Ant kortos pastatyta teisė žvalgyti šioje jūros dalyje esančius angliavandenilio išteklius. Kyla grėsmė, kad auganti įtampa išsiverš ir persikels į mūšio laukus Libijoje.
Nuo tada, kai prieš dešimtmetį rytinėje Viduržemio jūros dalyje buvo rasta dujų, pakrantės valstybės stengiasi pasiglemžti šiuos gamtos išteklius. Tačiau, siekdamos apginti savus nacionalinius interesus, tarptautinę teisę jos ėmė aiškinti viena kitai prieštaraujančiomis interpretacijomis.
Svarbiausias reikalavimas – nustatyti jūrų sienas tarp pakrantės valstybių. Tada būtų galima pasidalyti išteklius vadovaujantis atitinkamų šalių išskirtinėmis ekonominėmis zonomis. Būtent šiuo tikslu Graikija, Kipras, Egiptas ir Izraelis sudarė keletą dvišalių sutarčių, bet Ankaroje tokie veiksmai buvo palaikyti grobuoniškomis pastangomis izoliuoti gamtos išteklius ir apriboti Turkijos prieigą prie jūros dugne slypinčių turtų.
Nesutarimų priežastys yra dvi. Pirmoji susijusi su tebesitęsiančiu Kipro politiniu padalijimu. Sutartis pasirašė tarptautiniu mastu pripažįstama vyriausybė Nikosijoje, tačiau jose nėra pakankamai garantijų, kad ekonomine nauda bus sąžiningai pasidalyta su saloje gyvenančia turkų populiacija. Taigi, Ankaros palaikomi Kipro turkai atsisako pripažinti sutarčių teisėtumą.
Antroji priežastis yra ta, kad sutartys sudarytos vadovaujantis principu, jog salos daro įtaką nustatant jūrų sienas ir netgi turi savo kontinentinį šelfą bei išskirtinę ekonominę zoną. Šis požiūris, paremtas atitinkamomis Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS) nuostatomis, leidžia salų turinčioms pakrantės valstybėms gerokai išplėsti savo jūros suvereniteto plotą.
Tačiau, kaip ir visi tarptautiniai susitarimai, UNCLOS saisto tik ją pasirašiusias šalis. 1982 metais, kai vyko derybos, Turkija neįėjo į konvencijos sudėtį. Pagrindinė to priežastis – nesutikimas su šio tarptautinio teisės akto skelbiamu principu, kuriuo vadovaujantis jūrų teisės suteikiamos saloms. Kaip tik todėl Turkija nemano, kad yra įsipareigojusi pritarti susitarimui, pagal kurį Viduržemio jūros saloms, įskaitant kontinentinį šelfą ir išskirtinę ekonominę zoną, būtų suteikiamos išplėstinės jūrų teisės.
Vertinant iš tarptautinių įstatymų perspektyvos, Turkijos nesutikimas pripažinti tokių teisių nėra neteisėtas. Susiklosčiusi situacija primena Izraelio ir Indijos padėtį Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties atžvilgiu: nei viena, nei kita šalis nėra teisiškai įsipareigojusi neturėti branduolinių ginklų, nes nei viena, nei kita nėra pasirašiusi sutarties.
Tačiau Ankara reikalauja kiek daugiau: net vadovaujantis UNCLOS, nesutarimai dėl jūrų sienų, esą, turėtų būti sprendžiami derybų keliu – susitarimo dalyvėms, esą, neturi būti leidžiama nurodinėti tikslių savo jūrų sienų trajektorijų, nustatytų pasitelkus vienašališkas interpretacijas.
Disputas tikrai neapsiriboja kartografija ir diplomatija. Ginčo objektu tapusiuose vandenyse jau budi Turkijos jūrų pajėgos. Jų tikslas – neleisti tarptautinėms naftos bendrovėms, gavusioms kitų šalių koncesijas, imtis žvalgymo ir gręžimo darbų. Minėtina, kad Turkijos laivai yra pasirengę vykdyti jūrų gręžybą ginčytinoje teritorijoje, todėl ES priversta imtis sankcijų.
Žengdama tolesnį žingsnį, Ankara įtikino tarptautiniu mastu pripažintą Libijos vyriausybę – Tripolyje įsikūrusią vadinamąją Nacionalinės santarvės vyriausybę – pasirašyti susitarimo memorandumą, pagal kurį būtų nustatytos jūrų sienos tarp Libijos ir Turkijos.
Bėda tik ta, kad Turkijos ir Libijos sudarytas jūrų žemėlapis nesutampa su jūrų zonomis, už kurias pasisako Graikija. Atėnai, į tai reaguodami, išsiuntė iš šalies Libijos ambasadorių ir pasiskundė Jungtinėms Tautoms.
Mainais už Nacionalinės santarvės vyriausybės sutikimą pasirašyti susitarimą, Turkija įsipareigojo padidinti karinę paramą, kuria naudodamasi Tripolio vyriausybė galėtų sustiprinti savo pozicijas. Lig šiol Turkijos pagalba iš esmės apsiribojo karinės paskirties priemonėmis, tokiomis kaip dronai.
Tačiau dabar Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas kalba apie tai, kad, Tripolio vyriausybei pageidaujant, į Libiją galėtų išsiųsti ir karių.
Libija tapo savotiška tarpinių karų arena: Turkijos remiamos jos vyriausybės pajėgos kovoja su ginkluota opozicija, vadovaujama generolo Khalifos Haftaro, kurį, savo ruožtu, remia Egiptas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija. Ganėtinai neseniai prie konflikto prisijungė ir Rusija: ji stojo Kh. Haftaro pusėn. (Kaip ir ankstesnio konflikto Sirijoje atveju, Turkija ir Rusija, kaip matyti, stojo remti priešininkų stovyklas.)
Akivaizdu, kad tarptautinei bendruomenei reikia rasti būdą, kaip sureguliuoti konfliktą rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Bet koks galėtų būti sprendimas? Būtinas brandus dialogas, per kurį pavyktų nustatyti pajūrio valstybes, ypač – Turkiją ir Graikiją, skiriančias jūrų sienas. Šį klausimą būsimi ES lyderiai turėtų laikyti aktyvios veiklos reikalaujančia sritimi.
Užuot agitavęs valstybes nares spręsti nesutarimus su Turkija derybų keliu, Briuselis neabejotinai turės persvarstyti savo nuostatas dėl joms teikiamos besąlyginės paramos.
Turkija pasiuntė į Šiaurės Kiprą kariuomenės droną
Turkija pirmadienį pasiuntė į Kipro turkiškąją šiaurinę dalį savo karinį bepilotį lėktuvą, didėjant įtampai dėl Ankaros sutarties su Libija, išplečiančios turkų pretenzijas į dujų turtingą Viduržemio jūros rytinę dalį.
Žvalgybos ir stebėjimo dronas „Bayraktar TB2“ apie 7 val. Grinvičo (9 val. Lietuvos) laiku nusileido Gečitkalės oro uoste, Famagustos apygardoje, pranešė vienas naujienų agentūros AFP korespondentas. Orlaivis buvo atsiųstas separatistinei Šiaurės Kipro vyriausybei suteikus Turkijai leidimą naudoti minimą oro uostą bepiločių orlaivių operacijoms vykdyti.
Šiaurės Kipro turkų respublika (ŠKTR) pasiskelbusio darinio užsienio reikalų ministras Kudretas Ozersay sekmadienį žurnalistams sakė, kad Turkija dislokuos tik neginkluotus dronus, nes ginkluotų „nereikia“.
Praeitą mėnesį Libija ir Turkija pasirašė susitarimą, galintį tapti itin svarbiu ginče dėl neseniai Viduržemio jūros rytinėje dalyje atrastų dujų telkinių.
Šiuo susitarimu Turkija reiškia teises į dideles jūros akvatorijas, nepaisydama Graikijos ir tarptautinės bendrijos pripažįstamos Kipro Respublikos vyriausybės, valdančios pietinę salos dalį, pretenzijų.
Analitikai sako, kad Turkija stengiasi neutralizuoti savo varžovių mėginimus užsitikrinti teises žvalgyti telkinius minimame regione, Kiprui, Graikijai, Egiptui ir Izraeliui atribojus Ankarą nuo naujai įkurto „Rytų Viduržemio jūros dujų forumo“. Jame taip pat dalyvauja Jordanija, Italija ir palestiniečių teritorijos.
ŠKTR, pripažįstama tik Ankaros, pareiškė, kad leidimas Turkijos dronų operacijoms vykdyti buvo suteiktas praeitą savaitę „atsižvelgiant į pastaruosius įvykius“, taip pat „siekiant apginti ŠKTR ir Turkijos teisėtas teises bei interesus“.
Šiaurės Kipro susisiekimo ministras Tolga Atakanas sakė, kad turkų dronų įsileidimas iš dalies yra atsakas į spalį priimtą Nikosijos sprendimą įsigyti iš Izraelio bepiločių orlaivių, skirtų stebėti veiklai Kipro išskirtinėje ekonominėje zonoje.
Kipras yra padalytas nuo 1974 metų, kai Turkijos kariuomenė okupavo salos šiaurinį trečdalį, reaguodama į tuometės Graikijos karinės chuntos remtą perversmą. Turkija tebelaiko Šiaurės Kipre daugiau kaip 35 tūkst. karių.
Turkija į Viduržemio jūros rytinę dalį jau yra pasiuntusi du gręžimo laivus, lydimus karinių laivų, nepaisydama Europos Sąjungos grasinimų paskelbti sankcijų. Ankara sakė, kad imasi ginti savo ir ŠKTR interesus dėl minimo rajono energijos išteklių.
Ankara nepripažįsta Kipro Respublikos, kuri yra ES narė, ir sako, kad Šiaurės Kipro vyriausybė turi teisę žvalgyti angliavandenilių telkinius aplink visą salą.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu praėjusią savaitę sakė, kad Ankara galėtų panaudoti karines pajėgas, stabdydama dujų gręžinius vandenyse aplink Kiprą, kuriuos vadina savais.
Pasak M. Cavusoglu, Turkija „turi teisę užkirsti kelią“ bet kokiam nesankcionuotam gręžimui vandenyse, esą patenkančiuose į jos žemyninio šelfo zoną.
Dalis teritorijos, į kurią Turkija reiškia pretenzijas, yra Kipro išskirtinėje ekonominėje zonoje, kur Kipro vyriausybė yra išdavusi gręžimo licencijas tokioms kompanijoms kaip „ExxonMobil“, prancūzų „Total“ ir italų „Eni“.
Kipro vyriausybės atstovas Kyriakas Kušijas valstybiniam transliuotojui „CyBC“ sekmadienį sakė, kad Turkijos karo laivai praėjusį mėnesį nurodė vienam Izraelio tyrimų laivui palikti „ginčijamus“ vandenis prie Kipro.
Pernai turkų karo laivai buvo fiziškai blokavę gręžimo laivą, kuris į pietryčius nuo Kipro turėjo vykdyti žvalgomuosius gręžimus kompanijai „Eni“.
Europos Sąjunga įvedė sankcijas Turkijai dėl gręžimo prie Kipro krantų.
Praeitą savaitę ES lyderiai taip pat atmetė Turkijos ir Jungtinių Tautų pripažįstamos Libijos vyriausybės pasirašytą susitarimą, kuriuo nubrėžiamos abiejų valstybių jūros sienos ir pagal kurį, pasak Ankaros, ji įgauna išskirtines teises į didelę Viduržemio jūros dalį jos rytuose.