– Kokie buvo penkeri Egipto metai po revoliucijos?
– Pirmiausia Egipte buvo surengti laisvi rinkimai, kuriuos laimėjo Musulmonų brolija. Žmonės nebuvo patenkinti Musulmonų brolijos valdžia, ir, praėjus metams po rinkimų, buvo įvykdytas karinis perversmas. Taigi šalis grįžo prie karinio režimo. Po revoliucijos buvo priimti svarbūs įstatymai, egzistavo žiniasklaidos ir žodžio, susirinkimų laisvė.
Deja, į valdžią atėjus Abdeliui Fattahui el-Sisi, šis langas buvo uždarytas. Būtent per pastaruosius metus žodžio laisvė buvo suvaržyta, apriboti protestai, svarbūs konstituciniai pakeitimai nustojo galioję. Pavyzdžiui, 2013 m. buvo įvestas labai stiprus įstatymas, apribojantis susirinkimo laisvę. Paprastai sakant, žmogui, pažeidusiam šį įstatymą ir kalbančiam prieš A. F. el-Sisi valdžią, atsiveria tiesus kelias į kalėjimą.
– Aktyvistai sako, kad žmogaus teisių padėtis Egipte niekada nebuvo tokia bloga. Ar sutinkate su tuo?
– Taip, skaičiai kalba patys už save. „Amnesty International“ duomenimis, maždaug 40 tūkst. žmonių tapo politiniais kaliniais, maždaug apie 1 000 žmonių dingo be žinios. Įvykdyta daug žmogžudysčių, ypač Sinajaus pusiasalyje. Ten, galima sakyti, vyksta atviri karo veiksmais, kur kariuomenė susiduria su „Islamo valstybe“. Modernioje Egipto istorijoje niekada nebuvo tokio stipraus teisių ir laisvių suvaržymo.
Skirtumas tarp A. F. el-Sisi ir H. Mubarako buvo tas, kad H. Mubarakas buvo smarkiai kritikuojamas tarptautiniu ir vietiniu lygmeniu. O A. F. el-Sisi pozicijos sustiprėjo dėl regiono aplinkos. Kol kas niekas tiek šalies viduje, tiek užsienyje nemato alternatyvos dabartiniam šalies vadovui.
Taip pat reikia pabrėžti, kad A. F. el-Sisi sąskaitas apmokoma Persijos įlankos šalys, taigi jis finansiškai daugiau nepriklauso nuo JAV, o JAV taip prarado savo įtaką Egipto vyriausybei. A. F. el-Sisi daug naudos suteikė regione tvyrantis chaosas, kuris tik sustiprino jo, kaip naujojo Egipto diktatoriaus, pozicijas. Dabar jo buvimas valdžioje suteikia stabilumo garantą kai kuriems tarptautiniams partneriams. Dėl įvestų suvaržymų A. F. el-Sisi ir jo režimas sustiprėjo ir nematau galimybių, kad jis artimiausioje ateityje susilpnėtų.
– A. F. el-Sisi prieš karinį perversmą buvo iškėlęs daug pažadų. Ar jam pavyko bent ką nors įgyvendinti?
– Nepasakyčiau. Ekonominė situacija Egipte labai sudėtinga. A. F. el-Sisi laiko save gelbėtoju, tarsi Egipto tėvu. Jis apeliavo į egiptiečių nacionalinius jausmus – tai senas autoritarinio režimo metodas. Po kelerių metų nestabilumo daugelis egiptiečių pritarė jo siunčiamai žiniai. Tačiau, nepaisant kelių bandymų įvesti ekonomines reformas, šalyje mažai kas pasikeitė.
Būtent dėl to A. F. el-Sisi įveda vis daugiau suvaržymų, ypač kai Egipte – penktosios revoliucijos metinės. Režimas žino, kad žmonės nėra patenkinti, kad jam nepavyksta sukurti geresnių gyvenimo sąlygų. Užuot bandęs užmegzti dialogą, režimas imasi desperatiškų priemonių ir įveda didesnius suvaržymus.
– Atrodo, kad valdžia nesugeba tinkamai užkirsti kelio teroristinėms atakoms. Kodėl radikalios grupuotės pastaruoju metu įgavo daugiau galių?
– Po revoliucijos atsirado galios vakuumas, kuriuo pasinaudojo radikalios grupuotės. Jos įsikūrė ir bandė sutvirtėti gana nutolusiame Sinajaus pusiasalyje. Ten susikūrė grupuotė, kuri iš esmės perėmė pusiasalio valdymą, o vėliau prisiekė ištikimybę „Islamo valstybei“. Taigi Egipto valdžia iš esmės pražiūrėjo šitą situaciją. Jie nekontroliavo visos teritorijos, neskyrė dėmesio nutolusiems regionams, kad tokios grupuotės neturėtų galimybių iškilti.
– Ar matote galimybių kilti kitai revoliucijai ir sukilimui prieš A. F. el-Sisi valdžią?
– Žinoma, visada yra revoliucijos galimybė. Būtent revoliucijos baimė ir yra priežastis, kodėl A. F. el-Sisi ėmėsi tiek suvaržymų. Akivaizdu, A. F. el-Sisi paniškai bijo revoliucinių nuotaikų šalyje. Jis matė, kaip buvo nuverstas H. Mubarakas, ir bijo, kad tas pats šį kartą gali nutikti ir jam. Nemanau, kad revoliucija gali įvykti artimiausiu metu (būtent dėl labai griežtų suvaržymų šalyje).
Režimas užgniaužia bet kokias protestų užuomazgas. A. F. el-Sisi žino, kad jie gali kilti. Jis pasimokė iš H. Mubarako patirties, todėl žino, kad režimas turi kontroliuoti kiekvieną mažiausią bandymą prieštarauti. H. Mubarakas nesugebėjo suvaldyti protestų 2011 m., kai šie iš tikrųjų įgavo pagreitį ir ėmė kelti nerimą.
Taigi protestų ir revoliucijos galimybė egzistuoja, tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip plėtosis ekonominė ir saugumo situacija Egipte per ateinančius metus ir ar ji gali sukurti dar vieną palankų impulsą protestams. Kol kas aš nematau pakankamai stiprios revoliucinės kibirkšties, kuri sugebėtų sutelkti žmones vėl sukilti prieš valdžią.