„Udar“ lyderis, politikas Vitalijus Klyčko užleido jam savo vietą.
P. Porošenkos veiklos sritys versle – maisto pramonė, automobilių gamyba ir medijos, informuoja ru.DELFI.lt.
Savo programos pristatymuose „oligarchinio balanso kandidatas“, kaip jį pavadino vienas apžvalgininkas, nusitaikęs į vakarietišką šalies vystymosi vektorių, smerkia rusų pasisakymus apie Ukrainos federalizaciją. Politikas-verslininkas įsitikinęs, kad jo šalies reikalai turi būti sprendžiami Kijeve, o ne kitose sostinėse.
Interviu DELFI šių metų sausio pradžioje, kai P. Porošenko atvyko į tradicinį amerikiečių ir europiečių strategų sniego susitikimą, kai kurie ekspertai jau tada tame įžvelgė jo prezidentinės kampanijos pradžią. Per vizitus į Vilnių (jis buvo atvykęs ir į ES Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimą) žurnalistai įžvelgė P. Porošenko norą prisistatyti Vakarams.
Interviu Vilniuje jis davė noriai. DELFI jis tada sakė: „Privalome suvienyti ir sujungti šalį.“ Kodėl šokolado karalius, arba, kaip jį praminė „The New York Times“ apžvalgininkas Andrew Crameris, Ukrainos Willy Wonka (filmo „Čarlis ir šokolado fabrikas“ personažas – DELFI) panoro tapti prezidentu?
49 m. amžiaus P. Porošenko turi įspūdingą tarnybų sąrašą ir politinį bagažą. Buvusio prezidento Viktoro Juščenkos kūmas (savo laiku vadovavo buvusio prezidento partijos „Mūsų Ukraina“ štabui, 2004 m. buvo vienas iš Oranžinės revoliucijos rėmėjų ir lyderių), šokolado karalius, medijos magnatas, politikas, buvęs užsienio reikalų ministras ir Ukrainos nacionalinio banko vadovas, buvęs Ukrainos nacionalinio banko tarybos vadovas, „Mūsų Ukraina“ narys, garsus ekonomistas, tarptautinės Pilipo Orlipos vardo premijos laureatas, valstybinės Ukrainos premijos mokslo ir technikos srityje laureatas, vardina jo biografijos detales bp.ubr.ua.
Jis turi ekonomisto išsilavinimą.
2007 m., atsakydamas į žurnalistų klausimą, ar neketina dalyvauti prezidento rinkimuose, P. Porošenko atsakė: „Nemanau, kad turiu pakankamai kompetencijos šioms pareigoms.“ Tačiau neseniai jis pateikė dokumentus, kaip kandidatas į prezidentus.
Dokumentus registracijai pateikė ir „Batkivščinos“ lyderė J. Tymošenko, „Svoboda“ vadovas Olegas Tiagnibokas, buvęs gynybos ministras Anatolijus Gricenka, Ukrainos Komunistų partijos lyderis Piotras Simonenko, „Pravyj sektor“ lyderis Dmitrijus Jarošas, buvusi socialinės politikos ministrė Natalija Korolevskaja, gydytoja Olga Bogomolec ir kiti.
Kaip rašo politrada.com, P. Porošenko galima laikyti 2005 m. rugsėjį ir 2006 m. birželį žlugusios Oranžinės koalicijos auka. Jis nemenkai fiziškai ir finansiškai prisidėjo prie V. Juščenkos pergalės prezidento rinkimuose ir iš esmės turėjo gauti maksimaliai dividendų po 2004 m. rinkimų. Tačiau politinė krizė, po kurios iš pareigų atsistatydino premjerė J. Tymošenko, o P. Porošenko – iš Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriaus pareigų, privertė V. Juščenkos kūmą atsitraukti į antrą planą.
Jo bandymai 2006 m. tapti parlamento pirmininku buvo nesėkmingi. Negavo P. Porošenko ir vicepremjero posto naujoje Viktoro Janukovyčiaus vyriausybėje, rašo šaltinis.
Kalbant apie P. Porošenko populiarumą, paminėtina, kad kandidatų į prezidentus reitinge jis lyderiauja. Pagrindine jo priešininke turėtų tapti J. Tymošenko. Kaip rašo liga.net analitikas Sergejus Vysockis, jo pergale tiki ir kai kurie ukrainiečių oligarchai. Interviu televizijai „Piatyj kanal“ P. Porošenko pareiškė, kad neatmeta tikimybės, jog kažkiek laiko „mes (su J. Tymošenko) būsime rinkimuose oponentai, bet jokiu būdu nemanau, kad tapsime politiniais oponentais“.
Jo nuomone, po rinkimų demokratinės jėgos šalyje turi imtis ryžtingų veiksmų dėl Susitarimo dėl Ukrainos asociacijos, užimti griežtai antikorupcinę poziciją, taip pat priimti paketą reformų, taip pat ir „antioligarchinės krypties“.
„Vienoje svarstyklių lėkštėje prieš mus bus kandidatas oligarchinio balanso – P. Porošenko, – rašo apžvalgininkas S. Vysockis straipsnyje apie Ukrainos prezidento rinkimus. – Šiuose rinkimuose jis raginamas suvaidinti „gerojo Janukovyčiaus“ vaidmenį, kandidato, aplink kurį konsoliduojasi finansų ir pramonės elitas. Jų interesas, kad P. Porošenko taptų prezidentu, susideda iš kosmetinio valstybės reformavimo, išsaugant korupcinę rentą svarbiausiesiems žaidėjams. Antroje svarstyklių lėkštėje – kandidatas su charizma, kuris remsis stabilumo branduoliu karinga žinia, raginančia konsoliduoti smulkų vietinį ir patriotinį elektoratą prieš išorinę grėsmę ir parsidavėliškus oligarchus. Aiškinti, kuo pavojinga J. Tymošenko, irgi nereikia – iš visų dabartinių politikų ji labiausiai linkusi į rankinį ekonomikos valdymą, autoritarizmą ir populizmą.“
„Galiausiai pasirinkimas tarp P. Porošenko ir J. Tymošenko bus pasirinkimas tarp atnaujinto oligarchizuoto režimo (piliečių ir smulkiojo verslo teisės bus išplėstos, nebus tokios netvarkos, kaip valdant V. Janukovyčiui) ir nežinomybės, kuri gali baigtis vieša kai kurių Maidano priešų bausme, revanšu ekonomikoje ir neaiškiomis klausimo apie šalies vienybę ir vidaus politiką perspektyvomis.
Būtent šioje srityje bus priešrinkiminiai pagrindinių kandidatų scenarijai – antiautoritarinis ir antioligarchinis. Pagal požiūrį į Putino grėsmę, Krymo klausimą ir separatizmą skirtumų, bent jau viešų, nebus“, – baigia apžvalgininkas S. Vysockis. Primename, jog priešlaikiniai prezidento rinkimai numatyti gegužės 25 d.
Ukrainiečių žurnalisto Dmitro Krapivenko teigimu, kalbant apie kandidatus į prezidentus, kortas sumaišė J. Tymošenko, nes iki jai grįžtant į aktyvią politiką, opozicijos, kuri dabar tapo valdžia, kandidatu buvo V. Klyčko.
„P. Porošenko iš pradžių žaidė. Visų pirma, buvo jo rėmėjas, antra, pats asmeniškai sprendė daug klausimų – traukė žmones iš kalėjimų, padėjo su gydymu, išlaisvindavo įkalintus milicininkus, buvo ir Banko, ir Gruševskio (gatvėse). Tuo ir išsikovojo autoritetą ir reitingą. Susikukavo su V. Klyčko. Iš pradžių jis galvojo tapti techninio pereinamojo laikotarpio premjeru – kaip nepartinė, kompromisinė figūra, tačiau įvykiai pasisuko pagal kitą scenarijų“, – teigė žurnalistas pokalbyje su DELFI.
Jo teigimu, nepartinio statusas ir neigiamas J. Tymošenko priėmimas išėjo į naudą P. Porošenko.
„V. Klyčko ir Ko pasirinko tokį kelią – nestoti į jokį aljansą, su niekuo nesidalinti valdžia. Dabartinėje vyriausybėje „Udar“ niekaip neatstovaujamas, jei neskaičiuosime Ukrainos saugumo tarnybos vadovo, kuris paskirtas veikiau pagal profesiją nei pagal partijos kvotą. Naujausi reitingai parodė, kad P. Porošenko labai populiarus, o V. Klyčko reitingas – kaip J. Tymošenko. Reikia ją nugalėti. Todėl pasirinktas toks scenarijus – paimti valdžią ir su nieku ja nesidalinti: P. Porošenko – prezidentas, Arsenijus Jaseniukas lieka premjeru, o V. Klyčko – Kijevo meras. Taigi gana pragmatiškas požiūris.“