Projektas žlugo, ir Škotija, kuri ir taip buvo skurdi valstybė be kelių tinklo, pramonės ar rimto laivyno, atsidūrė ant bankroto slenksčio. Istorikai aiškina, kad dėl šios priežasties Škotijos karalystė susijungė su Anglijos karalyste ir sukūrė Didžiąją Britaniją.
Ji vėliau tapo galingiausia imperija pasaulyje, joje svarbų vaidmenį vaidino ir škotai. Pavyzdžiui, bene žymiausias šiuolaikinis vaistas – penicilinas – tik vienas iš daugelio sąjungos simbolių, jį Londono laboratorijose sukūrė škotų mokslininkas Alexanderis Flemingas, prie Didžiosios Britanijos vairo per pastaruosius dešimtmečius stovėjo trys škotai – Haroldas Macmillanas, Tony Blairas, Gordonas Brownas. Bet dabartinis Škotijos lyderis Alexas Salmondas mano, kad sąjungai atėjo galas.
„Mes – turtinga šalis, turime daug išteklių, sugebėtume sukurti labiau klestinčią valstybę ir labiau teisingą visuomenę. Atėjo mūsų laikas, leiskite visko griebtis patiems“, – sako Škotijos pirmasis ministras A. Salmondas.
Nepriklausomybės siekius į Škotijos parlamentą atsinešė A. Salmondo vedama škotų nacionalinė partija, kuri ėmė dominuoti po 2011-ųjų rinkimų. Tai socialdemokratinių pažiūrų partija, kuri įsitikinusi, kad ir patys škotai labiau socialdemokratai nei anglai, pastaraisiais dešimtmečiais esą labiau palaikę nelygybę padidinusius konservatorius.
Nuo anglų pabėgę škotai galėtų apsaugoti ir sustiprinti savo gerovės valstybę. Škotijos Šiaurės jūros vandenyse glūdi net 90 proc. Jungtinei Karalystei priklausančių naftos telkinių. A. Salmondas svajoja, kad Škotija, panašiai kaip Norvegija, galėtų turėti specialų naftos fondą gyventojų gerovei užtikrinti.
Nuo anglų apsaugojus gerovės valstybę viskas liktų kaip buvę. Valiuta – tas pats svaras, karalienė – ta pati Elžbieta II, ūkio bendrija – ta pati Europos Sąjunga. Bet nepriklausomybės skeptikai sako, kad A. Salmondo vizija atitrūkusi nuo tikrovės.
Svaro britai pasilikti neleis, o jei ir leistų, pinigų politika būtų sprendžiama Londone, neįvertinant Škotijos konteksto, todėl šaliai grės Islandijos ar Ispanijos tipo finansų krizė.
Biudžeto deficitą pastaraisiais dešimtmečiais Škotija fiksavo didesnį nei Jungtinė Karalystė, todėl arba reikės patiems taupyti karpant žadamą gerovės valstybę, arba skolintis, bet naujai valstybei investuotojai paprastai skolina brangiau nei tokiam finansų banginiui kaip Jungtinė Karalystė.
Galiausiai – Europos Komisijos pozicija: Škotija turės iš naujo siekti narystės ir negalės Bendrijoje likti automatiškai. Atrodo, kad liks tik simbolinė karalienė Elžbieta II, bet kitų, ypač finansinių procesų, numatyti tiesiog neįmanoma.
„Tai štai kaip. A. Salmondas prašo mūsų patikėti jo žodžiu dėl visko. Ir jokio plano B. Tiesiog tikėkite. Atleiskite, bet aš negaliu“, – sako opozicinės kampanijos „Geriau drauge“ lyderis Alistairas Darlingas.
Neaišku, kas nutiks branduoliniams laivams
Dar daugiau klausimų kelia vadinamoji britų Tridento branduolinė programa. Ji remiasi povandeniniais laivais, kurie prisišvartavę prie vakarinio Škotijos kranto, Klaido uoste. Škotijos nepriklausomybės šalininkai sako liksiantys NATO, bet branduolinio ginklo savo šalyje matyti nenori, todėl anglams teks išplaukti.
Bėda ta, kad plaukti nėra kur, Anglijos krantai specialių uostų branduoliniams laivams neturi, naujus pastatyti užtruktų ir kainuotų daugybę pinigų. Buvęs NATO generalinis sekretorius, pats, beje, škotas, George`as Roberstonas net įspėjo, kad išvijus Tridento programos laivus iš Škotijos, bent jau artimiausiu metu Jungtinė Karalystė liktų tiesiog nuginkluota – vienintelė saugumo tarybos narė be rimto branduolinio ginklo.
„Mes sudraskysime Jungtinės Karalystės ginkluotąsias pajėgas būtent tada, kai gresia tikriausiai didžiausias pavojus“, – pastebi buvęs NATO generalinis sekretorius.
Žada daugiau savarankiškumo
Šią galimybę, beje, itin mėgsta svarstyti rusiškos propagandos lyderė televizija „Russia Today“, o Vladimiras Putinas škotų referendumą pavadino vidaus reikalu, matyt, kaip vidaus reikalu vadina Krymo ar Donbaso referendumus Ukrainoje.
Tik Škotijoje viskas kitaip. Jeigu Kryme prieš referendumą atsirado prorusiška valdžia, saugoma ginkluotų vyrų, kurie iškėlė Rusijos vėliavas, tai Jungtinėje Karalystėje patys anglai iš pagarbos kelia Škotijos vėliavas, o lyderiai atvykę į Škotiją prieš rinkėjus beveik klaupiasi ant kelių.
„Man labiau rūpi šalis nei partija. Esu susirūpinęs dėl šios nepaprastos valstybės, kurią statėme drauge. Dėl Jungtinės Karalystės. Man širdis plyš iš skausmo, jei ši tautų šeima, kurią sukūrėme, bus sudraskyta“, – visos sąjungos premjeras Davidas Cameronas.
Pasilikti ragina ne tik valdantieji konservatoriai, bet visos pagrindinės britų partijos – liberaldemokratai ir Darbo partija. Jų lyderiai – Nickas Cleggas bei Edas Milibandas – vietoj įprastų tarpusavio debatų parlamente į Škotiją atvyko drauge su D. Cameronu – kaip komanda.
Euroskeptikų Nepriklausomybės partija su Nigelu Farage priešakyje irgi agitavo, bet atskirai. Visi žada kompromisą – dar daugiau savivaldos Škotijai.
„Per ateinančias dienas išvysite veiksmų planą, kuris numatys daugiau galių Škotijai. Daugiau galių mokesčių ir išlaidų srityse, taip pat daugiau galių sprendžiant dėl savo gerovės valstybės“, – žada Jungtinės karalystės iždo kancleris George`as Osborne`as.
Varžomasi ir dėl 16-mečių
Savaitės pradžioje apklausos rodė nežymią nepriklausomybės šalininkų persvarą, vėliau – sąjungos rėmėjų. Įvertinus šių apklausų paklaidas, tikriausiai galime būti tikri tik dėl vieno – referendumo rezultatai bus labai artimi, o abi pusės varžosi net dėl šešiolikmečių balsų – Jungtinėje Karalystėje tai pirmas kartas, kai prie urnų eis tokie jauni rinkėjai.
Ar Škotija gali sukelti domino efektą?
Iki išnaktų rezultatų laukti žada ne tik patys škotai ar anglai, bet ypač Katalonijos lyderis Arturas Masas, panašų referendumą dėl atsiskyrimo katalonams suplanavęs lapkričio 9-ąją.
Tiesa, katalonų referendumo ispanai nepripažįsta. Tačiau, jei škotai pasakytų „taip“, katalonų nepriklausomybės stovykla įgytų daugiau pasitikėjimo ir iš paskutiniųjų siektų nuversti dar vieną domino kaladėlę skaldant senas Europos valstybes.
Kitos kaladėlės galėtų būti baskai Ispanijoje, flamandai Belgijoje, šiaurės italai Italijoje ar net bavarai Vokietijoje.
Kadaise Europa jau buvo mažyčių karalysčių ir kunigaikštysčių darinys, kurį drauge kažkaip bandė išlaikyti Romos imperija. Įdomu, ar pavyktų ir Europos Sąjungai, į kurią naujosios mažosios respublikos norėtų patekti iškart, bet turėtų stoti iš naujo.