Ją rašant buvo naudojami JAV, Didžiosios Britanijos, Rusijos ir Gruzijos archyvuose esantys dokumentai, taip pat autorė bendravo su S. Alilujevos giminėmis ir draugais, rašo gordonua.com.
Interviu „Radio Svoboda“ R. Sullivan papasakojo apie Stalino dukters požiūrį į tėvą ir jo sukurtą režimą, apie jos romanus su vyrais, taip pat jos impulsyvų judėjimą po pasaulį, religingumą ir dvasinę pasaulėžiūrą.
Stalino dukra laikėsi nuomonės, kad būtinas skausmingas ir sąžiningas Stalino nusikaltimų pasmerkimas, nes nepasmerkta praeitis ateityje atgyja.
– Svetlanai buvo septyneri, kai jos motina Nadežda Alilujeva 1932 metais nusižudė. Nuo jos tai buvo nuslėpta. Apie motinos savižudybę ji sužinojo jau suaugusi ir tai turėjo įtakos visam jos likusiam gyvenimui. Vienoje savo knygų S. Alilujeva rašo: „Gailiuosi, kad mano motina neištekėjo už dailidės. Kad ir kur nuvažiuočiau – į Šveicariją, Indiją, Australiją, į kokią nors salą – visur būsiu savo tėvo vardo politine kaline“. Koks buvo Svetlanos požiūris į tėvą? Kas juos siejo?
– Tai buvo paradoksalūs santykiai. Viena vertus, dalis Alilujevos prisiminimų apie laimingą vaikystę susiję su jos tėvo santykiu į ją: jo meile persmelkti laiškai iš Sočio, siuntiniai su mandarinais ir apelsinais, kita vertus, laipsniškas suvokimas, kad tėvas buvo atsakingas už šalį užgriuvusią teroro bangą. Gyvenimo pabaigoje Svetlana sakė, kad niekada neatleis tėvui.
„Jūs turite suprasti, – sakė ji, – kad jis sugriovė mano gyvenimą“. Ji dažnai kartojo, kad rusai turi galų gale apsispręsti, kas buvo Stalinas. Viename laiške draugei ji rašė: „Būti rusu – vadinasi, niekada neištarti žodžio „atleiskite“. Ji tvirtino, kad būtinas skausmingas ir sąžiningas Stalino nusikaltimų pasmerkimas, nes nepasmerkta praeitis atgims ateityje. Tuo metu ji Staliną vadino ne „tėvu“, o „mūsų giminaičiu Stalinu“.
Tačiau net ir tada Svetlana prisimindavo, kaip vaikystėje džiaugėsi pasivažinėjimais su tėvu jo mašina, ir kokia laiminga jautėsi, kai jis ją girdavo. Taigi, prisiminimai apie tėvą, požiūris į jį buvo prieštaringi ir nevienareikšmiški. Jeigu jūs esate Stalino dukra ir saugote laimingus vaikystės prisiminimus, ir tuo pat metu suvokiate jo įvykdytus nusikaltimus, tai neišvengiamai stengiatės kažkaip visa tai subalansuoti. Ji smerkė Stalino režimą ir tuo pat metu suprato, kad tėvas savotiškai ją mylėjo.
– Savo knygoje jūs cituojate istoriką Robertą Tuckerį, kuris apie Svetlaną rašė: „Nežiūrint į nieką, tam tikra prasme ji buvo panaši į Staliną“. Po to kai išstudijavote jos gyvenimą, kokią matote Svetlanos Alilujevos asmenybę?
– Tuckerio žodžiai buvo viena nuomonė, o kita buvo jos sūnėno, Vasilijaus Stalino sūnaus Aleksandro Burdonskio nuomonė. Aš ėmiau iš jo interviu Maskvoje, jis vadino Svetlaną „tragiška figūra“. Burdonskis taip pat pažymėjo, kad Svetlana buvo tėvo dukra: „Ji paveldėjo iš tėvo jo valią, jo intelektą, tačiau neperėmė jo kerštingumo ir negailestingumo“, – sakė jis.
Mano asmeninė nuomonė apie ją formavosi remiantis pokalbiais su jos giminaičiais, draugais ir pažįstamais. Amerikoje daug kam susidarė nuomonė, kad ji neturėjo pusiausvyros. Didžiąja dalimi tai galima paaiškinti tuo, kad amerikietiškas Alilujevos gyvenimas prasidėjo Prinstone – mažame universiteto miestelyje, kur ji patyrė spaudimą. Ją įkalbinėjo tapti tėvo biografe, o Alilujeva to nenorėjo.
Anglijoje apie ją susiklostė kita nuomonė. „Svetlana buvo tvirta kaip uola“, – vienu balsu tvirtino man ją ten pažinojusios damos. Jos neigė Alilujevos lengvabūdiškumą ir nepastovumą, žavėjosi jos kilnumu. Kaip Svetlanos Alilujevos biografė aš privalėjau analizuoti ją pažinojusių žmonių nuomones ir jos pačios požiūrį.
Viso to rezultatas – moters paveikslas, didžiąja dalimi sutapęs su Svetlanos dukters Chrese Evans, kurią vaikystėje vadino Olga, nuomone. Chrese karštai mylėjo savo mamą, judviejų santykiai buvo artimi. Kartais ji netgi jautėsi motina savo motinai. Jai motinos mirtis buvo tragedija. Mano požiūriu, Svetlanos gebėjimas giliai ir besąlygiškai mylėti ir prisirišimas apie ją pasako gerokai daugiau nei jos kritikų apkalbos, jie pervertina jos trūkumus.
– Savo knygos paantraštėje Svetlanos Alilujevos gyvenimą vadinate neįprastu ir audringu. Jums neatrodo, kad šis gyvenimas buvo dar ir avantiūriškas? Paskaičiuota, kad per savo gyvenimą gyvenamąją vietą ji keitė 39 kartus...
– Pats žymiausias Svetlanos charakterio bruožas buvo jos impulsyvumas. Kartais ji atrodė susivaldanti ir rami, o kartais – labai impulsyvi, staigi, netgi savavališka. Jos pirmoji santuoka, kai ji 1944 metais ištekėjo už Grigorijaus Morozovo, didžiąja dalimi buvo impulsyvi. Stalinas atsisakė susitikinėti su jos vyru, o šioje santuokoje gimusį jos sūnų matė vos keturis kartus. Svetlana visada tai aiškino tuo, kad Morozovas buvo žydas.
Ji ištekėjo prieš tėvo valią. Kitu jos sutuoktiniu tapo Jurijus Ždanovas ir tai akivaizdžiai buvo padaryta siekiant įtikti tėvui. Savo knygoje rašau apie tai, kad jos sprendimas 1967 metais Naujajame Delyje kreiptis į Amerikos ambasadą su prašymu suteikti politinį prieglobstį taip pat buvo impulsyvus. Ir jos santuoka su Wesley Petersu taip pat buvo impulsyvi. Refleksija Alilujevai nebuvo būdinga.
Mano požiūriu, norint apibūdinti jos gyvenimą labiau tinka žodis „audringas“ nei „avantiūriškas“. Kita vertus, šis gyvenimas taip pat buvo labai neįprastas, ypatingas – juk jis klostėsi audringų XX amžiaus įvykių fone, kurie gerokai paveikė jos gyvenimą.
Kai Svetlana persikėlė į JAV, paaiškėjo, kad ji nesupranta dviejų pagrindinių amerikiečių gyvenimo veiksnių: pinigų ir visuomenės nuomonės vaidmens jame. Ji paleido vėjais milžiniškus turtus, o visuomenės nuomonė buvo už jos suvokimo ribų. Apie ją Amerikoje rašė absoliučiai priešingus dalykus – nuo pačių negatyviausių iki pačių pozityviausių, tuo pat metu neleido būti jai tiesiog Svetlana, o tik Stalino dukra.
Londone susipažinau su Svetlanos draugu, Meksikos diplomatu Raouliu Ortizu. Jis man pasakė įdomų dalyką: „Svetlana nesiekė sėslumo ir stabilumo. Ji jautėsi keliauninke, piligrime įsivaizduojamame pasaulyje, kur pirmiausia ieškojo nusiraminimo“.
– Ar ji buvo tikintis žmogus?
– Ji pasikrikštijo 1962 metais Maskvoje, tapo stačiatike. Sovietmečiu valdžia tam nepritarė, nes tai prieštaravo komunistinei doktrinai. Spėju, kad žengti šį žingsnį ją paskatino jos disidentiškas ir maištingas charakteris. Tai įvyko ne be Andrejaus Siniavskio, su kuriuo tada turėjo romaną, įtakos. O 1962 metų pabaigoje ji susituokė vienoje Maskvos cerkvėje su savo pusbroliu Ivanu Svanidze – tai buvo jos trečia santuoka, trukusi vos metus.
Gyvenimo eigoje Svetlana domėjosi įvairiomis religijomis: induizmu, kuriuo susidomėjo dėl Brajesho Singhos įtakos, paskui budizmu, katalikybe. Tiesa, ji taip ir nesugebėjo rasti sau tinkančios konfesijos, nors visada manė, kad už pasaulėžiūros slypi kažkokia aukštesnė jėga.
Žinoma, jos gyvenimas turėjo tam tikrą dvasinę dimensiją. Prisimenu jos paskutinį laišką jaunesniajai dukrai Olgai. Jame ji rašė, kad po mirties ji, o taip pat jos mama Nadežda ir senelė Olga, stebės dukters gyvenimą ir kad žmogaus gyvenimas nesibaigia žemišku gyvenimu. Jos religiniuose ieškojimuose buvo dvasinis momentas, tačiau visiškai nebuvo susidomėjimo bažnyčia kaip institucija.
– Svetlana Alilujeva kritikuojama, kad ji buvo bloga mama, kad 1967 metais pabėgusi į Vakarus Maskvoje paliko du vaikus. Ar teisingi šie kaltinimai?
– Kai Svetlana atsidūrė Indijoje, iš pradžių ji neketino prašyti prieglobsčio Vakaruose. Tuo metu jos sūnui Josifui buvo 22 metai, jis ketino tapti gydytoju. Dukrai Katiai buvo šešiolika metų – ji dar mokėsi mokykloje ir vėliau tapo vulkanologe. Vaikai palaikė gražius santykius su tėvais: Josifas – su Morozovu, Katia – su Ždanovu. Svetlana buvo įsitikinusi, kad valdžia vaikams represijų netaikys.
Vis dėlto jie buvo priversti pasmerkti motiną. Čia svarbus vaidmuo teko garsiajam Viktorui Louis, kuris KGB pavedimu pamėgino užkirsti kelią Alilujevos knygos „Dvidešimt laiškų draugui“ publikavimui Amerikoje, perduodamas leidyklai jos sutrumpintą ir cenzūruotą variantą anglų kalba.
Yra įdomi garsiojo provokatoriaus nuotrauka kartu su Josifu ir Katia. Tai Louis privertė juos pasmerkti motiną ir papasakoti interviu apie jos nepastovų charakterį.
Maskvoje aš kalbėjausi su Leonidu Alilujevu, ir jis patvirtino, kad iš pradžių Josifas atsisakė komentuoti motinos pabėgimą, tačiau jis lygtais buvo išsiųstas iš Maskvos ir sugrąžintas tik tada, kai su tuo sutiko.
Visa tai pakankamai sunku suprasti. Kai 1984 metais Svetlana grįžo į Sovietų Sąjungą, ji kalbėjo, kad bijojo rašyti vaikams, kad jų nesukompromituotų. Kiekvieną kartą, kai kas nors iš jos pažįstamųjų lankėsi Sovietų Sąjungoje, ji prašė surinkti žinias apie vaikus. Dėl viso to galima kaltinti tik žiaurią ir nežmonišką politinę sistemą, dėl kurios motina negalėjo susieiti su vaikais.
– Alilujeva atkakliai teigė, kad jos romanas su kino dramaturgu Aleksejumi Kapleriu, kuris taip supykdė Staliną, buvo platoniškas. Ar tai tiesa?
– Alilujevos santykiai su Aleksejumi Kapleriu, be abejonės, buvo platoniški. Kai jie susitiko, Svetlanai buvo šešiolika, jam – 39 metai. Tai buvo romantiškas susižavėjimas, nieko bendro neturintis su seksu. Jie vaikščiojo į operą, teatrus, kiną. Tiesa, daug bučiavosi. Šis nekaltas dukters flirtas įsiutino Staliną ir jis išsiuntė Kaplerį į GULAG'ą. „Tavo žydas – anglų šnipas“, – pareiškė jis dukrai. Tačiau kai jie po Stalino mirties po Kaplerio išlaisvinimo iš GULAG'o vėl susitiko, tarp jų atsirado fizinis ryšys.
Žinote, kažin ar galima užtikrintai kalbėti apie platoniškus ar neplatoniškus Svetlanos santykius su vyrais, kuriuos ji mylėjo. Jos giminaičiai kalbėjo apie jos daugybinius ryšius. Architekto Charleso Lloydo Wrighto našlė, su kuria turėjau interviu Amerikoje, tvirtino, kad fiziniai Svetlanos ir Wesley Peterso, kuris buvo jos fondo narys, santykiai buvo labai intensyvūs.
Ir nors jai netrūko meilužių, jai kur kas svarbesni buvo intelektualiniai, emociniai ir dvasiniai ryšiai su mylimais vyrais. Nesunku pastebėti, kad dauguma jų buvo daug vyresni už Alilujevą. Laiške diplomatui ir istorikui George'ui Kennanui Svetlana rašė: kai ji įsimyli, praeina daug laiko, kol ji supranta, kad didelė šios meilės dalis buvo iliuzija.
– Kaip paaiškintumėte tai, kad Svetlana ištekėjo už Wesley Peterso – savo paskutinio vyro, kuris akivaizdžiai jos nemylėjo ir kuriam ši santuoka buvo santuoka iš išskaičiavimo?
– Svetlaną pakvietė į fondą „Taliesin Foundation“, kurį įkūrė Frankas Lloydas Wrightas. Ją pakvietė Wrighto našlė Olgivanna Wright, išsigalvojusi dingstį: pasakė, kad jos prieš 25 metus automobilio katastrofoje žuvusios dukters vardas taip pat buvo Svetlana ir kad, jos manymu, Svetlana Alilujeva yra dukters reinkarnacija.
Tuo metu Svetlana norėjo išvažiuoti iš Prinstono, kur turėjo nesėkmingą romaną su žurnalistu Louisu Fisheriu. Jai pasirodė, kad gali užsimegzti nuoširdūs emociniai ryšiai su moterimi, kuri buvo jos motinos amžiaus, ir ji priėmė pasiūlymą.
Kai ji atvažiavo į Taliesiną, šis garsaus architekto užmiesčio dvaras jai pasirodė labai įdomi ezoterinė vieta, kadangi Olgivanna buvo mistiko Georgijaus Gurdžijevo mokinė. Vis dėlto, iš pokalbių ir interviu su žmonėmis, kurie tuo metu buvo Taliesine, aš išsiaiškinau, kad iš tikrųjų Olgivanna turėjo gudrų planą Svetlanos atžvilgiu: ji norėjo, kad Stalino dukra ištekėtų už jos buvusio žento ir vieno pirmaujančių fondo architektų Wesley Peterso, kad šis galėtų disponuoti jos turtu, kuris taptų fondo kapitalo dalimi.
Olgivanna tikėjo absurdiškais gandais, kad Stalinas savo laiku padėjo į Šveicarijos banką didelę sumą tam atvejui, jeigu karas su Hitleriu bus pralaimėtas. Ji manė, kad Svetlana galėjo šį kapitalą paveldėti, vadinasi, Petersas turėtų teisę juo disponuoti. Kai Petersas susitiko su Svetlana, jis pasirodė jai patrauklus, protingas ir talentingas žmogus. Kai jis jai pasipiršo, sutiko už jo ištekėti, kadangi ankstesnieji jos mylimieji paprastai buvo suinteresuoti tik trumpalaikiais ryšiais. Petersui Svetlana taip pat patiko.
Ir vėl Svetlana elgėsi impulsyviai ir neapgalvotai. Ji sutiko ištekėti už Peterso praėjus trims savaitėms nuo pažinties su juo, neįtardama, kad tapo ciniško suokalbio auka. Kai gimė dukra Olga, jai pasirodė, kad pagaliau ji įgijo namus ir ramybę. Tačiau labai greitai Alilujeva suprato, kad tapo kažkuo panašiu į eksponatą „Stalino dukra“ Taliesino fonde ir kad fondas pasisavino jos nemenkus pinigus – pusantro milijono dolerių, gautų už „Dvidešimties laiškų draugui“ publikavimą. Alilujeva vėl tapo savų iliuzijų auka.
– Kodėl Valstybės departamentas iš pradžių atsisakė suteikti Svetlanai Alilujevai politinį prieglobstį JAV, kai ji 1967 metais kreipėsi į Amerikos ambasadą Delyje, dėl to jai teko išvažiuoti į Šveicariją?
– Pirma, ką tada Svetlana pasakė amerikiečių ambasadoje Naujajame Delyje – kad ji Stalino dukra.. Konsulas George'as Hugh ja nepatikėjo. Ji galėjo būti avantiūristė, sovietų agentė ar tiesiog psichiškai nesveika. Jis paprašė CŽV informacijos apie Svetlaną Alilujevą ir paaiškėjo, kad nei CŽV, nei FTB, nei Valstybės departamente apie ją nieko nėra, ten net nežinojo, kad Stalinas turėjo dukrą. Kai amerikiečių ambasados Indijoje antrasis sekretorius Robertas Reilas pamėgino Vašingtone gauti instrukcijas šiuo klausimu, jis iš valstybės sekretoriaus pavaduotojo Foy Kohlerio gavo laišką, draudžiantį jai įvažiuoti į Ameriką.
Tai buvo detanto laikai – įtampos amerikiečių ir sovietų santykiuose sumažėjimas. Brežnevas ruošėsi į Vieną pasirašyti sutarties dėl ginklavimosi mažinimo ir kitų susitarimų. Prezidento Johnsono administracijoje pagalvojo, kad skandalas su Stalino dukra gali sutrukdyti santykių su Sovietų Sąjunga gerinimui.
Štai kodėl amerikiečiai pamėgino iškišti Svetlaną kitai šaliai ir to paprašė kelių vyriausybių.
Atsiliepė Šveicarija, kuri pasiūlė jai laikiną prieglobstį, ir Svetlana, lydima Roberto Reilo, išvyko ten. Buvęs JAV ambasadorius Maskvoje George'as Kennanas atvyko į Šveicariją susitikti su Svetlana, ir ji, jo teigimu, paliko jam didelį įspūdį. Jam ji pasirodė protinga, santūri ir išsilavinusi moteris. Ji jam papasakojo apie „Dvidešimties laiškų draugui“ rankraštį, kurį norėjo išspausdinti Vakaruose. Po kurio laiko amerikiečiai davė jai turistinę vizą, kad ji galėtų susitikti su leidėju.
– Ar bandė KGB kaip nors paveikti Svetlaną Alilujevą, kad priverstų ją grįžti, sukompromituoti ar net pašalinti fiziškai, kaip apie tai rašyta Amerikoje?
– Dirbdama Hooverio instituto Kalifornijoje archyve aptikau du dokumentus, susijusius su Svetlana. Viename jų buvo pateiktas priemonių planas kaip užkirsti „Dvidešimties laiškų draugui“ publikavimą, kuris KGB buvo svarstytas 1967 metais. Tam buvo pajungtas KGB informatorius Victoras Louis. Jis pasiūlė aplenkti amerikietišką leidimą, pasiūlęs vienai Vakarų leidyklai sufalsifikuotą ir sutrumpintą knygos variantą, kurios kopija buvo paimta iš Svetlanos vaikų.
Kitas dokumentas buvo atmintinė, 1969 metais adresuota Sovietų Sąjungos Komunistų partijos politbiurui ir pasirašyta tuometinio KGB vadovo Jurijaus Andropovo. Joje buvo siūlomos Svetlanos diskreditavimo priemonės.
Andropovas siūlė siekiant sukompromituoti Svetlaną panaudoti jos vaikus. Buvo siūloma priversti juos pasipiktinti motinos „išdavikišku poelgiu“. Ten pat buvo siūloma į Vakarų spaudą įmesti informaciją, kad antroji Svetlanos knyga „Tik vieneri metai“ parašyta tariamai ne jos, ir yra Kennano, Fisherio, Arkadijaus Belinkovo, Milovano Džilaso ir kitų sovietų režimo nedraugų bendra kompiliacija.
FTB archyve aptikau dokumentą, pasirašytą Edgaro Hooverio, kuriame FTB vadovas įspėja Valstybės departamentą, kad biuro duomenimis į JAV buvo išsiųstas KGB agentas, kuriam pavesta organizuoti Svetlanos Alilujevos pagrobimą. Dokumente teigiama, kad FTB šią grėsmę laiko pakankamai realia. Taigi, KGB aktyviai domėjosi Svetlana Alilujeva ir nuolat jos nepaleido iš regėjimo lauko. Sovietų valdžią galima suprasti: Stalino dukters pabėgimas į Vakarus buvo apčiuopiamas smūgis Sovietų Sąjungos prestižui.
2011 metų lapkričio 22 dieną Viskonsino valstijoje esančio Ričmondo miesto ligoninėje nuo vėžio mirė 85 metų vietos senelių namų gyventoja vardu Lana Peters. Kūnas buvo kremuotas, o pelenai, pagal testamentą, velionės dukters Chrese Evans išbarstyti virš Ramiojo vandenyno. Taip baigėsi audringas Stalino dukters Svetlanos Alilujevos, pagal paskutinę (penktą) santuoką Lanos Peters, kelias žemėje.
Jos mirtis praktiškai buvo nepastebėta, nors beveik prieš pusę amžiaus iki to Alilujeva tapo pasauline sensacija, kai 1967 metų kovą pabėgo iš Sovietų Sąjungos į Vakarus. Tada jai ėjo 42-ieji metai, Alilujeva pabėgo jau iš Indijos, kur iš Maskvos atvežė palaidoti savo sugyventinio, Indijos komunisto Brajesho Singhos pelenus.
Prieš tai Indijos ambasadorius Sovietų Sąjungoje Triloki Kaulas, artimas Singho draugas, persiuntė į Indiją jos knygos „Dvidešimt laiškų draugui“ rankraštį.
Alilujevos pabėgimas tapo sunkiu smūgiu SSSR prestižui. Dar labiau prie sovietų režimo nuvainikavimo prisidėjo Vakaruose išleistos keturios „visos progresyvios žmonijos vado“ dukters knygos: „Dvidešimt laiškų draugui“, „Tik vieneri metai“, „Tolima muzika“ „Knyga anūkams“.
Talentinga literatė, filosofijos mokslų kandidatė, buvusi Maskvos Pasaulinės literatūros instituto mokslo darbuotoja paliko tėvynę, palikdama Maskvoje du vaikus. Jos blaškymasis po pasaulį atsispindėjo ir jos charakteryje, ir jos knygose. Iš JAV Svetlana persikėlė į Angliją. 1984 metais grįžo į tėvynę su dukra iš eilinės santuokos.
Gyveno Gruzijoje, po dviejų metų pasiprašė atgal į Ameriką. Visą gyvenimą ją persekiojo baimė, mat žinodama sovietų sistemą iš vidaus, ji bijojo KGB atpildo. Ši baimė buvo pagrįsta. 1992 metais laikraštis „Washington Times“ publikavo į Vakarus pabėgusio KGB darbuotojo parodymus, jis tvirtino, kad jo tarnyboje vienu metu buvo svarstomas Svetlanos Alilujevos pašalinimo klausimas.
Planas nebuvo realizuotas tik baiminantis, kad galėjo nutekėti informacija FTB.