Panašius pareiškimus vokiečių-egiptiečių politologas Hamedas Abdel-Samadas vadina tuščiomis deklaracijomis ir reikalauja iš šios institucijos vadovo „išvalyti Al Azharo vadovėlius nuo neapykantos, nuo prievartos šlovinimo, nuo žydus ir krikščionis smerkiančių pasažų“.
Lygiai prieš savaitę vienam aukščiausių sunitiškojo islamo autoritetų, Al Azharo didžiajam šeichui Ahmedui al Tajibui viešint Berlyne, vokiečių-egiptiečių politologas Hamedas Abdel-Samadas kreipėsi į aukštą svečią atviru laišku.
„Al Azharo institucija Kaire apima universitetą ir daugybę islamo institutų, kurie kontroliuoja tris milijonus moksleivių bei 350 tūkst. studentų Egipte ir ruošia imamus, o šie 53-jose musulmoniškose valstybėse formuoja islamo įvaizdį“, – aiškina politologas.
Suprantama tad ir šios religinės institucijos vadovo atsakomybė už tai, kokį islamą praktikuoja musulmonai.
H. Abdel-Samadas džiaugėsi, kad sunitiškojo islamo galva ieško dialogo su krikščionybe, bet drauge ir kaltino jį nenuoširdumu.
Šiandien pranašiškai skamba praėjusią savaitę viešai išsakyti politologo žodžiai: „Jūs prakeiksit „Islamo valstybę“(IS) ir teigsit, kad islamas jokiu būdu nepateisina teroristų veiksmų. Jūs cituosite iš Korano tas vietas, kuriose mokoma tolerancijos ir taikaus sambūvio, bet ignoruosite tas vietas, kuriose šlovinama prievarta prieš kitatikius.“
Toliau politologas savo laiške pažeria didžiajam šeichui nepatogių klausimų: „Tačiau ar ne Al Azharas ėmėsi užgniaužti bet kokią islamo kritiką, persekiodamas ją juristiškai? Ar ne Al Azharo mokytojai, paskelbdami atskyrimo nuo islamo fatvą (religinę teisinę išvadą) religijos reformuotojams bei kritiškiems mąstytojams, pasmerkė juos myriop?
Vien per pastaruosius tris mėnesius daugybė egiptiečių, tarp jų poetė Fatma Naout ir islamo religijos reformuotojas Islamas al-Beheri, buvo įgrūsti į kalėjimus vien už tai, kad kritikavo islamo mokytojus.“
H. Abdel-Samadas nurodo, jog į praėjusiais metais Egipto prezidento Abdelio Fattaho al-Sisi išsakytą raginimą reformuoti religinį diskursą Al Azharas reagavo, įkurdamas dvi komisijas: vieną – kovai su ateizmu Egipte, kitą – islamo įvaizdžiui Vakaruose gerinti.
„Dėl to dabar ir atvykot į Europą: ne ieškodami atviro ir garbingo dialogo, o norėdami nupoliruoti jūsų religijos įvaizdį“, – priekaištavo maištingasis politologas.
„Ar nebūtų prasmingiau, pone imamai, prieš apsikeitus draugiškomis frazėmis su Vakarais, pirmiau atsiverti kritiškoms diskusijoms su šiitais, bahajais, koptais bei kritiškais musulmonais savo šalyje? Ar nebūtų prasmingiau, užuot išsakius tuščias IS teroristų pasmerkimo frazes, pirmiau išvalyti Al Azharo vadovėlius nuo neapykantos, nuo prievartos šlovinimo, nuo vergystės ir džihado, nuo žydus ir krikščionis smerkiančių pasažų? Kiekvienas kritiškai mąstantis žmogus Egipte žino, kad IS nedaro nieko kito, kaip tik tai, kas rašoma Al Azaro knygose“.
„Islamo įvaizdis Vakaruose yra mažiausia šių dienų islamo problema, – nurodo politologas. – Didžiausia islamo problema yra jis pats, jo tekstų neliečiamybė ir jo politiniai siekiai. O Jūs, pone imamai, bei Jūsų institucija esate šios problemos dalis. Drįstu suabejoti, ar galėtumėte tapti ir jos sprendimo dalimi. Nes jei pradėsit savo religinę instituciją rimtai reformuoti, tai taps jos galo pradžia – panašiai kaip nutiko su Gorbačiovu ir Sovietų Sąjunga.“
Islamo kritikos nevalia tapatinti su islamofobija
H. Abdel-Samadas yra Vokietijos islamo konferencijos narys ir laikomas vienu žymiausių islamo intelektualų vokiečių kalbos kultūrinėje erdvėje. Jis – keturių knygų apie islamą ir arabų pasaulį autorius.
H. Abdel-Samadas gimė 1972 m. netoli Kairo musulmonų dvasininko imamo šeimoje, vaikystėje mintinai išmoko Koraną, ankstyvoje jaunystėje priklausė „Musulmonų brolijai“. 1995 metais atvyko į Vokietiją, kur Augsburgo universitete studijavo anglų, prancūzų ir japonų kalbas bei politologiją. Kurį laiką dirbo mokslinį darbą ir dėstė islamo mokslus įvairiuose universitetuose.
Prieš trejus metus H. Abdel-Samadui dėl jo kritinių knygų ir straipsnių apie islamą buvo paskelbta fatva, o vienas Al Azharo universiteto profesorius viešai ragino musulmonus jį nužudyti. Nuo to laiko Vokietijoje gyvenančiam islamo religijos kritikui paskirta apsauga.
Savo naujausioje knygoje „Mahometas: sąskaitų suvedimas“ H. Abdel-Samadas portretuoja pranašą kaip prieštaringą pamokslininką, į kurį derėtų žvelgti istoriniame kontekste. Jis aistringai ragina nukelti Mahometą nuo jo neliečiamybės sosto. Savo knyga autorius siekia išprovokuoti prieštaringą diskusiją.
„Noriu išjudinti, supurtyti. Atėjo metas pažvelgti į Mahometą kaip į žmogų. Jau 1400 metų, kai jis miręs, tačiau ligi šiol nebuvo iš tikro palaidotas. Jis guli savo karste ir tebevadovauja iš jo. Jis laiko savo valdžioje pasaulį, kurio nebepažįsta“, – aiškino autorius praėjusiais metais vykusiame knygos pristatyme.
Gruodžio mėnesį Berlyno prokuratūrai buvo įteiktas anoniminis skundas prieš H. Abdel-Samadą, esą, savo knyga „Mahometas: sąskaitų suvedimas“ jis įžeidęs pranašą bei visus musulmonus ir netgi kurstąs tautinę neapykantą. Po to knygos autorius buvo iškviestas į prokuratūrą apklausai. Al Azharo vadovas Ahmedas al Tajibas turėjo likti patenkintas tokiu Vokietijos teisėsaugos uolumu.
„Niekaip negaliu sau paaiškinti, kodėl rašytojas XXI amžiuje neturi teisės kritikuoti istorinės figūros iš VII amžiaus, tuo tarpu kai leista tyčiotis iš kitų religijų steigėjų ir istorinių asmenybių. Dar sunkiau susitaikyti su tuo, kad tai vyksta Europos viduryje, praėjus daugiau nei 220 metų nuo Kanto ir Voltaire'o, – pažanga to nepavadinsi!“ – su kartėliu replikavo H. Abdelas-Samadas savo facebooke.
Į mėginimą teisiškai sutramdyti žymų islamo kritiką atsiliepė ir kiti Vokietijos islamo mokslininkai.
Islamo teologijos ir religinės pedagogikos Freiburgo aukštojoje pedagoginėje mokykloje vadovas Abdel-Hakimas Ourghi savaitraštyje „Die Zeit“ apgailestavo: „Deja, mes nebeturim teisės laisvai tyrinėti ir kritikuoti mūsų religinio paveldo, nebijodami dėl to būti apšaukti islamofobais. Tačiau tyrinėjimo laisvė – būtiniausia atgimimo sąlyga. Pastaruoju metu jau ir Vakaruose instituciškai įtvirtinamas draudimas laisvai mąstyti, nors juk atsinaujinimo laukas ribų neturi. Kiekvienąsyk, kai susiduriame su panašia cenzūra, laimi stagnacijos ir regresijos metas.“