Penkių kilometrų ilgio pontoninis tiltas turėjo nusidriekti Bajos įlanka ir užčiaupti kritikus. Statyboms buvo atgabenta laivų ir vergų. Prireikė tiek daug laivų, kuriais paprastai būdavo plukdomi grūdai, kad sutriko maisto produktų tiekimas, ir žmonės pradėjo badauti. Nuskambėjo ne viena abejonė, ar valdovas yra sveiko proto, tačiau jis reikalavo „užbaigti tiltą“, „Politico“ nuomonių skilčiai rašo anglų rašytojas ir scenaristas Andrew Scottas.
Vasaros viduryje jis buvo pastatytas, ir vieną itin tvankią dieną Kaligula užlipo ant žirgo ir išdidžiai perjojo tiltu, o tada įsakė nedelsiant jį išardyti. Pontoninis tiltas tapo nebereikalingas.
Tiltas buvo pastatytas patenkinti Kaligulos tuštybę ir atitraukti imperijos dėmesį nuo krizės, kurią jis sukūrė. Galbūt panašią istoriją kažkur jau girdėjote? Borisas Johnsonas yra didelis romėnų gerbėjas ir nors jam artimiausiu metu tikrai negresia būti lyginamam su Kaligula, Jungtinės Karalystės ministrui pirmininkui nesvetimi dideli užmojai, kurie buvo būdingi tiek seniesiems cezariams, tiek juos kopijavusiems Viktorijos epochos kilmingiesiems.
Kaip ir Kaligula, B. Johnsonas mėgsta statyti beprasmes konstrukcijas. Būdamas Londono meru, dabartinis šalies vadovas daugiausia pasižymėjo neretai taip ir nerealizuotomis kvailystėmis, kainavusiomis mokesčių mokėtojams beveik 1 mlrd. svarų sterlingų.
Daugelis jo idėjų priminė po audringos nakties bare ant kilimėlio susapnuotus sapnus: naujieji „Routemaster“ autobusai, kainavę dvigubai daugiau už įprastus dviaukščius autobusus; funikulierius iš niekur į niekur, patuštinęs Londono gyventojų kišenes 24 mln. svarų sterlingų; bjaurusis bokštas „Olympic Orbit“, kurio išlaikymas kasmet kainuoja 520 tūkst. svarų sterlingų, atsiradęs po netikėto susitikimo su plieno magnatu Lakshmi Mittalu viename iš tualetų Davose; katastrofiškasis tiltas-sodas, atsiėjęs 53 mln. svarų sterlingų, nors nebuvo paklota nė viena jo plyta... Sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Nepaisant visų bandymų pasirodyti, B. Johnsonas iš esmės yra politikas be vaizduotės. Jis turi tik vieną ar dvi idėjas, kurias nuobodžiai naudoja vėl ir vėl. Kai B. Johnsonas laimėjo 80 vietų daugumą gruodžio mėnesį surengtuose visuotiniuose rinkimuose, visiems, net jo ministrų kabineto nariams, pasidarė aišku, kad ministras pirmininkas neįsivaizduoja, ką daryti toliau. Pavargęs nuo slegiančios „Brexit“ naštos ir žūtbūt norintis, kad gyventojai nustotų apie tai kalbėti, jis imasi senų darbelių, t. y. statybos projektų.
Sausio 31 d. kreipęsis į tautą, premjeras prižadėjo „didžiausią šalies infrastruktūros atgimimą nuo Viktorijos epochos“, o šią savaitę pradėjo tesėti duotą pažadą. Po daugybės atidėliojimų projektas „High Speed 2“ – nemažai ginčų sukėlęs trijų etapų greitasis geležinkelis tarp Londono ir Birmingamo, ilgainiui pasieksiantis ir Mančesterį, Viganą bei Lidsą – galų gale buvo patvirtintas.
Daug kalbama apie geležinkelio (vadinamojo „šiaurinio ekonomikos variklio“) potencialo išnaudojimą ir naudos už B. Johnsoną balsavusiai darbininkų klasei sukūrimą. Jeigu naujoji geležinkelio linija bus užbaigta, sutrumpės kelionių iš Jungtinės Karalystės sostinės į kitus miestus trukmė. Visgi pirmąjį eksploatavimo dešimtmetį (jeigu geležinkelis bus nutiestas iki 2030 m.) „High Speed 2“ daugiausia bus naudingas Londonui ir šalies pietrytinei daliai. Faktiškai tai yra 100 mlrd. svarų sterlingų vertės projektas, skirtas turtingiems pietrytinės dalies gyventojams suteikti didesnį pasirinkimą, kur gyventi.
B. Johnsono politikos formavimo metodai, kaip ir „Brexit“, nėra sveiko proto politika. Tai savotiškas žongliravimas faktais, dėmesio atitraukimas ir rėmimasis nostalgija šlovingajai Didžiosios Britanijos imperijai.
XIX a. britai save laikė romėnų įpėdiniais, nes po vadinamojo „Pax Britannica“ laikotarpio įkūrė imperiją, kurioje niekada nenusileisdavo saulė. Tuo metu būti britu reiškė būti ypatingu, o kai tokie asmenys kaip Isambardas Kingdomas Brunelis ir Cecilis Rhodesas nuspręsdavo ką nors pastatyti, rezultatas būdavo nepriekaištingas. „Brexit“ teoretikai ir torių rėmėjai yra įsitikinę, jog, kadangi „mums“ pavyko anksčiau, „mes“ galime tai padaryti dar kartą.
Žinoma, visos šios užmačios tėra gražios svajonės. Britanijos pramonės aukso amžiaus negalima tiesiog imti ir stebuklingai sugrąžinti, nesvarbu, kad tuo tiki sentimentalūs patriotai. Šalis nebeturi, regis, neišsenkančio pigios darbo jėgos šaltinio ar didžiulių plieno ir anglių atsargų. Šiuolaikinius rinkėjus nelabai vilioja mintis, jog jų namus nugriaus buldozeriai, kad atsirastų vietos naujajam geležinkeliui. „High Speed 2“ dydžio projekto metu atliekamos konsultacijos kainuoja nemažai laiko ir pinigų, be to, kaip londoniečiai suprato „Crossrail“ įgyvendinimo metu, vien B. Johnsono užsidegimo ir nusiteikimo neužteks, kad grandiozinis sumanymas virstų realybe.
Galbūt ministras pirmininkas tai suprato, todėl pažadėjo įgyvendinti ne vieną, bet du didžiulius dėmesį nukreipiančius projektus. Be seniai svarstyto „High Speed 2“ geležinkelio planuojamas ir Kaligulai artimesnis naujas tiltas į Šiaurės Airiją.
Pastaroji idėja yra B. Johnsono grįžimas prie veiklos, kurią jis geriausiai moka, t. y. švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus įgyvendinant pakvaišusį projektą, kuris beveik neabejotinai niekada nebus užbaigtas.
Kadangi planuojamas tiltas turės driektis virš vienų audringiausių ir giliausių vandenų Europoje, teigiama, kad kiekviena iš jo 50 atramų turės būti pusės kilometro aukščio. Tokiu atveju šis tiltas būtų aukščiausias ir, ko gero, brangiausias visame pasaulyje. Tiesa, reikia nepamiršti vienos problemėlės – tilto kelyje maišosi milžiniškas Antrojo pasaulinio karo laikų ginkluotės sąvartynas.
Sunkiai tikėtina, kad žmogus, kuriam nepavyko pastatyti 300 metrų ilgio tilto-sodo, sėkmingai užbaigs 40 kilometrų ilgio statinį ar kad šalis, negalinti įrengti plačiajuosčio interneto tinklo be Kinijos pagalbos, staiga iš naujo atras novatorišką Viktorijos epochos laikų dvasią. B. Johnsonas tikrai tai žino, tačiau jo pašėlę planai ne tik atitraukia Jungtinės Karalystės gyventojų dėmesį nuo svarbesnių problemų, bet ir tenkina jo tuštybę.
Kalbant apie Kaligulą, pavertęs savo rūmus viešnamiu, o žirgą paskyręs senatoriumi, imperatorius galutinai įkyrėjo romėnams, ir 30 sąmokslininkų jį nugalabijo prie rūmų sienų. Toks baisus likimas vargu ar ištiks B. Johnsoną, tačiau Jungtinei Karalystei lėtai pradedant suvokti, ką Londonas patyrė savo kailiu, tikėtina, jog ministras pirmininkas nebegali tiesiog laukti ir viltis, kad padėtis pagerės.
Nori sujungti Škotiją ir Šiaurės Airiją
Kaip anksčiau skelbė DELFI, Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas paskelbė svarstantis planą statyti 35 km ilgio tiltą per Airijos jūrą. Statinys jungtų Škotiją ir Šiaurės Airiją.
Galimybė tiltu sujungti Pietvakarių Škotiją su Šiaurės Airija yra svarstoma jau daugybę metų, bet pranešta, kad B. Johnsonas paprašė, kad pareigūnai pradėtų įgyvendinamumo tyrimus.
„Kalbėjau apie tilto nuo Stranraro Škotijoje iki Larno Šiaurės Airijoje statybą, – anksčiau B. Johnsonas sakė reporteriams. – Tai būtų labai gerai, kainuotų tik maždaug 15 milijardų svarų“.
„Channel 4“ reporteriai pranešė matę dokumentus, kuriuose pareigūnų paprašyta „ištirti tilto statybų galimybę“.
Transliuotojas citavo dokumentus, kuriuose rašoma, jog B. Johnsonas nori įvertinti projekto riziką ir numatyti „iš kur galėtų atsirasti“ projektui reikalingų pinigų suma.
Kai skelbiama dokumente, pagrindinė nustatyta rizika – Airijos jūroje nuo Antrojo pasaulinio karo likusi amunicija.
Ši mintis apie skersai jūros nusidriekusį tiltą jau buvo svarstyta ir anksčiau, buvusios konservatorių premjerės Margaret Thatcher vyriausybė peržiūrėjo kelių pervažos projektą.
Šiaurės Airijos Demokratinės Sąjungos partija, artimai susijusi su B. Johnsono konservatoriais, tilto idėją palaiko mažiausiai nuo 2015 metų. Kai kurie kritikuoja projektą dėl grėsmės, kurią kelia jūroje siaučiančios audros.