Pavyzdžiui, politikoje pavasaris gali užsitęsti keliais mėnesiais ar net visais metais ilgiau. Taip bent jau nutiko vadinamojo Arabų pavasario atveju – prasidėjęs, tiesą sakant, dar 2011 m. žiemą ir pagreitį įgavęs būtent pavasarį, jis kai kuriose arabų šalyse nesibaigė net iki metų pabaigos. Kad ir kaip ten būtų, ateities kartoms jis bus žinomas būtent pavasario, arba Arabų pavasario, pavadinimu.
Bet kas nutiko per šį tiek daug mėnesių trunkantį pavasarį? Paprasčiausias ir tiesmukiškausias (nors nebūtinai tiksliausias) atsakymas būtų toks: negalėdamos ir nenorėdamos kęsti autokratiškų ir net tironiškų savo valstybių režimų, arabų visuomenės spontaniškai sukilo prieš juos. Kai kur šie maištai greitai davė vaisių – dešimtmečius valdę va(l)dovai spruko iš šalies (Tuniso atveju) arba buvo pašalinti iš valdžios be didesnio kraujo praliejimo (Egipto atveju).
Deja, taip nutiko tik poroje anksčiausiai maištus patyrusių valstybių. Trečioji režimą iki 2011 m. rudens nuvertusi visuomenė – libiai. Tačiau Libijos atveju tai buvo pasiekta tik dėl didžiulio išorės jėgų (NATO ir kelių ją palaikiusių arabų valstybių, būtent Jungtinių Arabų Emyratų ir Kataro) įsikišimo ir daugiau nei pusmetį trukusios ginkluotos, kruvinos ir griaunančios kovos. Tad iki kalendorinio rudens pabaigos iš 22 Arabų valstybių lygai priklausančių šalių Arabų pavasaris konkrečių rezultatų davė vos trijose, tai yra tik septintadalyje.
Amžinas pavasaris?
Tiesa, pavasaris iki šiol neapėmė visų arabų kraštų. Pavyzdžiui, Libane, Kuveite, Katare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Saudo Arabijos Karalystėje jokių visuomenės maištavimo prieš valdžią apraiškų net nebūta. Alžyre, Omano Sultonate, Maroko Karalystėje ir Jordanijos Hašimitų Karalystėje nedidelių trumpalaikių protesto akcijų būta, bet jos greitai užgniaužtos.
Irake taip pat įvyko kelios demonstracijos, bet jos buvo skirtos daugiau solidarumui su kitų arabų šalių visuomenėmis išreikšti, o ne vietos, beje, visai neseniai demokratiniu visuotinių rinkimų būdu išrinktai valdžiai paveikti (ar juo labiau nuversti). Bahreino Karalystėje maištas jau buvo įsisenėjęs, kai jį užsienio („draugiškų“ kaimynių, ypač Saudo Arabijos) karinės pajėgos gana brutaliai užgniaužė, o jo iniciatoriai ir gausybė aktyvesnių dalyvių vėliau buvo nuteisti ilgus metus kalėti.
Jemene ir Sirijoje sukilimai įstrigo – nors šių valstybių režimams per daugiau nei pusę metų nepasisekė nuslopinti maištų, prieš režimą sukilusieji lygiai taip pat nesugebėjo mobilizuoti pakankamos visuomenės dalies, kuri galėtų vienaip ar kitaip lemti esamų režimų žlugimą.
Visuomet pravartu prisiminti, kad Arabų pavasaris nuo pat pradžių nebuvo vienplanis. Tai galioja ir vertinant jo mastą, ir intensyvumą, ir rezultatus (tiek valdžios atsako, tiek režimo nuvertimo prasme). Taip pat svarbu suvokti, kad sukilimų ir maištų varomųjų jėgų pobūdis bei kilmė skirtingose arabų valstybėse skyrėsi: Tunise tai buvo didžioji visuomenės dalis, Egipte joms priklausė musulmonų dauguma (apie 10 proc. šalies gyventojų sudarančių Egipto krikščionių mažumos – koptų – popiežius net buvo oficialiai uždraudęs dalyvauti protesto akcijose), Bahreine – demografinės daugumos, bet politinės mažumos – šiitų – atstovai, Libijoje – Kirenaikos regioninę tapatybę turinčių genčių atstovai, Sirijoje – politiškai marginalizuotą demografinę daugumą sudarantys musulmonai sunitai (panašiai kaip Egipto atveju – Sirijoje apie dešimtadalį jos gyventojų sudarantys krikščionys nelinkę aktyviai prisidėti prie sukilėlių).
Beje, religinių mažumų vaidmuo Arabų pavasaryje vertas daugiau dėmesio. Visų pirma, būtina prisiminti, kad ne visi arabai yra musulmonai. Artimuosiuose Rytuose (Libane, Sirijoje, Palestinoje, Jordanijoje, Irake) gyvena gana didelės arabų krikščionių, paprastai vietos pakraipos, bendruomenės. Pavyzdžiui, Libane krikščionys sudaro net apie trečdalį visų piliečių ir turi didelę politinę galią – pagal Libano konstituciją valstybės prezidentu gali būti renkamas tik vietinės krikščionių daugumos – maronitų – atstovas. Savaime suprantama, Libanas yra išimtis.
Be arabų krikščionių, šiuose kaštuose gyvena ir ne arabų krikščionių. Gausiausia – Egipto koptų bendruomenė (8–10 mln. žmonių), kurios nariai, nors ir kalba arabiškai, laikytini tikresniais Egipto gyventojais nei musulmonai. Artimuosiuose Rytuose (Sirijoje, Palestinoje, Libane) gyvena gausios armėnų bendruomenės.
Kaip rodo dabar jau gerokai daugiau nei pusės metų patirtis, krikščionys vangiai įsitraukė į sukilimus.
Tačiau taip nutiko ne todėl, kad jie būtų susiję su valdžiusiais ir tebevaldančiais režimais, o veikiau todėl, kad arabų valstybių krikščionys bijo, jog po režimų kaitos jiems nutiks tas pats, kas nutiko Irako krikščionims – jie buvo pradėti persekioti radikaliai nusiteikusių musulmonų ir priversti emigruoti. O Saddamo Husseino valdytame Irake, kaip ir Hosni Mubarako valdytame Egipte ar Basharo al-Assado valdomoje Sirijoje, krikščionys jautėsi gana saugiai – prieš juos režimai nesiėmė represijų, o radikaliai nusiteikusius musulmonus laikė pririšę prie pavadėlio.
Tačiau ne musulmonai sudaro pernelyg mažą arabų valstybių visuomenių dalį (tik Libane viršijančią 15 proc.), kad galėtų turėti realios įtakos politinei (ir teisinei) tų valstybių sistemai. Ją bet kuriuo atveju lems musulmonai. Todėl keltinas klausimas, kaip arabų valstybių piliečių daugumą sudarantys musulmonai įsivaizduoja (idealią) savo valstybių ateitį. Pagal podiktatorinės politinės sistemos viziją arabai musulmonai gali būti skirstomi į tris grupes: liberalių, konservatyvių ir religinių pažiūrų.
Liberaliajai (ir demokratiją be išlygų palaikančiųjų) grupei priklauso daugiausia išsilavinusios jaunuomenės atstovai (nors tai visai nereiškia, kad visi išsilavinę arabai būtinai yra liberalūs).
Būtent šios grupės atstovai buvo protesto akcijų ir demonstracijų iniciatoriai. Dėl to kai kurie išorės apžvalgininkai buvo suskubę prognozuoti, kad Arabų pavasario šaukliai taps ir savo nacijų vedliais. Tačiau, kaip netrukus išaiškėjo, šiai progresyviai grupei priklauso tik nedidelė miesto jaunuomenės dalis, kuri net visiškai laisvų ir demokratinių rinkimų atveju turėtų menką elektorato palaikymą. Kitaip tariant, ilgamečių diktatoriškų režimų sąlygomis arabų visuomenėse nesusiformavo (ir negalėjo susiformuoti) pakankamą kritinę masę turinčios liberalios jėgos.
Antrai grupei priskirtini žemesnių sluoksnių menkesnį išsilavinimą turintys kaimo vietovių gyventojai ir miestiečiai. Šiai visuomenės daliai būdingas tradicionalizmas (tiek religine, tiek gyvensenos prasmėmis), kuris neišvengiamai sietinas su politiniu pasyvumu. Ir nors tiek Tunise, tiek Egipte šiai grupei atstovaujantys piliečiai prisijungė prie demonstracijų, jie tai darė ne tiek dėl siekio pakeisti režimą, kiek dėl noro išsikovoti sotesnį ir socialiai saugesnį gyvenimą. Sirijoje, Jemene ir kitur šios grupės piliečiai nebeprisijungė prie maištaujančio jaunimo, todėl ten sukilimai neįgavo tokio pagreičio kaip Tunise ir Egipte ir nedavė tokių rezultatų kaip šiose šalyse.
Į trečią grupę patenka tiek išsilavinimą turintys, tačiau religiškai angažuoti, tiek išsilavinimo stokojantys, tačiau religiniais autoritetais pasikliaujantys arabų šalių piliečiai. Spaudoje šios grupės atstovai dažniausiai vadinami islamistais (arba bent jau juos palaikančiaisiais). Tačiau tai nėra tikslus įvardijimas, mat islamistai sudaro tik tam tikrą dalį šios religiškai angažuotos grupės atstovų. Šią grupę būtų galima įvardyti kaip musulmonus revaivalistus, kuriems būdingas siekis iš naujo islamizuoti savo visuomenes ir (ar) valstybes.
Prie revaivalistų priskirtini naujieji fundamentalistai, įvairių pakraipų salafitai, na, ir, žinoma, islamistai, kurie tiek savo ideologinėmis ir politinėmis pažiūromis, tiek veikimo metodais (dalyvaudami politiniame procese teisėtomis priemonėmis ar ginkluota kova) gali būti ir nuosaikūs, ir radikalūs.
Nors nėra jokių patikimų duomenų, spėjama, kad antrai ir trečiai grupėms priklauso apylygis skaičius arabų valstybių piliečių, kurie drauge sudaro absoliučią tų šalių gyventojų daugumą. Todėl labiausiai tikėtina, kad, esant pasirinkimo galimybei (įvyksiant bent santykinai laisviems rinkimams), pastarųjų dviejų grupių atstovų balsai lems jų valstybių politines ir teisines sistemas.
Kokių tikrų permainų sulauksime?
Kol kas realūs kardinalūs pokyčiai įmanomi tik tose valstybėse, kuriose valdę režimai jau nuversti. Tunise – Arabų pavasario valstybėje pionierėje – rinkimai (į parlamentą) jau įvyko. Ir, kaip buvo visuotinai prognozuojama, juose sėkmingiausiai pasirodė nuosaikios islamistinės pakraipos partija – ji surinko 40 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.
Tad, atmetus Palestinos atvejį (kur islamistinė „Hamas“ demokratiškuose rinkimuose prieš pusę dešimtmečio taip pat buvo gavusi panašų nuošimtį balsų), tai pirmas atvejis arabų pasaulyje, kai demokratiniu būdu į valdžią (kad ir koalicinės vyriausybės forma) ateina islamistinė partija. Oficialūs Egipto parlamento rinkimų rezultatai bus žinomi 2012 m. pradžioje, tačiau prognozės nelabai skiriasi nuo Tuniso atvejo – naujojo Egipto parlamento sudėtyje musulmonai revaivalistai (visų pirma islamistai ir salafitai, sukūrę tuziną atskirų ir tarpusavyje besivaržančių politinių partijų) jei ir ne dominuos, tai tikrai užims didelę dalį įstatymų leidėjų kėdžių. Nors numatytieji rinkimai Libijoje dar gana toli (jie turi būti suorganizuoti per aštuonis mėnesius po Muammaro al Kaddafi nuvertimo, tai yra iki 2012 m. vasaros), jau dabar galima nuspėti, kad musulmonai revaivalistai juose taip pat sulauks solidaus rinkėjų palaikymo.
Sirijoje, Jemene ir kitur, kur sukilimai galbūt baigsis tuo, kad bus pakeistas režimas, musulmonų revaivalistų jėgos greičiausiai taip pat vienaip ar kitaip ateis į valdžią, kurią, tiesa, joms gali tekti dalytis su nereliginės prigimties politinėmis jėgomis. Tad, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, būtų galima daryti išvadą, kad potencialiai didžiausi Arabų pavasario laimėtojai yra ar bus būtent musulmonų revaivalistų politinės grupės ir jas palaikantys piliečiai.
Ar tai automatiškai reiškia dar vieną demokratijos krachą arabų kraštuose? Nebūtinai. Tunise rinkimus laimėjusios islamistinės partijos „Al-Nahda“ vadovai jau ne kartą pareiškė, kad jiems nebus sunku suderinti savo Tuniso visuomenės reislamizacijos projektą su valstybės demokratizacija. Bet neverta užbėgti įvykiams už akių, prasmingiau tiesiog palaukti tolesnės procesų plėtotės tiek pačiame Tunise, tiek kitose arabų valstybėse ir bent kol kas „nedėti kryžiaus“ ant demokratijos.
Atmetus Libijos atvejį, kur be išorės intervencijos režimas greičiausiai nebūtų buvęs nuverstas, visur kitur Arabų pavasaris, panašu, buvo ir kol kas tebėra „daromas“ pačių arabų rankomis. Ir nors JAV bei didžiosios Europos valstybės politiniu ir retoriniu lygmeniu nuolat reiškia savo solidarumą su pavasarininkais, realių veiksmų „mūšio lauke“ jos arba nesiima, arba joms prastai sekasi.
Tunise ir Egipte įvykiai rutuliojosi taip greitai, kad išorinio įsikišimo net neprireikė. Sirijoje ir Jemene JAV (ir jų europinės sąjungininkės) neturi gero vardo – pirmojoje dėl atviro Izraelio rėmimo žydų ir arabų konflikte, antrojoje – dėl Jemeno suvereniteto pažeidimo „kare su teroru“, kai JAV naikintuvai bombarduoja Jemeno kaimus, kuriuose įtaria besislapstant „Al-Qaedos“ ideologus ir smogikus. Dėl savo prasto įvaizdžio ir varomųjų sukilimo jėgų prigimties (musulmonai revaivalistai paprastai gana priešiškai nusiteikę „Vakarų“ atžvilgiu) JAV vargu ar galėtų sėkmingai bendradarbiauti su sukilėliais.
Arabų pavasario atgarsius Europa patyrė vos jam prasidėjus – visų pirma sutriko naftos produktų tiekimas. Bet tai tik laikini trikdžiai. Mat visiškai nesvarbu, kas bus valdžioje Libijoje ar kitose naftos ir dujų turtingose arabų valstybėse – šiomis prekėmis vis tiek bus prekiaujama ir Europa jas pirks.
Daug didesnis (ir, svarbiausia, ilgiau trunkantis) Arabų pavasario padarinys Europai yra ir bus imigracijos srautų padidėjimas, kuris, beje, jaučiamas jau nuo pavasario. Po visų politinių perversmų ir suiručių pralaimėjusieji neretai pasirenka emigraciją arba yra priversti palikti savo tėvynę. Pridėjus milijonus ekonominių migrantų, kurie žūtbūt bet kuriuo atveju norėjo patekti į Europą, potencialių (nelegalių) migrantų skaičius išauga keleriopai, jei ne keliasdešimteriopai. Tad visai tikėtina, kad šalutinis Arabų pavasario produktas bus arabų (musulmonų, jei kam taip patogiau) bendruomenių pagausėjimas, kuris neišvengiamai dar labiau keis Europos sociokultūrinį (o vėliau – ir politinį) veidą.
Arabų pavasario atgarsius Europa patyrė vos jam prasidėjus – visų pirma sutriko naftos produktų tiekimas. Bet tai tik laikini trikdžiai. Mat visiškai nesvarbu, kas bus valdžioje Libijoje ar kitose naftos ir dujų turtingose arabų valstybėse – šiomis prekėmis vis tiek bus prekiaujama ir Europa jas pirks. Daug didesnis (ir, svarbiausia, ilgiau trunkantis) Arabų pavasario padarinys Europai yra ir bus imigracijos srautų padidėjimas.