1989 metų gruodžio 5-oji Drezdene, kelios savaitės po Berlyno sienos griuvimo. Rytų Vokietijos komunizmas žlunga tiesiog akyse, žmonių galiai, regis, neįmanoma pasipriešinti.
Minios žmonių šturmuoja Rytų Vokietijos slaptosios policijos „Stasi“ būstinę Drezdene. „Stasi“ staiga tampa bejėgė.
Tuomet nedidelė demonstrantų grupelė nusprendžia kirsti gatvę ir pasuka didelio pastato, kur įsikūrusi sovietų slaptoji tarnyba KGB, link, rašo bbc.com.
„Prie vartų stovėjęs sargybinis nedelsiant įbėga į pastatą“, – prisimena vienas iš dalyvių Siegfriedas Dannathas. Netrukus „pasirodo kažkoks pareigūnas – gana mažo ūgio, susijaudinęs“.
„Jis mūsų grupei pareiškė: „Nemėginkite jėga veržtis į šią nuosavybę. Mano bendražygiai yra ginkluoti ir turi teisę būtinu atveju panaudoti ginklą“.
Tai įtikino grupę atsitraukti.
Tačiau tas KGB pareigūnas žinojo, kokia pavojinga buvo padėtis. Vėliau jis pasakojo, kaip paskambino į Raudonosios armijos tankų dalinio štabą paprašyti apsaugos.
Atsakymas, kurio jis sulaukė, jį pribloškė ir sukėlė visą gyvenimą pakeitusį šoką.
„Nieko negalime padaryti be Maskvos įsakymo, – pareiškė balsas kitame laido gale. – O Maskva tyli“.
Nuo to laiko šį žmogų nuolat persekios frazė „Maskva tyli“. Nenorėjęs susitaikyti, bet bejėgiškai stebėjęs 1989 metų revoliuciją, dabar jis pats tapo Maskva – Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„Manau, kad tai raktas, padedantis suprasti V. Putiną, – sakė jo biografas Vokietijoje Borisas Reitschusteris. – Jei ne tas laikas Rytų Vokietijoje, mes būtume turėję kitokį V. Putiną ir kitokią Rusiją“.
Ta patirtis išmokė jį pamokų, kurių jis niekada nepamiršo, suteikė jam idėjų visuomenės modeliui ir suformavo jo ambicijas siekti įtakingo tinklo ir asmeninių turtų.
Be to, tai sukėlė jam milžinišką nerimą dėl politinių elitų trapumo ir kaip legvai žmonės gali juos nuversti.
V. Putinas į Dresdeną atvyko praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje. Tai buvo pirmasis jo, kaip KGB agento, paskyrimas užsienyje.
V. Putinas dirbti KGB norėjo nuo paauglystės, kai buvo įkvėptas populiarių sovietų istorijų apie slaptosios tarnybos veiklą, kurioje, kaip jis pasakojo vėliau, „vieno žmogaus pastangos gali pasiekti tai, ko nesugeba ištisos armijos. Vienas šnipas galėjo nulemti tūkstančių žmonių likimą“.
Iš pradžių didžiąją dalį jo darbo Dresdene sudarė banalūs rūpesčiai.
Tarp dokumentų, saugomų „Stasi“ archyvuose Dresdene, yra V. Putino laiškas, kuriame jis „Stasi“ viršininko prašo pagalbos įrengiant vienam informatoriui telefoną.
Taip pat yra nemažai informacijos apie nesibaigiančius Sovietų Sąjungos ir Rytų Vokietijos pareigūnų pobūvius, kuriuose lankydavosi V. Putinas. Tokie susibūrimai būdavo skirti ryšiams tarp abiejų šalių liaupsinti.
Jei šnipo darbas nebuvo toks jaudinantis, tai V. Putinas ir jo jaunoji šeima Rytų Vokietijoje bent jau galėjo mėgautis geru gyvenimu.
Tuometinė V. Putino žmona Liudmila vėliau prisimins, kad gyvenimas VDR labai skyrėsi nuo gyvenimo TSRS. „Gatvės būdavo švarios. Jie plaudavo savo namų langus kartą per savaitę“, – sakė ji per vieną 2000 metais paskelbtą interviu, kuris pasirodė knygoje „Pirmasis asmuo“, skirtoje naujam ir tuo metu dar mažai žinomam Rusijos prezidentui.
Putinai gyveno specialiame daugiabutyje, kur jų kaimynais būdavo KGB ir „Stasi“ šeimos. Tačiau Liudmila pavydėjo, kad „VDR valstybinio saugumo atstovai, sprendžiant iš to, kaip gyvena mūsų kaimynai vokiečiai, gaudavo geresnius atlyginimus negu mūsų vyrukai. Žinoma, mes bandėme gyventi kukliai ir taupėme, kad nusipirktume automobilį“.
Rytų Vokietijoje gyvenimo standartai būdavo aukštesni negu Sovietų Sąjungoje, ir buvęs KGB darbuotojas Vladimiras Usolcevas pasakojo, kad V. Putinas valandų valandomis sklaidydavo vakarietiškus, paštu užsakytus katalogus, kad neatsiliktų nuo mados ir tuometinių tendencijų.
Jis taip pat mėgdavo alų, ir kiekvieną savaitę jam būdavo pristatoma vietinio alaus „Radeberger“, dėl kurio jis atrodydavo ne toks sportiškas, kaip dabar savo nuotraukose vaizduoja Rusijos prezidento viešųjų ryšių tarnyba.
Rytų Vokietija nuo TSRS skirdavosi ir dar vienų aspektu – joje būdavo daug skirtingų politinių partijų, nors šalį griežtai tebevaldė komunistai, ar bent jau taip atrodė.
„Jam labai patiko šis jo mažas rojus“, – sakė B. Reitschusteris. Rytų Vokietija, jo teigimu, „tapo jo politiniu modeliu. Dabar Rusijoje jis atkūrė savotišką Rytų Vokietiją“.
Tačiau 1989 metų rudenį šis rojus virto KGB pragaru. V. Putinas pastebėjo, kad Dresdeno gatvėse žmonės ypatingais būdais pradėjo demonstruoti savo galią.
Spalio pradžioje šimtams Rytų Vokietijos gyventojų, Vakarų Vokietijos ambasadoje Prahoje pasiprašiusių politinio prieglobsčio, užantspauduotais traukiniais buvo leista išvykti į Vakarus. Kai traukinys važiavo pro Dresdeną, minios žmonių mėgino prasiveržti pro saugumo užtvaras ir patekti į traukinį, kad patys pabėgtų.
Tuometinis Dresdeno komunistų meras Wolfgangas Berghoferis sakė, kad kilo tikras chaosas, kai saugumo pajėgoms teko susiremti beveik su visais vietos gyventojais. Daug kas suprato, kad smurtas bus neišvengiamas.
„Mūsų mieste buvo apsistojusi sovietų tankų armija. Jos generolai man aiškiai pareiškė: „Jeigu gausime nurodymą iš Maskvos, tankai išvažiuos į gatves“, – teigė jis.
Kai lapkričio 9 dieną buvo atverta Berlyno siena, minia tapo visur ryškesnė – ji pradėjo kėsintis į „Stasi“ ir KGB galios citadeles Dresdene.
V. Putinas taip pat neabejojo, kad tie aukšto rango sovietų karininkai – žmonės, su kuriais jis nuolat bendravo – iš tikrųjų pasiųs tankus.
Tačiau Maskva prie Michailo Gorbačiovo „tylėjo“. Raudonosios armijos tankai taip ir nebuvo panaudoti. „Niekas nė piršto nepajudino, kad mus apgintų“, – prisimins V. Putinas.
Jis su savo kolegomis iš KGB paskubomis sudegino savo žvalgybinio darbo įkalčius.
„Asmeniškai sudeginau milžinišką kiekį medžiagos, – minėtoje knygoje sakė V. Putinas. – Deginome tiek daug dokumentų, kad net krosnis sprogo“.
H. Kohlis aukštino M. Gorbačiovą – žmogų Maskvoje, kuris atsisakė pasiųsti tankus. Kancleris taip pat vartojo patriotinę kalbą: tokius žodžius kaip „Vaterland“, arba „tėvynė“, kurie Vokietijoje nuo karo laikų didžia dalimi buvo tabu. Dabar šie žodžiai sukėlė ekstazišką atsaką.
Ar V. Putinas buvo toje minioje, nežinoma, bet kaip KGB agentas Dresdene jis tikrai turėjo viską apie tai žinoti.
Rytų Vokietijos sprogimas per kitus mėnesius sukėlė lūžį jo ir jo šeimos gyvenime.
„Mus apėmė siaubingas jausmas, kad šalis, kuri beveik tapo mūsų namais, daugiau neegzistuos“, – pasakojo Liudmila.
„Mano kaimynė, kuri buvo mano draugė, savaitę verkė. Tai reiškė visko – jų gyvenimų, jų karjerų –žlugimą“.
Demonstrantų minia išsityčiojo iš vieno svarbiausių V. Putino „Stasi“ kontaktų – generolo majoro Horsto Boehmo – to paties žmogaus, kuris padėjo jam įrengti telefono liniją informatoriui, ir H. Boehmas 1990 metų pradžioje nusižudė.
Šis įspėjimas, kas gali nutikti, kai pradeda dominuoti žmonių valia, buvo pagrindinė tema, kurią V. Putinas galėjo apmąstyti per ilgą kelionę namo.
„Jų draugai vokiečiai atidavė jiems 20 metų senumo skalbimo mašiną ir su ja automobiliu jie grįžo į Leningradą, – teigė V. Putino biografė ir kritikė Masha Gessen. – Ramybės jam nedavė jausmas, kad jis tarnauja savo šaliai ir neturi kuo prieš ją pasigirti“.
Jis taip pat grįžo į šalį, kuri prie M. Gorbačiovo jau buvo pasikeitusi, ir taip pat atsidūrusi prie žlugimo ribos.
„Jis atsidūrė šalyje, kuri pasikeitė jam nesuprantamais būdais. Jis nenorėjo jų pripažinti“, – teigė M. Gessen.
Jo gimtasis miestas Leningradas vėl tapo Sankt Peterburgu. Ką V. Putinas jame darys?
Tačiau netrukus V. Putinas suvokė turįs kur kas daugiau turto, negu panaudota skalbimo mašina.
Dresdene jis priklausė žmonių tinklui, kurie, galbūt, prarado savo sovietinius vaidmenis, bet buvo pasirengę asmeniškai ir politiškai sužibėti naujoje Rusijoje.
„Stasi“ archyvuose yra išlikusi V. Putino nuotrauka, daryta jo gyvenimo Dresdene metu. Jis įamžintas tarp grupės aukšto rango Sovietų Sąjungos ir Rytų Vokietijos kariuomenės bei saugumo figūrų – palyginus žemo rango pareigūnas, stovintis šone, bet jau įsisukęs tarp elito.
Profesorė Karen Dawisha iš Majamio universiteto, parašiusi knygą „Putin`s Kleptocracy: Who Owns Russia?“ („V. Putino kleptokratija: kam priklauso Rusija?“), sako, kad Dresdene jis susipažino su žmonėmis, kurie „vėliau... sudarys jo vidinio rato šerdį“.
Tarp jų buvo ir Sergejus Čemezovas, kuris daugelį metų vadovavo Rusijos ginklų eksporto agentūrai, o dabar prižiūri valstybinę paramos technologijoms programą, bei Nikolajus Tokariovas, vadovaujantis valstybinei naftotiekių bendrovei „Transneft“.
Tačiau V. Putinui artimi liko ne tik buvę kolegos rusai.
Šis dujotiekis dar visai neseniai simbolizavo ypatingus Vokietijos ryšius su Rusija, bet krizė Ukrainoje privertė sustabdyti šių ryšių puoselėjimą.
V. Putino stebėtojai mano, kad tokie įvykiai kaip sukilimas Kijevo Maidano aikštėje atgaivino V. Putinui blogus prisiminimus, tarp jų ir minėtą naktį Dresdene 1989 metų gruodį.
„Manau, kad minios Kijeve 2014 metais, Maskvoje – 2011 metais, ar Kijeve 2013 ir 2014 metais, priminė jam laiką Dresdene, – sakė B. Reitschusteris. – Jo viduje galėjo atgimti visos senos baimės“.
Jo viduje taip pat galėjo išlikti prisiminimas, kad pokyčius gali sukelti ne tik jėga ar silpnumas, bet ir emocijos. 1989 metais Dresdene jis regėjo, kaip patriotiški jausmai ir demokratijos troškimas tapo galingesni už komunistinę ideologiją
Taigi svarstant, kaip V. Putinas elgsis toliau, pravartu prisiminti, ką jis jau išgyveno.
Tačiau dėl vieno dalyko galime būti tikri: kol valdžia Kremliuje priklauso V. Putinui, Maskva veikiausiai netylės.