Palau tėra maža salų valstybė vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje ir kaip tik jai buvo lemta tapti vis smarkiau tarptautiniu mastu įsisiautėjančios audros tarp Kinijos ir Taivano epicentru, rašoma portale news.com.au.
Gal Palau susidariusią padėtį reikėtų vadinti pranašiška ateities vizija?
Pastaraisiais metais Pekinas dosniai rėmė atogrąžų klimato juostoje esantį salyną – finansais, investicijomis ir valstybės iniciatyva organizuojamomis turizmo kampanijomis.
Visa tai, deja, jau praeity.
Nepaisant nykštukinio dydžio, Palau išdrįso pasipriešinti monstriškai Kinijai – atsisakė paklusti spaudimui nutraukti diplomatinius ryšius su Taivanu.
Ne vieną dešimtmetį visus savo veiksmus tarptautinėje arenoje Pekinas vykdė nešinas lozungu „Vien Kinija“. Kadangi Taivanas taip pat priskiriamas Kinijai, bet kam buvo užginta svaičioti apie kokios nors jo nepriklausomybės pripažinimą.
Kad daugelis pasaulio valstybių šios krypties politikai linkę paklusti, įrodo nemenko skaičiaus tarptautinių oro vežėjų sutikimas su Pekino reikalavimu nustoti Taivaną įvardyti kaip Taivaną skrydžių tvarkaraščiuose – tai juk Kinija ir nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų.
Kitaip nei „Qantas“ ir visa Australija, Palau tokiam reikalavimui pasipriešino.
Taivanas save laiko nepriklausoma demokratine šalimi ir Palau šiai nuostatai išdidžiai pritaria. Dabar gi Pekinas privertė susimokėti už deklaruojamą poziciją.
Esminės aplinkybės
Komunistinė Kinija primygtinai tvirtina, kad Taivanas be jokių išlygų yra jai pavaldus ir šis faktas tiesiog nediskutuotinas.
„Principas „Vien Kinija“ yra išankstinė sąlyga ir politinis pagrindas, be kurio neįsivaizduojamas draugiškas Kinijos bendradarbiavimas ir bičiuliški santykiai su bet kuria pasaulio šalimi“, – teigia Kinijos užsienio reikalų ministerija.
Vis dėlto Taivanas laikosi kitokios nuomonės.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Kinija tiesiog okupavo šį buvusį Japonijos protektoratą. Tada į jį pabėgo 1949-aisiais pergalę iškovojusio komunistinio judėjimo nugalėta Kinijos Respublikos vyriausybė. Nuo to laiko šioje nedidelėje teritorijoje ir įsigalėjo demokratiniai principai.
„Nors Taivanui ir tenka rimti diplomatiniai iššūkiai, vyriausybė neketina pasiduoti Pekino daromam spaudimui“, – pareiškė Taivano užsienio reikalų ministerija.
„Taivano klausimas yra ypatingas ir šalims dabar teks priimti dvejopą sprendimą“, – sakė mokslo darbuotojas Graeme‘as Smithas iš Australijos nacionalinio universiteto Ramiojo vandenyno šalių reikalų fakulteto. Jis taip pat paaiškino, kad tol, kol tęsėsi diplomatinės paliaubos su Taivane veikiančia Guomindano partija (iki 2016 metais iškovotos Demokratinės pažangos partijos pergalės), Ramiojo vandenyno šalys nejuto spaudimo persiorientuoti: vienintelis dalykas, kurio joms trūko, buvo Kinijos parama.
Susipažinkime su Palau. Tai iš 340 salų sudaryta valstybė, besiribojanti su Filipinais ir Indonezija.
Šalis priklauso Kinijos vadinamai antrajai salų grandinei, į kurios sudėtį įeina ir Japonija bei JAV protektoratas Guamas. Kinijos teigimu visos salos priklauso jos įtakos sferai.
Kinija jau kontroliuoja vadinamajai pirmajai salų grandinei priklausančias salas, t. y. pietinėje ir rytinėje Kinijos jūros dalyje esančius diskutuotino statuso koralinius rifus ir uolienų atodangas.
Pastaraisiais metais Pekino taikinyje atsidūrė Palau: investicijomis į atitinkamą infrastruktūrą tą idilišką salą pavyko paversti tikru kinų atostogų rojumi.
Dabar kinai tenai nebeatostogauja.
Palau laikėsi prieš spaudimą
Palau komercinis centras „Krodor“ tapo beveik visiškai apleistas. Kelionių agentūros ir turizmo bendrovės užvėrė langines, restoranai ir viešbučiai ištuštėjo, laivai ir autobusai nebekursuoja.
Remiantis Palau prezidento Tommy Remengesau jaunesniojo žodžiais, šitaip nutiko atsisakius paklusti Pekino reikalavimui nutraukti diplomatinius ryšius su Taivanu. Užuot taip pasielgęs, jis, kaip pats teigia, nutarė pripažinti Taipėjų nepriklausomu.
„Jokia paslaptis, kad Kinija nori jog mes ir kiti diplomatiniai Taivano draugai paklustų jos diktuojamai valiai, tačiau Palau nesirengia sutikti su principu „Vien Kinija“, – sakė agentūros „Reuters“ kalbintas Palau vadovas.
Nors iš Pekino plūstančias investicijas ir turistų srautus Palau sutiko noriai, vis dėlto savo demokratines idėjas visada laikė artimesnėmis Taivano politikai. Iškeisti jų į pinigus šalies prezidentas neturėjo nė menkiausio noro. Jo pozicijai pritarė ne visi. Pavyzdžiui, buvęs prezidentas Johnsonas Toribiongas įsitikinęs, kad ekonomika turi būti viršesnė už politines pasekmes.
O pasekmių išties esama.
Vien pernai 122 tūkst. turistų papildė šalies biudžetą ypač reikalingomis lėšomis. Net 55 tūkst. visų tolimose salose apsilankiusių piliečių buvo atvykėliai iš Kinijos.
Pekinas su užmoju ėmėsi pirkimo, viešbučių statybos ir turistinių grupių koordinavimo. Buvo inicijuojamos ir pagalbos programos.
Dabar gi Pekinas užklijavo Palau nelegalaus kelionės tikslo etiketę.
Į salas skrendančių kinų turistų žymiai sumažėjo. Kinijos investicijų projektai sustabdyti.
„Numanomu kompromisu skausmingą smūgį patiriantiems kinų investuotojams į Palau turizmo sektorių taps didesnės galimybės ateityje, veikiausiai atsiversiančios, kai į valdžią ateis kita Palau administracija“, – mano G. Smithas.
Tai ne pirmas kartais, kai Kinija smogia per turizmą.
Pernai Kinijos piliečiams buvo draudžiama vykti į Pietų Korėją, kai JAV, atsižvelgdamos į augančią Šiaurės Korėjos agresiją, dislokavo šioje šalyje priešraketinės gynybos sistemą.
Auganti nesantaika
Kinija tikrai nepakeis savo pozicijos dėl Taivano statuso. Lygiai kaip neatsisakys pretenzijų į pietinėje ir rytinėje Kinijos jūros dalyse esančias salas.
Ar toks likimas laukia ir antros salų grandinės?
Mikronezijos Federacinėms Valstijoms, Maršalo Saloms ir Palau parama šiuo metu teikiama pagal finansavimo sutartį su JAV. Tai nuo Antrojo pasaulinio karo vykdomi susitarimai, kurių galiojimas baigsis 2023–2024 metais.
Labai svarbu, kad JAV toli gražu nedemonstruoja entuziazmo atnaujinti finansinės paramos sutartis, o Kinija, aišku, gali tuo pasinaudoti.
Kinijos ekonominė įtaka Mikronezijai ir Ramiojo vandenyno regionui ir taip pakankamai didelė, o tokiose nedidelėse šalyse kaip Papua Naujoji Gvinėja, Tonga, Vanuatu ir Saliamono Salos už menkas paskolas jau pradėta nemažai infrastruktūros kūrimo projektų.
Mainais Kinija nori gauti prieigą prie šių šalių gaminių išteklių, kad galėtų sukurti savo laivynui tinkamą infrastruktūrą ir užblokuoti Taivaną – izoliuoti jį nuo bet kokios tarptautinės paramos.
Vis dėlto Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpiu ta parama auga.
„D. Trumpo administracija šiuo metu nestokoja iniciatyvos ir neturėtų sulaužyti duoto pažado pripažinti principu „Vien Kinija“ pagrįstą politiką, – pastebėjo Kinijos socialinių mokslų akademijos Taivano studijų instituto direktoriaus pavaduotojas Wangas Shushenas. – Vis dėlto stiprėjančių karinių ryšių tarp JAV ir Taivano kontekste Pekinas turėtų būti akylas ir įspėti, kad šitaip amerikiečiai balansuoja ties pavojinga riba. Jei JAV ir Taivanas žais su ugnimi, jos tikrai gali nudegti rankas.“
Australija pasiekė ribinę liniją
Australijos eksportas į Kiniją pernai sudarė maždaug 110 mlrd. Australijos dolerių (70,2 mlrd. eurų), o Kinijos investuotojai nuosavybei Australijoje išleido 15 mlrd. Australijos dolerių (9,6 mlrd. eurų). Šiame žemyne per metus apsilankė maždaug 1,36 mln. kinų turistų.
Taigi, Australija tikrai daug neteks, jei atvirai prieštaraus Pekinui.
Ar ši aplinkybė gali nulemti diplomatinius, politinius ir kitokius Australijos santykius su Kinija?
„Nemanau, kad atskleisiu paslaptį pasakydamas, jog visoms trims dalyvėms nerimą kalia ekonominės prievartos perspektyva“, – sakė G. Smithas.
„Australija daug labiau rūpi Kinijai nei Palau, todėl ji, be jokio abejo, patirs labiau koordinuotas poveikio operacijas (tiek švelnias, tiek agresyvesnes) ir didesnį ekonominį spaudimą nei likusios Ramiojo vandenyno regiono valstybės“, – paaiškino specialistas.
Pekinas jau aiškiai davė suprasti, kad Australija ėmė elgtis netoleruotinai.
Tautų sandraugos vyriausybei tenka suvokti, kad Kinija žengia į Ramiojo vandenyno regiono galios vakuumą, susidariusį žlugus tarptautinės pagalbos programoms ir bendradarbiavimo projektams.
„Pagalbai užsienio šalims skyrėme milijardus dolerių per metus, nes tai labai praktiškas būdas investuoti į būsimą kaimyninių Ramiojo vandenyno šalių ekonominę pažangą“, – konstatavo tuometinis Australijos ministras pirmininkas Malcolmas Turnbullas pranešdamas apie 137 mln. Australijos dolerių (86,4 mln. eurų) atsiėjusį povandeninio interneto kabelio tarp Papua Naujosios Gvinėjos ir Saliamono Salų tiesimo projektą. Du trečdalius šios kainos padengė Australija.
Tokias Ramiojo vandenyno šalis kaip Palau ir Vanuatu Australija įspėjo apie tai, kad viliojančios Kinijos suteikiamos paskolos gali virsti įsiskolinimo pinklėmis.
„Norime pasirūpinti, kad jos išlaikytų savo suverenitetą, užsitikrintų darnią ekonomiką ir nepatirtų skolų, – visiškai neseniai sakė Australijos užsienio reikalų ministrė Julie Bishop. – Spąstais gali tapti skolinių įsipareigojimų ir vertybinių popierių mainai – šitaip būtų prarastas suverenitetas.“
Pekinas į tokius pareiškimus tučtuojau sureagavo apkaltindamas Australiją klaidinančių komentarų teikimu.
Kinijos valstybės tarybos narys Wang Yi pareiškė, kad Australija turi labiau stengtis dėl abipusio pasitikėjimo, užuot svaidžiusis nepagrįstais įtarimais.
Reaguodama į pastaruoju metu Australijos vyriausybės daromus žingsnius siekiant užkirsti kelią užsienio šalių kišimuisi, kuriuos paragino visuotinai išplatinti pranešimai apie tai, kaip kinai manipuliuoja vietos politikais, Pekino valstybinė naujienų tarnyba „The Global Times“ Kinijos santykius su Australija apibūdino kaip vienus iš prasčiausių, palyginti su visomis kitomis Vakarų šalimis.