Konstantinas Egertas yra „Deutsche Welle“ autorius. Šis komentaras atspindi asmeninę autoriaus nuomonę.
NATO susidūrimas su Ukrainos dilema
Vašingtone įvyksiantis NATO viršūnių susitikimas jau dabar vadinamas kritiškai svarbiu, Aljanso ateitį nulemsiančiu įvykiu. Ši nuostata ypač būdinga Vidurio Europai ir Baltijos šalims. 2023-iaisiais Vilniuje įvykusį viršūnių susitikimą daugelis (beje, ne tik iš Vidurio Europos) laiko nenusisekusiu, pademonstravusiu vienybės stoką sprendžiant esminį klausimą: kaip sureaguoti į desperatišką Ukrainos prašymą būti priimtai į NATO? Lietuvos sostinėje priimtas galutinis dokumentas faktiškai atkartoja 2008-aisiais, per Bukarešto viršūnių susitikimą Ukrainai ir Sakartvelui duotus pažadus, esą jūs būtinai įstosite į NATO, bet ne dabar, o kada nors vėliau.
Kad tokio scenarijaus pasikartojimas Vašingtone, be to, minint 75-ąsias NATO gyvavimo metines, organizacijai reikštų tikrą katastrofą, per neseniai Vilniuje įvykusią konferenciją kalbėjo ir lietuvių, ir vokiečių politikai – tiek iš opozicinės Krikščionių demokratų sąjungos, tiek iš valdančiajai koalicijai priklausančių Žaliųjų.
Tiek Kyjive, tiek aktyviai Ukrainą remiančių Aljanso valstybių narių sostinėse vis dažniau nuskamba raginimas: Jungtinės Valstijos ir Vokietija turi prisiimti atsakomybę ir pateikti aiškų, į ateitį orientuotą Ukrainos stojimo į NATO planą. Toks žingsnis turėtų išgelbėti Aljanso reputaciją ir tapti kliuviniu Vladimirui Putinui. Įtikinti Berlyną nebus lengva, bet diplomatiniuose ir ekspertų sluoksniuose daug kas supranta, kad vokiečiams ryžtingai tarus „taip“ Ukrainos narystei (nebūtinai neatidėliojamam priėmimui), neprieštarautų net priešiškumu Kyjivui garsėjantis Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
Putino Planas – fiktyvi taika
Kremlius veikiausiai supranta, kad Vašingtono viršūnių susitikimo rezultatas gali būti nemalonus Rusijos diktatūrai, todėl imasi sau būdingų priemonių, kad nuo jo apsidraustų. Žiniasklaidoje padažnėjo pranešimų, kad pastaraisiais mėnesiais V. Putinas ne kartą per tarpininkus perdavė Vakarams ir Ukrainai žinią apie nusiteikimą dalyvauti derybose dėl ugnies nutraukimo. Jei tai tiesa, režimo planas aiškus: jeigu Volodymyras Zelenskis sutiktų dalyvauti tokiose derybose, Vakarų sąjungininkų gretos kaipmat suskiltų. Jei taip nutiktų iki NATO viršūnių susitikimo, sąjungininkai vėl pasirodytų kaip nevieningi – tuo būtų galima beveik neabejoti.
Vokietijoje tuoj pat imtų reikštis taikos bet kokia kaina ir santykių su Maskva išsaugojimo šalininkai: pirmiausia jų atsirastų tarp valdančiųjų socialdemokratų. Minėtina ir dar viena aplinkybė, į kurią Rusijos režimas aiškiai deda viltis: bet kokios Rusijos ir Ukrainos derybos dėl ugnies nutraukimo, o juo labiau dėl paliaubų, gali padaryti akivaizdžią įtaką Jungtinių Valstijų politikai. Artėjant prezidento rinkimams Ukrainos reikalai, visų pirma, tolesnio Ukrainos finansavimo ir karinės pagalbos jai teikimo klausimai, tapo dažnomis rinkimų kampanijos diskusijų temomis.
Jungtinių Valstijų prezidentą Joe Bideną kritikuoja tiek respublikonai izoliacionistai, Donaldo Trumpo šalininkai, tiek jo paties Demokratų partijos įtakingas kairysis sparnas. „Patiems pinigų neužtenka!“, „Neleisime įvykti dar vienam Irakui ir Afganistanui!“, „Nustokime būti pasaulio policininku!“ Tokie ir panašūs demagoginiai lozungai vis dažniau skamba artėjant 2024-ųjų vasarį įvyksiantiems pirminiams prezidento rinkimams.
Zelenskio laukianti tiesos akimirka
Jei prasidėtų derybos, paramos Kyjivui mažinimo arba visiško nutraukimo šalininkai Jungtinių Valstijų Kongrese pateiktų naujų argumentų: kam siųsti pinigus ir ginklus už vandenyno, jei karas baigėsi? Be to, D. Trumpui laimėjus prezidento rinkimus, jo administracija, atsižvelgdama į tai, kad „niekas nebekariauja“, gali pradėti rimtai svarstyti Europoje esančių Jungtinių Valstijų pajėgų mažinimo perspektyvas. Toks pasiūlymas įtrauktas į „Projektą 2025“ – konservatyvaus fondo „Heritage Foundation“ ir kitų Respublikonų partijai artimų analitinių centrų parengtą „Trump 2.0“ administracijos veiksmų programą.
Pranešti Rusijos auditorijai, kad derybos, o juo labiau – ugnies nutraukimas, yra akivaizdi pergalė prieš „Kyjivo režimą“, V. Putinui bus ypač lengva: V. Zelenskis neva palūžo, rusai išgelbėti, o imperijos sienos praplėstos. Kaip yra pastebėjęs patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas prie D. Trumpo ėjęs Johnas Boltonas, bet kurią ugnies nutraukimo liniją, dėl kurios pavyktų susitarti per derybas, V. Putinas (ir daugelis Maskvai simpatizuojančių šalių) laikytų nauja Rusijos siena.
Kaip rutuliosis įvykiai 2024-aisiais, priklauso nuo Vakarų, bet lemiamą akimirką – nuo Ukrainos vadovybės. V. Zelenskis ir jo komanda yra spaudžiami aplinkybių. Ukrainos pajėgos jaučia vis didesnį nuovargį ir žmonių trūkimą (beje, nepaisant kalbų apie pergales, panašių problemų patiria ir Rusija). Korupcija ir toliau daro įtaką tiek karo ekonomikai, tiek šauktinių skaičiui Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Kita vertus, pažangūs vakarietiški ginklai kol kas netiekiami taip gausiai, kad taptų atsvara demografiniam Rusijos pranašumui. Ukraina tikisi, kad greitai gaus lėktuvų F-16. Ar tai įvyks 2024-aisiais, kol kas neaišku.
Lūkesčių nepateisinęs Ukrainos pajėgų kontrpuolimas ir perėjimas prie pozicinio karo daugelį vakariečių privertė manyti, kad fronte ukrainiečiai pasiekė savo galimybių ribas, todėl atėjo laikas susimąstyti apie diplomatiją. Savaime aišku, kad Ukrainai būtina maksimaliai susitelkti artėjant NATO viršūnių susitikimui, be to, bent iki liepos išlaikyti frontą. O globalieji Vakarai turi pasiųsti V. Putinui nedviprasmišką signalą: Ukrainos pergalė yra ir jų, Vakarų, tikslas. Taigi, šeši pirmieji 2024-ųjų mėnesiai daug ką nulems – gal apibrėš net kelerių metų perspektyvą.