DELFI primena, kad Votergeito skandalas - vienas didžiausių politinių skandalų JAV istorijoje, lėmęs tuometinio JAV prezidento Richardo Nixono atstatydinimą 1974 m. rugpjūčio 9 d. Per jį išaiškėjo, kad Respublikonų partijos komiteto nurodymu buvo įsibrauta į Demokratų partijos būstinę Vašingtone, anuomet buvusią Votergeito („Watergate“) viešbutyje, ir buvo mėginama ten įrengti pasiklausymo įrangą.
Kaip savo straipsnyje politico.com teigia Elisabeth Drew, rašiusi apie šį skandalą „Washington Journal“ leidinyje, net ir ekspertams neramu, kad dabartinė situacija gali baigtis analogiškai Votergeitui.
Kaip ten bebūtų, J. Comey atleidimas bent kuriam laikui visų dėmesį nukreipė nuo klausimo, kodėl D. Trumpas taip ilgai neatleido generolo leitenanto Michaelo Flynno, patarėjo nacionalinio saugumo klausimais, kai tuometinė generalinė prokurorė Sally Yates Baltuosius rūmus informavo apie faktą, jog M. Flynnas turėjo ryšių su Rusija.
Antradienio vakarą pasklidus žiniai apie J. Comey atleidimą, reakcijų būta labai įvairių: nuo nuostabos, pasimetimo, sąmokslo teorijų ir pasipiktinimo. Bene labiausiai nepriimtinas faktas, jog prezidentas elgiasi ne taip, kaip galbūt priimta tradicinių normų.
Kuo panašūs Votergeitas ir J. Comey atleidimas?
Nors baimės, kuri Votergeito metu buvo esminis atmosferos elementas, tarsi ir nėra, galima įvardyti kai kuriuos praeities istorijos elementus – pavyzdžiui, keršto valdomo nekontroliuojamo prezidento figūra.
Kaip ir R. Nixonas, D. Trumpas negailestingas jam priešiškiems asmenims. Kai pradėjo lėkti R. Nixonui neįtikusių pareigūnų galvos, žmonių lūpose pradėjo vis dažniau kartotis žodis „apkalta“. Iki tol niekas apie tai nė pagalvoti negalėjo. Joks prezidentas niekada nebuvo nušalintas nuo pareigų apkaltos keliu. Specialusis kaltintojas Archibaldas Coxas reikalavo, kad R. Nixonas leistų įrašinėti jo telefoninius pokalbius Ovaliajame kabinete, ko, savaime suprantama, jis nenorėjo.
Dabar spėliojama, jog D. Trumpas J. Comey atleido už tai, kad šis ėmėsi tirti du slidžius reikalus – galimą D. Trumpo ir Rusijos susitarimą dėl Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų baigties ir tai, ar D. Trumpas turi verslo ar kitų susitarimų, kurie jį įpareigotų paisyti Vladimiro Putino nuomonės.
Oficialiai teigiama, kad atleidimo pretekstas – tai, kaip J. Comey vykdė tyrimą dėl demokratės Hillary Clinton asmeninio pašto serverio. Tai turėtų būti dar vienas naratyvas, kurį JAV prezidento šalininkai turėtų praryti nekramtę. Vyriausio tyrėjo atleidimas prilygsta trukdymui teisingumui, o tai vienas iš kaltinimų, dėl kurių R. Nixonas galėjo netekti prezidento posto, jeigu nebūtų atsistatydinęs pats.
S. Yates, kurią D. Trumpas atleido sausio pabaigoje dėl to, kad ji nepanoro pritarti prezidento įvestam draudimui, taip pat buvo savotiška grėsmė, kurią prezidentas eliminavo.
Nors A. Coxo atleidimo buvo galima tikėtis iš karto po to, kai 1973 metų spalį specialusis tyrėjas pareiškė nepaklusiantis R. Nixono reikalavimui atsisakyti pasiklausymo idėjos, būdas, kaip tai buvo padaryta, kaip reikiant išgąsdino.
Nemažai amerikiečių sakė pasijutę tarsi gyventų vadinamoje bananų respublikoje. Panašūs jausmai apėmė ir po D. Trumpo sprendimo atleisti J. Comey. Ar prezidentas praranda pusiausvyrą? Ar jau nuėjo per toli? Kas galėjo nutikti, jog ėmė ir priėmė sprendimą, galintį jam kainuoti postą?
Kodėl neatleido M. Flynno iškart?
Dar prieš atleisdamas J. Comey D. Trumpas savo elgsena priminė Votergeito skandalo epicentre atsidūrusį R. Nixoną. Kaltinimai ir nepagrįsti įtarimai tapo D. Trumpo kasdienybe. Kaip ir pačios bene galingiausios pasaulio valstybės vadovo pareiškimai ir keisčiausi sumanymai.
Bet grįžkime prie klausimo, kodėl D. Trumpas, net ir turėdamas realaus pagrindo, taip ilgai neatleido M. Flynno, kodėl jam prireikė beveik dviejų savaičių. Tiesą sakant, viskas daugiau nei paprasta – prezidentas tiesiog nenorėjo jo atleisti. Taigi jis to ir nedarė, kol S. Yates perspėjimas apie šio žmogaus keliamą grėsmę nepasirodė žiniasklaidoje.
Kaip ten bebūtų, tai, kaip D. Trumpas giria savo atleistąjį patarėją nacionalinio saugumo klausimais, negali nekelti nuostabos. Per spaudos konferenciją vasario 15 dieną, praėjus dviem dienoms po M. Flynno atleidimo, D. Trumpas jį pavadino nuostabiu žmogumi. Dar antradienį Baltųjų rūmų atstovas Seanas Spiceris apie jį kalbėjo kaip apie puikų žmogų.
Girdint tokius žodžius neapleido jausmas, kad juos sako asmuo, siaubingai bijantis, kad M. Flynnas gali vienu sakiniu sukelti nemenką skandalą.
Kaip ten bebūtų, juk M. Flynnas buvo jo vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais ir turėjo daug abejotinų reikalų su Rusija, įskaitant pokalbį su ambasadoriumi apie sankcijas, kurias Baracko Obamos administracija įvedė reaguodama į Rusijos programišių atakas rinkimų kampanijos metu.
Prieš pat J. Comey atleidimą, kaip skelbia CNN, keli buvę M. Flynno verslo partneriai gavo šaukimus į teismą. Pati idėja, jog M. Flynnas gali kaip reikiant pakenkti D. Trumpui (kaip gali ir V. Putinas), yra vienas iš logiškiausių paaiškinimų, kodėl prezidentas taip nenori pakenkti jam.
Būtent Rusija yra siūlas, jungiantis šiuos du iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčius įvykius. Pats D. Trumpas visus pranešimus, kurių tema yra ryšiai su Rusija, vadina melagingais, o pirmadienį S. Yates žodžius dar kartą socialiniame tinkle „Twitter“ pavadino pramanais.
Paaiškėjo, kad D. Trumpas tiesiog pasisamdė vieną Vašingtono teisininkų bendrovę, kurią įgaliojo nusiųsti laišką Senato teisingumo pakomitečiui, kuriame dar kartą pasikartojo, jog su Rusija neturi nieko bendro. Taip D. Trumpas sureagavo ir į pakomitečio pirmininko Lindsey'aus Grahamo pareiškimą, jog jis norėtų atlikti išsamų prezidento verslo interesų Rusijoje tyrimą.
Neaiškūs ryšiai su Rusija kelia klausimų
Jungtinių Valstijų prezidentas apie savo ryšius su Rusija ir jos prezidentu V. Putinu arba jų nebuvimą yra prikalbėjęs begalę dalykų: buvo momentų, kai jis tvirtino niekada gyvenime neskambinęs Rusijai (kad ir ką tai galėtų reikšti), iš pradžių sakė susitikęs su V. Putinu, tada šį faktą neigė.
Dar sakė: „Kai lankiausi Rusijoje vykusiame „Mis Visata“ konkurse, V. Putinas su manimi susisiekė ir man tai pasirodė didelė garbė. Noriu pasakyti, kad Rusijos žmonės mums buvo tokie geri“. Dar V. Putinas sakė, kad su V. Putinu susitiko ir laidoje „60 Minutes“ – tik vėliau paaiškėjo, kad tuo metu abu prezidentai buvo kiekvienas savo šalyje.
D. Trumpo sūnaus Erico pareiškimai ilgai buvo niekam neįdomūs, kol jaunesnysis Trumpas nenusprendė savo žodžių ryte, kai S. Yates turėjo duoti parodymus, išsižadėti. Štai ką E. Trumpas kalbėjo 2014 metais apie šeimos vystomą golfo verslo finansavimą: „Mes Amerikos bankais nesikliaujame. Visas lėšas, kurių mums reikia, gauname iš Rusijos“. O štai ką prieš kelerius metus pareiškė Donaldas Trumpas jaunesnysis: „Rusai susiję su didele dalimi mūsų turto“.
O ir pats dabartinis JAV prezidentas praeityje nemažai gyrėsi savo ryšiais su Rusijos oligarchais: Maskvoje 2013 metais jis kreipėsi į grupę potencialių investuotojų ir vėliau gyrėsi: „Puikiai sutariu su dauguma rusų ir praktiškai visais šioje patalpoje esančiais oligarchais“.
2017 metų vasarį D. Trumpas žurnalistams pareiškė: „Rusijoje neturiu jokių reikalų. Neturiu jokių verslo sandorių, kurie galėtų būti siejami su Rusija, nes laikomės toliau. Rusijoje neturiu jokių paskolų. Jokių skolų Rusijai, jokių“. Chroniškai laisva tiesos interpretacija, kurią taip mėgsta JAV prezidentas, tikrai ne visada sukelia problemų, tačiau Rusijos tema akivaizdžiai pati jautriausia.
Arši reakcija buvo netikėta
Nors D. Trumpo sprendimas atleisti J. Comey ir primena impulsyvų veiksmą, iš tikrųjų yra šaltinių, teigiančių, kad prezidentas šį klausimą svarstė gerą savaitę. Tik štai Baltieji rūmai nebuvo pasirengę tokiai aršiai reakcijai.
Štai jums ir dar viena paralelė su Votergeitu: R. Nixonas norėjo atsikratyti A. Coxo ir labai intensyviai juo skundėsi savo patarėjams, esą specialusis tyrėjas savivaliauja.
D. Trumpą tiesiog įsiutino ir iš kantrybės išvedė viešas J. Comey patvirtinimas, jog FTB iš tikrųjų tiria galimus D. Trumpo rinkimų kampanijos ryšius su Rusija. Be to, jam nepatiko ir tai, jog FTB vadovas nepritarė jo teiginiams, esą B. Obama jį šnipinėjo. Kaip ir Votergeito atveju, protu nesuvokiami dalykai virsta realiais veiksmais.
Kaip rašo E. Drew, D. Trumpo žmonės nėra labai originalūs. Praėjus kelioms valandoms po J. Comey atleidimo, Baltųjų rūmų atstovė Sarah Huckabee Sanders „Fox News“ pareiškė, kad žiniasklaida neskiria pakankamai dėmesio prezidento administracijos pasiekimams, o be reikalo koncentruojasi į tyrimus, susijusius su D. Trumpu ir Rusija.
„Čia nieko nėra... judėkime toliau“. Per spaudos konferenciją 1973 metų rugsėjį R. Nixonas taip pat pareiškė, kad žiniasklaida per daug dėmesio skiria Votergeito skandalui, o ne jo administracijos pergalėms.
R. Nixonas buvo žymiai išmintingesnis už D. Trumpą, bet abu vyrai padarė lemtingą klaidą: jie apmaudžiai neįvertino visuomenės reakcijos, nes visą dėmesį ir jėgas skyrė tam, kaip pasilikti valdžioje.
Galime būti tikri tik dėl vieno: pastarieji D. Trumpo poelgiai tik dar daugiau abejų šalies politinių partijų narių įtikino, jog šis žmogus ne itin tinkamas pareigoms, kurias užima (nors respublikonai to viešai sakyti ir neturėtų).
Kol kas sunku pasakyti, kokią įtaką J. Comey atleidimas turės D. Trumpo ateičiai, tačiau puikiai prisimename, kas nutiko R. Nixonui.
