Autorė teigė, jog jau pačioje pradžioje abejojo, ar verta imtis tokio uždavinio – pasakoti apie tiek blogio padariusio žmogaus motiną.
Tačiau darbas buvo pradėtas. Autorės teigimu, pati knygos herojė parodė iniciatyvą, kad knyga būtų parašyta ir norėjo papasakoti savo istoriją.
M. Christensen, buvusi Norvegijos valstybinės televizijos NRK žurnalistė, su teroristo motina bendravo vienerius metus. Ji taip pat gavo skaityti motinos dienoraščius.
Motina atsisakė bendradarbiauti
Po 7 mėnesių darbo W. B. Breivik nusprendė, kad jokios knygos neturėtų būti.
Šių metų kovo mėnesį, kai A. Breiviko motina mirė, visuomenėje kilo diskusijos, ar etiška leisti knygą apie asmenį, jei jis tam prieštaravo – kad ir po mirties.
Mirusios A. Breiviko motinos advokatas siekė sustabdyti knygos leidimą, nes motina prieš pat mirtį nutraukė bendradarbiavimą su autore ir leidykla bei grąžino už pasakojimą gautą leidyklos honorarą.
Knyga visgi buvo išleista, teigiant, kad tai yra būtina, nes ši istorija yra susijusi ne su viena šeima, o visa tauta, jos istorija.
Protestuoja tėvas ir įseserė
M. Chistensen yra kritikuojama už šios knygos paskelbimą ir paskutinės velionės valios nevykdymą. Viena pusė įsitikinusi, kad brautis į privačią žmonių erdvę negalima.
Taip pat knygoje daug kalbama apie A. Breiviko įseserę. Ir etiniu ir juridiniu požiūriu knygos pasirodymas yra neleistinas, teigia kai kurie specialistai, tačiau yra manančių ir kitaip.
"Tai yra toks siaubingas Norvegijos istorijos įvykis, kad jis turi būti nušviestas iš visų įmanomų pusių. Mums vis dar trūksta informacijos apie žudiko vaikystę ir brendimą. Būtina surinkti kuo daugiau informacijos, - sako Oslo universiteto psichologijos katedros mokslininkė Ragnhild Bjornebekk. - Bendrojo intereso labui ši informacija yra svarbi užkertant kelią naujiems panašiems įvykiams."
Pasak jos, svarbu, kad visuomenė suprastų šį siaubingą įvykį, todėl motinos pasakojimas savo sūnų yra būtinas, juolab ji pati sutiko kalbėti.
Knygoje motina pasakoja, kad ji pati nebuvo politiškai angažuota, politika nesidomėjo ir buvo patenkinta tuo, kaip Darbo partija valdo Norvegiją. Paskutiniais savo gyvenimo metais ji net nedalyvaudavusi rinkimuose.
A. Breivikas paskutinius 5-erius metus gyveno viename bute su motina.
"Kartais iš savo kambario išeidavo Andersas pasikalbėti apie visuomenę. Jo nuomone, Darbo partija atvėrė duris visai tai imigracijai į Norvegiją", – pasakojo motina.
2009 m., kai spauda daug rašė apie masinius moterų užpuolimus ir žaginimus, sūnus, esą, pasakęs: "Mes čia, savo šalyje, negalime leisti, kad atvykėliai prievartautų norvegų merginas" ir motina tam neprieštaravo, rašoma knygoje.
Motina sekė teismo procesą per televiziją ir knygos autorei sakė, jog tik tuomet supratusi, kad sūnus yra daug labiau įtūžęs, nei anksčiau jai buvo susidaręs įspūdis. Ji taip pat pasakojo, kad islamo kritikai, kurie turėjo liudyti byloje, vėliau to atsisakė.
"Žmonės, su kuriais sūnus susirašinėjo internetu, ypač vadinamasis Fjordmanas (asmens, su kuriuo internetu bendravo A. Breivikas, pseudonimas – aut. past.), buvo bailiai, kurie atsitraukė ir negynė savo nuomonės", - cituojama knygoje motina.
Nelaiminga motinos vaikystė
W. B. Breivik gyvenimas buvo sudėtingas. Ji gimė 1946 m., o jos mama būdama nėščia susirgo poliomielitu. A. Breiviko motina pirmus 6 metus praleido vaikų namuose.
Susirgusi motina niekuomet neatleido dukrai, kuri, neva ją susargdinusi, įsitikinusi W. B. Breivik.
Šią traumą moteris, pasak knygos autorės, nešiojosi visą gyvenimą. Ją vargino nepasitikėjimas savimi. Dėl to ji kūrė įspūdį, kad viskas jos gyvenime klojasi puikiai.
Knygos autorė įsitikinusi, kad motina jautėsi auka ir turėjo asmeninių psichologinių problemų. Ji, kalbėdama su žurnaliste, nuolat pabrėždavo, kad nežinojo, kaip turi funkcionuoti gera šeima, nes nebuvo pati tokioje užaugusi.
Knygoje aprašoma A. Breiviko vaikystė, gyvenimas su motina ir seserimi, minimas tėvas, dirbęs diplomatu Paryžiuje.
M. Christensen knygoje taip pat rašo, kad po tragedijos motina su sūnumi niekada nebendravo.
Būtent tą baisiąją dieną motina buvo paruošusi sūnaus mėgstamą spagečių patiekalą, tačiau namo jis niekuomet nebeparėjo. Motina, išgirdusi kas vyksta mieste, baiminosi dėl Anderso: ar jam kas nors bloga atsitiko, gal jis tapo teroro, vykstančio mieste ir Utiojos saloje, auka. Klausydama pranešimų ji bandė susisiekti su juo telefonu, tačiau nesėkmingai.
Kai 22.30 val. motinai paskambino policija, ji buvo įsitikinusi, kad sužinos kažką negero apie sūnų.
Policija liepė motinai išeiti iš namų, pereiti į kitą gatvės pusę ir įsėsti į ten stovintį automobilį. Tada pasakė: "Mes manome, kad teroristas – tavo sūnus." Po to moteris buvo nuvežta į policiją apklausai.
Po 6 valandų apklausos policijoje motina buvo nugabenta į ligoninę. Po kurio laiko ji pateko į psichiatrijos ligoninę. Gyvenimas sudužo, kai motina sužinojo, kad sūnus nužudė 77 žmones.
"Norėjau vieną dieną pabusti ir sužinoti, kad tai buvo tik baisus sapnas", – motinos žodžius cituoja knygos autorė.
Vėliau A. Breiviko motinai buvo diagnozuotas vėžys ir ji mirė nepraėjus dviems metams po baisiųjų įvykių.
Nelaimingiausia pasaulyje motina
A. Breiviko motina sirgo vėžiu ir labai baiminosi teismo proceso. Tris dienas prieš teismo posėdžius ji buvo pradėjusi chemoterapijos procedūras.
Tą dieną, kai prasidėjo teismas, ji, grįžusi namo, pamatė prie durų žurnalistus, todėl namo nėjo, pabėgo į kavinę, ir tik vėliau įsmuko per galinį įėjimą. Ir kitomis dienomis, būdama silpna nuo chemoterapijos procedūrų, ji negalėdavusi grįžti namo, nes baiminosi žurnalistų.
M. Christensen knygoje rašoma, kad ji kalbėjo su A. Breiviko motina praėjus metams po tragedijos. Tuomet W. B. Breivik sakė, kad norėtų pasakyti kalbą, kurią galėtų girdėti visi gyventojai. Ji norėjo pasakyti, kad ji, taip pat kaip ir visi kiti, yra paveikta tragedijos, ir yra nelaimingiausia pasaulyje motina.
W. B. Breivik teigė, jog bijo išeiti į gatvę, nes gali būti nušauta.
