Nėra reikalo atpasakoti visos „Bounty“ istorijos net jei ji ir skiriasi nuo populiariosios kultūros brukamos versijos, pavyzdžiui, kapitonas W. Bligh nebuvo toks siaubingas tironas, kokiu neretai vaizduojamas. Tačiau ya daug mažiau žinomų maišto smulkmenų, vertų dėmesio.
Viena jų – įdomus devynių „Bounty“ įgulos narių, galiausiai apsistojusių Pitkerno saloje, likimas. Šis Ramiojo vandenyno rojaus kampelis per amžius bus siejamas su laivu, kurio liekanos ten guli iki šiol.
Nors Pitkerno saloje seniai sėkmingai gyvena žmonės, ji buvo negyvenama, kai laivas „Bounty“, vedamas maištininkų vado Fletcherio Christiano, nuleido inkarą netoli salos 1790 m. sausio 15 d., praėjus aštuoniems su puse mėnesio nuo maišto. Laive buvo 28 žmonės: F. Christianas ir aštuoni kiti laivo įgulos nariai, 12 taitiečių moterų (kai kurios iš jų buvo ištekėjusios už britų), šeši vyrai iš Polinezijos ir kūdikis. F. Christianas pasirinko Pitkerną, nes tai buvo labai mažai žinoma sala Didžiosios Britanijos jūrų žemėlapiuose.
Visi manė, kad ji negyvenama, todėl tikimybė, kad Didžiosios Britanijos laivynas juos ras, praktiškai buvo lygi nuliui. Maištininkų vadas su kitais vyrais iš „Bounty“ išnešė visus naudingus daiktus, paskui laivą padegė. Laivo likučiai tebeguli jūros dugne netoli salos. Žinodami, kad visą likusią gyvenimo dalį praleis Pitkerno saloje, maištininkai su savo šeimomis kibo į darbus ir pamėgino sukurti savo nedidelę civilizaciją šiame nuošaliame pasaulio kampelyje, rašo svetainė seanmunger.com.
Iš pradžių jiems neblogai sekėsi. Naujakuriai maistui rinko vaisius ir daržoves ir pamažu ėmė įdirbti žemę. Tačiau tai nebuvo egalitarinė visuomenė. Kai kurie baltieji niekino polineziečius ir su jais elgėsi beveik kaip su vergais. Jiems buvo draudžiama turėti turto ar įgyti statusą bendruomenėje. Be to, buvo per mažai moterų. 1790 m. sausio 15 d. į salą atvyko 12 moterų, įskaitant F. Christiano žmoną Mauatua, kurią jis vedė Taityje, kai „Bounty“ stovėjo salos uoste prieš maištą. (Troškimas likti su savo žmonomis taitietėmis buvo vienas pagrindinių maištą motyvavusių veiksnių.) Dar nepasibaigus 1790 m., dvi moterys žuvo nelaimingų atsitikimų metu. 15 vyrų ir 10 moterų negyvenamoje saloje be jokios galimybės ištrūkti ar sulaukti naujų bendruomenės narių. Kaip manote, kas tokiu atveju nutiks?
Ir nutiko. Pitkerno salos vyrai ėmė smurtauti. Rasiniai incidentai galiausiai paūmėjo tiek, kad baltųjų nurodymu buvo nužudyti du polineziečiai. Atsirado pagrindas keršyti. 1793 m. rugsėjo mėnesį keturi polineziečiai nusprendė išskersti britus. Kautynių metu buvo nužudytas F. Christianas. Kai kurie teigia, jog jis buvo nukautas šūviu į galvą, kai dirbo netoli savo namo. Po mažyčio Pitkerno salos karo iš vyrų gyvi liko tik du polineziečiai ir keturi baltieji. Tuomet polineziečiai pakėlė ranką vienas prieš kitą. Vienu metu atrodė, kad visi bendruomenės vyrai tik ir nori ką nors nudobti. Beveik pusė salos gyventojų buvo nužudyta.
Reikalai dar labiau pablogėjo, kai vienas iš gyvų likusių maištininkų Williamas McCoy’us išmoko iš saloje augančių vaisų gaminti alkoholį. Jis susirentė spirito varyklą, ir netrukus W. McCoy’us ir jo bičiulis Matthew Quintalas virto alkoholikais.
Alkoholis tapo nuodu, vos nesunaikinusiu bendruomenės. 1798 m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, W. McCoy’us nušoko nuo uolos. Kitais metais, padėčiai vėl pablogėjus, du gyvi likę maištininkai Johnas Adamsas ir Nedas Youngas užmušė M. Quintalą, manydami, kad jis ketina išžudyti likusius bendruomenės narius. Žmogžudysčių ciklas tęsėsi.
Nedas Youngas mirė nuo astmos 1800 m., taigi, J. Adamsas liko vienintelis gyvas britas Pitkerno saloje. Jis pasivadino Alexanderiu Smithu. Tuo metu moterims ir vaikams pagaliau buvo pavykę sukurti daugmaž stabilią bendruomenę. 1808 m., beveik po 20 metų nuo maišto, likęs pasaulis galiausiai prisiminė Pitkerną. Amerikiečių laivas „Topaz“ „iš naujo atrado“ salą 1808 m. vasario 8 d. Laivo viešnagė truko vos 10 valandų, bet jų metu kapitonas ir įgula sužinojo „Bounty“ maištininkų likimus ir net į Angliją pargabeno „Bounty“ chronometrą. J. Adamsas nenorėjo išvykti. Gavęs amnestiją už savo veiksmus maišto metu, jis ramiai mirė Pitkerno saloje 1829 m., joje praleidęs daugiau nei pusę savo gyvenimo.
Šiandien Pitkerno sala yra gerokai ramesnė, nei XVIII a. dešimtajame dešimtmetyje, tačiau jos bendruomenė vis tiek susiduria su iššūkiais. Pastarąjį dešimtmetį salą sukrėtė skandalai dėl sisteminių problemų, įskaitant seksualinę prievartą, o emigracija gerokai sumažino gyventojų skaičių. Pitkerno sala, oficialiai aneksuota Didžiosios Britanijos 1887 m., išlieka viena unikaliausių ir įdomiausių vietų Žemėje dėl nedidelio ploto ir neįprastos gyventojų istorijos. Istorija prasidėjo ne nuo „Bounty“ ir tikrai nesibaigė laivui sudegus ir nuskendus, tačiau šis žodis yra tarytum milžiniškas šešėlis, grėsmingai kabantis virš salos.