Gegužės mėn. pradžioje Rusijos Dūmoje imtasi iš karto dviejų įstatymo projektų: pirmasis skirtas suteikti galimybę Kariniam komitetui siųsti šaukimo pranešimus elektroniniu paštu, o antruoju šauktiniai įpareigojami registruotis pagal faktinę gyvenamąją vietą.
Sankt Peterburgo leidinio „Bumaga“ žurnalistas Jevgenijus Antonovas pasigilino į statistinius duomenis ir pasikalbėjo su žmogaus teisių gynėjais ir šauktiniais, norėdamas išsiaiškinti, ar Rusijos kariuomenėje egzistuoja „dedovščina“, o jei egzistuoja, tai kokios yra šio reiškinio formos.
„Tu man tuoj tualetą liežuviu išlaižysi, - štai tokiais žodžiais 2014 m. gruodžio mėn. nedidelio ūgio putlus Ainuras po septynis mėnesius trukusios tarnybos šalia Novosibirsko esančiame dalinyje pasitiko neseniai į kariuomenę pašauktą Georgijų. – Pats protingiausias čia, todėl apie Kazachstaną kalbi?“
Pusvalandžiu anksčiau Georgijus pasakė, kad Kazachstane žemas gyvenimo lygis. Kartu su Ainuru, vadinusiu Kazachstaną antrąja savo tėvyne, į patalpą įėjo du kartu tarnavę vaikinai. Jie taip stipriai suėmė Georgijaus rankas, kad šis nebegalėjo jų judinti.
Ainuras stovėjo priekyje, o vos tik durys buvo uždarytos - iš visų jėgų naujokui sudavė antausį ar trenkė per pakaušį. Georgijaus ausyse pasigirdo zvimbimas, tada sekė smūgis į pilvą šalia inkstų, Ainuras sugriebė jį už plaukų ir pranešė, kad nuo šiol tai jo laukia kiekvieną dieną, kol Georgijus visam daliniui girdint nepasakys, kad Kazachstanas – didi šalis.
Po šio incidento kartu tarnybą atliekantys jaunuoliai Georgijui patarė nieko nesakyti vadovybei, nes bus tik dar blogiau. Ainuras nusišypsojo ir pridūrė galintis panaudoti peilį. Atsistoti ir išeiti iš patalpos Georgijus pajėgė tik po kelių minučių, nes labai skaudėjo visą kūną, nors jokių mėlynių nebuvo.
Dalinys, į kurį jaunuolis 2014 m. lapkričio mėn. atvyko iš Barnaulo, remiantis atsiliepimais internete, ganėtinai ramus. Prastai išlaikęs baigiamuosius egzaminus mokykloje Georgijus nusprendė eiti į kariuomenę dėl žadamų palengvinimų vėliau stojant į mokslus.
Socialiniuose tinkluose paskaitęs informaciją apie tai, kad daugumoje Sibire esančių dalinių laikomasi visų įstatymų, jis naujosios patirties nebebijojo, nors šiek tiek vis dėlto nerimavo dėl galimos „dedovščinos“.
„Netgi kilo minčių nusižudyti, jei toks dalykas nutiktų, - prisiminimais dalinosi jaunas vyras. – Vis tik kai tai nutiko, supratau, kad noriu gyventi, todėl nusprendžiau pakentėti.“
Kitą dieną prieš einant miegoti visiems matant ir girdint jis pasakė, kad Kazachstanas – geriausia šalis. Kartu tarnybą atlikę jaunuoliai tai vertino kaip normą, o vėliau paaiškėjo, kad jis – ne pirmas, kuris buvo priverstas padaryti tokį pareiškimą.
„Duchai“ be „dedų“
2002 m. balandžio mėn. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kreipdamasis į Federalinį susirinkimą, kaip vieną iš prioritetų įvardijo tarnybos kariuomenėje sutrumpinimą.
Remiantis viešosios nuomonės apklausomis, Rusijos gyventojai ginkluotųjų pajėgų reformą linkę vertinti kaip vieną esminių valdžiai tenkančių užduočių: dauguma respondentų akcentavo, kad tikisi visiško „dedovščinos“ sunaikinimo.
2006 m. birželio mėn. V. Putinas palaimino įstatymą, kuriame numatomas privalomosios karinės tarnybos sutrumpinimas iki vienų metų (vietoje ankstesnių dvejų). Tuometinis Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas teigė, kad ši priemonė leis reikšmingai pažaboti nestatutinius santykius kariuomenėje, sunaikinant „dedų“ (beveik visą numatytą laikotarpį atitarnavusių karių) ir „duchų“ (šauktinių naujokų) kastas.
„Anksčiau būdavo taip: pirmuosius metus karys mokydavosi ir tarnaudavo, antruosius – ruošdavosi grįžti namo. Nuo šiol tokių dalykų nebebus“, – paaiškino A. Serdiukovas.
Neilgai trukus Rusijos Gynybos ministerija nustojo publikavusi atliekančių karinę tarnybą asmenų pavardes (nuo tada tai daro Vyriausioji karinė prokuratūra).
Paskutinė ataskaita parengta pagal 2008 m. rezultatus. Joje teigiama, kad per metus Rusijoje žuvo 471 karys (šis skaičius daug mažesnis nei anksčiau: 1996 m. nekovinės kariuomenės netektys siekė per 1,5 tūkst. asmenų, o 2005 m. tokių buvo daugiau nei tūkstantis).
Kaip praneša kelios žmogaus teisių gynimo organizacijos, statistinių duomenų nebuvimas nereiškia „dedovščinos“ nebuvimo. Georgijaus istorija – toli gražu ne vienintelė, nutikusi vien tik 2014 m.
„Dedovščina“ žudo karius
Tų pačių metų vasario 17 d. naktį šalia Chabarovsko esančiame kariniame dalinyje rastas ant diržo pasikoręs šauktinis Aleksejus Snakinas.
Tarnybos metu jis ne kartą prašė tėvų atsiųsti jam pinigų neatsakydamas į klausimus, kam jų reikia. Po metų majoras Nikolajus Čabanovas apkaltintas reikalavęs iš šauktinio pinigų ir prieš jį smurtavęs.
Pritaikius straipsnį dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo jis buvo nuteistas trejiems metams lygtinai. 2016 m. vasario mėn. žmogaus teisių gynimo organizacijos „Pravo materi“ (liet. „Motinos teisė“) teisininkams pavyko išsireikalauti teismo nutarties pakeitimo ir N. Čabanovui skirta 3,5 metų įkalinimo bausmė, kurią nurodyta atlikti kolonijoje.
2014 m. kovo 14 d. dienos metu Jurginsko kariniame dalinyje Kemerovo srityje mirė šauktinis Sergejus Laptevas. Iš pradžių kaip mirties priežastis buvo nurodoma sustojusi širdis ir ūmus gastritas, nors jauno vyro tėvai primygtinai tikino, kad jų sūnus niekada neturėjo jokių problemų dėl širdies ar skrandžio.
Apskundus ekspertizę teisme ir pakartotinai ištyrus jaunuolio kūną nustatytos kitos mirties priežastys: skrandžio sienelių plyšimai, pilvo trauma ir stiprus nukraujavimas. Kartu su S. Laptevu kariuomenėje tarnavęs Ivanas Kulaginas nuteistas kalėti penkerius metus.
Panašių istorijų sąrašą galima tęsti ir toliau, tačiau toli gražu ne visada jos baigiasi nuosprendžiu. Kovo mėn. radijo stoties „Svoboda“ eteryje papasakota apie tris su „dedovščina“ susijusius incidentus, įvykusius per kelerius pastaruosius metus.
Būtina pastebėti, kad egzistuojantys statistiniai duomenys atspindi tik baudžiamąsias bylas, iškeltas pritaikius Baudžiamojo kodekso 335 straipsnį. Tokių 2014 m. buvo 939, o 2015 m. – 901.
335 straipsnis apima nestatutinių santykių kariuomenėje atvejus. Tiesa, nusikaltimai, kuriuos prieš šauktinius gali įvykdyti aukštesnio rango karininkai, į šį straipsnį neįtraukiami. Tokie atvejai numatomi Baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje, bet atskirti statistiką, susijusią su karinės tarnybos metu įvykdytais nusikaltimais, nuo civilinių atvejų, neįtikėtinai sudėtinga.
Teko valyti batus, kęsti smurtą ir plėšikavimą
Remiantis tais, kurie dirba su smurto problemomis ginkluotose pajėgose, iš žmogaus teisių gynimo judėjimų „Pravo materi“ ir „Graždanin i armija“ (liet. „Pilietis ir armija“), tikslių duomenų dėl realios situacijos kariuomenėje šiuo metu iš esmės net nėra.
„Armija – viena uždariausių struktūrų iš visų egzistuojančių Rusijoje, - pripažino Georgijus, pridurdamas, kad ir patiems kariams nėra visiškai aišku, kaip elgtis nestatutinėje situacijoje. – Atsiduri savotiškoje metalinėje dėžėje su mažais plyšiais, pro kuriuos neįmanoma ištrūkti. Aš asmeniškai nežinojau, kur galima kreiptis, kai buvau sumuštas. Iš pradžių niekur nesikreipiau.“
Tame Sibiro dalinyje jaunuolis praleido pusmetį. Per tą laiką jis buvo keturis kartus stipriai sumuštas, reguliariai valydavo Ainuro ir jo bičiulių batus.
Georgijus mano, kad iš dalies dėl jo patirtų siaubų kalta iliuzija, kad Rusijoje „dedovščinos“ nėra. „Jei būčiau žinojęs apie dalykus, vykstančius armijoje, būčiau radęs galimybę ten neiti arba bent jau pasiruoščiau morališkai. Galbūt būčiau pasirūpinęs keliomis savigynos pamokomis“, – samprotavo jis.
Valdžia tikina, kad problema nyksta
Dėl su „dedovščina“ susijusios situacijos kiekvienais metais atsiskaityti turi gynybos ministras Sergejus Šoigu. Jis reguliariai teigia, kad nusikaltimų kariuomenėje skaičius pastebimai mažėja: per pirmąjį 2014 m. pusmetį, remiantis S. Šoigu pateikiamais duomenimis, šis skaičius sumažėjo trečdaliu.
Teigiama, kad 2015 m. kariuomenėje įvykdomų nusikaltimų skaičius mažėjo 16 proc. 2016 m. S. Šoigu informavo, kad nestatutinių santykių atvejų skaičius traukėsi dar 40 proc.
Vis dėlto žmogaus teisių gynėjai linkę teigti, kad tokie vertinimai melagingi. „Taikomas triukas, kai kiekis paverčiamas procentu, kurio patikrinti neįmanoma, - aiškino teisininkas Arsenijus Levinsonas iš „Graždanin i armija“. – Mūsų turimais duomenimis, užfiksuotų nusikaltimų skaičius iš tikrųjų mažėja, bet ne taip stipriai. Negalima atmesti tikimybės, kad šis rodiklis mažėja dėl karininkams duoto nurodymo neskelbti duomenų dėl įstatymų pažeidimų, kad nebūtų gadinama statistika.“
Anot A. Levinsono, neretai karinis teismas vienokį ar kitokį incidentą įvertina kaip savižudybę ar nelaimingą atsitikimą. Remiantis „Pravo materi“ pateikiama statistika, savižudybėmis buvo pripažinta 42 proc. mirčių, o nelaimingais atsitikimais – 24 proc.
Didelė dalis nusikaltimų visiškai nepatenka į statistiką dar ir dėl to, kad aukos apie tai nė nepraneša. Taip dažnai nutinka, kai pasitaiko sumušimo atvejų, pasibaigiančių mirtimi, nes dauguma šauktinių tokiais atvejais paprasčiausiai bijo ir tyli.
Kelios žmogaus teisių gynimo organizacijos akcentavo akivaizdų „dedovščinos“ atvejų augimą 2010 m. Rusijos Gynybos ministerija tada uoliai pateikė ataskaitą, kurioje džiaugiamasi dėl nestatutinių santykių rodiklių mažėjimo, o Vyriausioji karinė prokuratūra savo ruožtu informuoja, kad tokių atvejų skaičius didėjo 18 proc. (šios institucijos vadovas Sergejus Fridinskis tokį pokytį buvo linkęs sieti su dvigubai išaugusiu šauktinių skaičiumi).
„Pravo materi“ fondo vadovė Veronika Marčenko 2012 m. pranešė, kad ginkluotose pajėgose per metus įvykstančių mirčių skaičius siekia apie 2000-2500. Tiesa šis skaičius apima ir tuos, kurie, pavyzdžiui, žuvo avarijose ar dėl ligos (bent jau taip galima teigti remiantis oficialia versija).
Gyvenimas pagal taisykles
Jevgenijus buvo pašauktas į armiją 2010 metų pavasarį, į Pskovo sritį. Tarnyba buvo rami, bet vadovybė laikėsi griežtos disciplinos, prisimena jis.
„Jeigu žmogus neprisižiūrėjo, nevalė savo uniformos, blogai vykdė vadovybės įsakymus, visa kuopa darė atsispaudimus, po šimtą kartų. Be abejo, po to tas žmogus buvo sumušamas“, - pasakojo Jevgenijus. „Niekam nepatinka atidirbti už kitą. Vadovybė tą žinojo ir išnaudojo“.
Pats Jevgenijus niekada nelaikė savęs nukentėjusiu, nors, kai tik pradėjo savo tarnybą, buvo tris kartus sumuštas. Po kelių mėnesių jis jau pats dalyvavo tarnybos kolegų mušime. „Mes visada tai darėme nepiktai, švelniai“, - prisipažįsta buvęs karys, sutikęs pasikalbėti su „Meduza“ tik anonimiškai.
„Aš iki šiol nelaikau savęs kaltu. Armijoje viskas yra kitaip, kitoks požiūris. Tai, kas civiliniame gyvenime bus laikoma „laukiniu elgesiu“, dalinyje gali būti plačiai naudojama“, - sako Jevgenijus.
Jis pabrėžia, kad naudojo prievartą prieš tarnybos kolegas tiesiog todėl, kad kitaip nebuvo įmanoma: „Kai mes mušėme, negalvojome ką nors pamokyti, o tiesiog gyvenome pagal taisykles, išlaikėme įsitvirtinusią tvarką“. Žodį „dedovščina“ jis, rodos, taria beveik su pasididžiavimu.
Kaip sako specialistai ir teisininkai, kalbant apie šiuolaikinius armijos nusikaltimus, terminą „dedovščina“, griežtai kalbant, vartoti jau ne visai korektiška: kalba apie naujokų „auklėjimą“ nebetinka; tradicinės „dedų“, „samčių“, „dramblių“ ir „duchų“ kastos perėjus prie metų trukmės tarnybos tiesiog nespėja susiformuoti; daugeliu atvejų iš tiesų nėra taip svarbu, koks kario tarnybos laikotarpis, kuriame prieš jį naudojamas smurtas.
A. Levinsonas teigia, kad dabar neoficialūs santykiai įgauna kitokias formas: daugiau nusikaltimų padaro aukštesnius laipsnius turintys kariai; dažniau pasitaiko plėšimo ir turto prievartavimo atvejų.
Jevgenijus prisimena, kad jeigu kariai atsisakydavo rinkti rinkliavas štabo vadovybei, jų neišleisdavo namo, duodavo papildomų darbų, o kartais netgi sudaužydavo telefonus.
Per 2016 metus „Meduzai“ pavyko žiniasklaidoje ir kituose atviruose šaltiniuose atrasti kelias dešimtis atsitikimų, kai turto prievartavimo armijoje atvejai išlįsdavo į viešumą: iš šauktinių buvo reikalaujami pinigai, technika ar maistas, grasinant sumušimu ar netgi nužudymu.
Remiantis organizacijos „Graždanin i armija“ duomenimis, skundų kiekis dėl rinkliavų armijoje per paskutiniuosius metus išaugo 7 procentais.
„Vidinių armijos nusikaltimų kiekis, susijusių su turto prievartavimu, pradėjo nuosekliai augti atsiradus mobiliesiems telefonams, banko kortelėms, nešiojamiems kompiuteriams ir pan.“, - paaiškina A. Levinsonas. „Dauguma šių atvejų neišeina už karinio dalinio ribų, nes šauktiniai, visų pirma, neturi galimybės apie juos papasakoti, visų antra, bijo arba mano, kad sumos nėra vertos tos grėsmės, kuri kyla paviešinus informaciją“.
Kaip pasakoja teisininkai, dažniausiai turto prievartavimas apsiriboja apie 1-5 tūkst. rublių per savaitę. Iš pradžių „patikrinamas“ šauktinio mokumas: reikalaujama pinigų ir gąsdinama grėsme gyvybei. Jeigu jis pasiduoda ir atiduoda pinigus – pradedama reikalauti daugiau.
Pinigų reikalavo ir Georgijaus dalinyje – kiekvieną savaitę, kaip prisimena buvęs karys, apie dvidešimt žmonių mokėjo Ainurui ir jo grupei po 200-300 rublių.
„Jeigu atsisakydavome mokėti, mus nuvesdavo į „sušilką“ (liet. džiovyklą, kambarys uniformų džiovinimui – red.) ir mušdavo“, - pasakoja Georgijus. „Labiausiai jie mėgo metalinę siją, kuri kažkodėl ten visada buvo: jie mušdavo ja per šonkaulius ir kojas“.
Jeigu žmogus negalėjo mokėti, jį versdavo visai Ainuro grupei valyti batus ir dirbti už juos darbus. Jeigu kuris nors atsisakydavo, naktį jam surengdavo „tamsiąja“ (kai kariui užmetama kažkas ant galvos, kad šis nematytų, kas jį muša – red.).
Georgijus prisimena, kad daugiausiai pinigų, 5 tūkst. rublių, jis atidavė 2015 metų balandį – prieš savo persikėlimą į kitą dalinį ir Ainuro tarnybos pabaigą.
Kaip paaiškina specialistai, tai itin paplitusi praktika: prieš tarnybos laiko pabaigą „agresoriai“ renka pinigus; dauguma palieka armiją su pilnu komplektu brangios technikos.
Armijos uždarumas daro savo
Žmogaus teisių organizacijos rodo į sėkmingą kitų šalių patirtį išgyvendinant „dedovščiną“.
Kaip pasakoja Viktorija Marčenko iš organizacijos „Pravo materi“, po 18-mečio šauktinio Argentinoje mirties ir po jos kilusio pasipiktinimo šauktinių tarnyba šioje šalyje buvo visiškai atšaukta. „Kai armija tampa profesionali, „dedovščinos“ nebelieka“, - sako V. Marčenko, siūlydama tuo pačiu būdu išspręsti problemą ir Rusijoje.
Yra ir kiti faktoriai, lemiantys tai, kad „dedovščina“ vis dar neišnyksta. Tai yra tas pats armijos uždarumas: šauktiniams ne taip paprasta atkreipti dėmesį į teisių pažeidimus savo dalinyje.
„Kiekviename etape gali kilti problemų. Ir net jeigu šauktinis nueina iki medicinos punkto ir medikai užfiksuoja smurtą prieš jį, tai jo atvejį nagrinės to paties karinio dalinio vadas – egzistuoja tikimybė, kad jis norės nuslėpti nusižengimo faktą, - pasakoja A. Levinsonas. „Nemaža vaikinų dalis, kuriems pavyksta į mus kreiptis, - tai tie, kurie išsikapstė savarankiškai“.
Organizacijos „Pravo materi“ aktyvistai nurodo, kad Vakarų karinė apygarda yra absoliuti „dedovščinos“ atvejų čempionė, kurią pavyko užfiksuoti organizacijai, ir be to yra „visiškai uždara“: beveik į visus karinius dalinius žmogaus teisių gynėjų neįleidžia vadovybė.
Dar vienas rizikos faktorius – skubi tarnyba pagal paskyrimą: dabar dauguma šauktinių siunčiami į kitą regioną ar net kitą federalinę apskritį (tai būtina dėl tolygaus karių paskirstymo visoje šalies teritorijoje). Kaip išaiškino „TASS“ karinis apžvalgininkas Viktoras Litovkinas, tikimybė atlikti karo tarnybą netoli namų iš tiesų galėtų sumažinti karių nusikaltimų lygį ir psichologinį spaudimą šauktiniams.
Pasak A. Levinsono, dabar kai kuriuose daliniuose visgi pavyksta paveikti nestatutinių santykių lygį, jeigu išpildoma viena iš sąlygų: arba vadovybė veikia griežtai pagal taisykles, arba kariai turi nuolatinę prieigą prie interneto ir gali papasakoti apie neleistinus atvejus.
Jis pabrėžia, kad šauktiniai neturėtų bijoti pranešti apie nestatutinius santykius: žmogaus teisių gynėjai ima auką savo globon ir gina ją juridiškai.
Problemą dažnai nutylima
Georgijus prisimena, kad vieną sykį asmeniniame pokalbyje su vienu iš karininkų savo Sibiro dalinyje pasakė, kad Ainuras yra agresyvus ir „kursto tautinę nesantaiką“. Jam buvo pažadėta imtis priemonių, tačiau galiausiai šis pokalbis jokių pasekmių neturėjo. Savo tėvams Georgijus taip pat nieko nepasakė – tik dviem draugams, kurie nežinojo, kokių priemonių imtis.
Remdamasis savo pažįstamų žodžiais, Georgijus sako, kad dabar situacija jo dalinyje pagerėjo. „Dėl kažkokių priežasčių ten pradėti vykdyti normalūs vakariniai patikrinimai, neseniai keli žmonės už sumušimus buvo pasiųsti į bausmės batalioną, o vadovybė įvedė griežtą discipliną. Matyt, atėjo kažkoks įsakymas iš viršaus“, - pasakoja jis.
Pats šauktinis galiausiai po šešių mėnesių galėjo pereiti į kitą dalinį, „tiesiogine prasme užvertęs prašymais“ vadovybę. Georgijus ruošėsi lankytis pas psichologą, bet „atsigavo, kai pateko į normalią vietą“. Palikęs armiją jis įstojo į universitetą Novosibirske, tačiau greitai jį metė, nusivylęs aukštuoju išsilavinimu.
Dabar Georgijus dirba reklamos agentūroje ir galvoja apie pagalbos grupės smurto aukoms įsteigimą. „Aš savyje nelaikau nuoskaudos. Man rodos, kad taip buvo, nes taip turėjo būti“, - svarsto jaunuolis. „Be abejo, tai siaubinga, su tuo reikia kovoti. Bet kad „dedovščinai“ ateitų galas, rodos, reikia tiesiog ją patirti“.
