„Atvykusi į Budapeštą, į traukinių stotį, aš pamačiau neįtikėtiną minią arabiškos išvaizdos žmonių, nešvarių, nepraustų, utėlėtų, besiveržiančių į peroną.
Jie šaukė. Kaip sakiau, aš supratau arabiškai. Ką aš pamačiau stotyje: žmonės čia pat atlikinėjo visus savo gamtinius poreikius, moterys rėkė, jas mušė, jie patys, ne policija. Rėkia vaikai. Jie nekalba jokia Europos kalba.
Ką jie daro… Jie bando iš praeinančių atimti daiktus. Juos palydi įžeidžiančiais žodžiais. 90% šių žmonių - tai sveiki vyrai nuo 18 iki 45 metų amžiaus. Jie ima svetimus vaikus ant rankų ir jėga braunasi į traukinį.
Kai mes įlipome buvo visai tuščias traukinys. Po pusės valandos buvo kažkas nenusakomo. Šaukimas, grumtynės, prisigrūdo daugybė žmonių, tarp jų vyko konfliktai, labai nepriimtinos ir netinkamos kalbos. Įsitaisę jie pradėjo kalbėti, kad viskas Alacho valia, o mes netikėliai, kadangi aš nepadori moteris, nes ant galvos nenešioju hidžabo, kad esu ne musulmonė, kad esu netikėlė.
Vokiškai ir angliškai paskelbė, kad traukinys toliau nevažiuos ir mes su keturiais bendrakeleiviais pradėjome brautis prie išėjimo. Mūsų bandė neišleisti, kalbėjo, kad mus reikia parduoti, iškeisti.
Stotis pilnai okupuota. Jų priėjo dar daugiau. Savanoriai jiems atneša maistą. Duoną, obuolius, kepinius, bet jie visą tai trypė kojomis ir rėkė vieną žodį – Money, t. y. duokite pinigus!
Griebė mums iš rankų drabužius, daiktus, nepraleido, keikė, įžeidinėjo.
Visi, kurie važiuoja į Europą, neturi jokios profesijos ir niekas nenori niekuo užsiimti. Jie į Europą žiūri visiškai nedraugiškai ir priešiškai.
Tai lygiai tokie patys, kuriuos Europa jau priėmė iš tolerancijos.
Prieš užjaučiant šiuos žmones, reikėtų išmokti arabų kalbą ir suprasti ką jie kalba, kaip jie tyčiojasi iš jūsų, spjaudo jums už nugaros“.