainoje.
Rusijos federalinė saugumo tarnyba atlieka kruopščią Donbaso separatistų atranką, spėjama, kad taip rengiamasi naujai operacijai. Tokią mintį išsakė Antiteroristinės operacijos atstovas spaudai Andrejus Lysenka.
Anot A. Lysenkos, analogiška situacija klostosi ir okupuotojoje Luhansko srities teritorijoje – skelbiama, kad „Luhansko liaudies respublikos“ „kuratoriai“ iš Rusijos jau dalyvavo derybose su „Luhansko liaudies respublikos“ separatistų grupuočių, kontroliuojančių Antracyto miestą, lyderiais ir ragino juos prisijungti prie „Luhansko liaudies respublikos“ „liaudies milicijos“.