E. Macrono reformatoriški užmojai nesiriboja Prancūzija, ateityje jis norėtų matyti iš pagrindų pertvarkytą Europos Sąjungą. Tačiau pirmiausia teks pasiraitoti rankoves namie. Žlugę jo pirmtakų reformų planai optimizmo neteikia, – prancūzai nelinkę atsisakyti savo gyvenimo būdo.
Naujasis Prancūzijos prezidentas ragina stiprinti integracinius Europos procesus. Bendrijoje būtina harmonizuoti ūkio, finansų ir socialinę politiką, sumažinti atotrūkį tarp turtingesnių ir skurdesnių Bendrijos šalių, įtvirtinti bendrus minimalius socialinius standartus.
Tam būtina bendra investicijų politika, bendras euro zonos biudžetas, kontroliuojamas euro bloko šalių parlamento, bendras finansų ministras.
Ši jauno kaimyninės šalies vadovo iniciatyva Berlyne iš esmės susilaukė palankaus atgarsio. Dalis ekspertų žvelgia į jį kaip į paskutinę galimybę reformuoti Prancūziją bei stabilizuoti Europą.
Kanclerė Angela Merkel, prieš savaitę dar skeptiškai vertinusi E. Macrono veržimąsi pertvarkyti Europą, pirmadienį jau žadėjo drauge su juo imtis Europos ir euro zonos modernizavimo, neatmetė galimybės prireikus netgi keisti ES sutartis.
Vis dėlto netrūksta ir skeptiškų balsų. Kokios gali būti kalbos apie bendrą biudžetą be išlaidų kontrolės mechanizmų? Ir kam reikalingas euro zonos finansų ministras? Pinigams skirstyti? – plačiu kritikos frontu E. Macrono planus pasitiko krikščionių demokratų, krikščionių socialinės sąjungos bei laisvųjų liberalų politikai.
„Pinigai ant medžių neauga“
E. Macrono užuomina apie bendras euro bloko valstybių obligacijas daugumai vokiečių kelia alergiją, ypač matant augantį Prancūzijos įsiskolinimų kalną, praeitą rudenį siekusį 98,4 proc. bendrojo vidaus produkto (ES sutartys numato 60 proc. ribą).
Prancūziją iki šiol gelbėjo tik Europos centrinio banko fiskalinė politika. Iki nulio sumažintos bazinės palūkanų normos prasiskolinusiai Prancūzijai yra nelyginant deguonies palapinė, – rašė pereitą rudenį Paryžiaus dienraštis „Le Figaro“.
Jau ir taip vyriausybė priversta kasmet imti naują 200 milijardų eurų paskolą tarnautojų atlyginimams išmokėti bei senoms skoloms padengti, – „beprotiška situacija“, – piktinosi „Le Figaro“.
Kiekviena šalis privalo pati atsakyti už savo skolas, – sakė savaitgalį krikščionių demokratų politikas Michaelis Fuchsas Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“. Europietiškas solidarumas nereiškia atsakomybės už kitų įsiskolinimą. Priešingu atveju kiekvienas skolinsis kiek panorės, negalvodamas apie tai, ar įstengs skolas grąžinti. Be to, finansų ministras dalina pinigus ne iš savo, o iš Europos piliečių kišenės. Pinigai pirma turi būti uždirbti, ant medžių jie neauga, – pamokslavo Fuchsas.
Tiesa, pirmadienį atvykęs savo pirmojo vizito į Berlyną, E. Macronas stengėsi išsklaidyti būgštavimus, esą jis planuoja įsiskolinimo naštą perkelti ant visų euro zonos valstybių pečių, jis tik svarsto apie galimybę dalytis būsimą naštą, apie bendrą ateities projektų finansavimą.
Prancūzija po deguonies palapine
Tačiau ir E. Macrono keliama bankų unijos idėja atsargiems vokiečiams ne prie širdies, nes šiuo atveju būtų subendrinamos ne skolos, o rizikos. Užuot tikėjęsi finansavimo iš bendrų fondų, prancūzai turėtų pagaliau imtis seniai pribrendusių ekonominių reformų darbo teisės, pensijų ir mokesčių sistemos srityse, kad pagaliau taptų konkurencingesni.
„Jei norim sustiprinti Europą, pirmiausia kiekviena šalis turi pati tapti stipresnė.“ Tik po to galim kalbėtis apie būdus, kaip stiprinti Bendriją, – išsakė kietą poziciją Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäuble (CDU) šeštadienį žurnalui „Der Spiegel“ duotame interviu.
Prancūzai, įskaitant patį E. Macroną, ne sykį priekaištavo vokiečiams dėl jų eksporto pertekliaus, darančio žalą kitoms euro zonos valstybėms. Tradicinis vokiečių atsakymas: didelis mūsų konkurencingumas nėra politiškai nulemtas, tiesiog mūsų produktai pasaulyje turi didžiulę paklausą; be to, niekas nedraudžia prancūzams vokiečių pavyzdžiu įvesti 41 valandų (vietoj 35) darbo savaitę, mokėti mažesnius atlyginimus arba vėliau eiti į pensiją.
Ekonomistas Jeanas Pisani-Ferry, buvęs vyriausybinės idėjų kalvės „France Stratégie“ vadovas, o dabar – E. Macrono patarėjas, peikia prancūzų polinkį kaltės ieškoti kituose.
„Dėl šalies ekonominių problemų kalta pati Prancūzija“, – sakė jis, paminėdamas per mažą daugelio įmonių konkurencingumą arba milžinišką valstybės aparatą, kasmet suryjantį 57 proc. bendrojo vidaus produkto. Šioje srityje prancūzus pranoksta tik suomiai, o vokiečių valstybinės išlaidos sudaro 44 proc. BVP, vadinasi, net mažiau nei ES vidurkis (48,5 proc.).
Ir nors nemažą dalį šių išlaidų prancūzai skiria socialinei apsaugai, tačiau stebina ir lengvumas, su kokiu prasiskolinusi valstybė švaisto pinigus prabangai. Tai atskleidžia kad ir Eliziejaus rūmų išlaikymo išlaidos.
Auksiniai spąstai prezidentui
Eliziejaus rūmų, į kuriuos netrukus persikels naujasis Prancūzijos prezidentas, personalą sudaro 840 darbuotojų, vien virėjų – 20. Čia pluša išmoningi konditeriai, dailidės, floristai, laikrodininkai, medicinos seserys, mechanikai, skalbėjos, kirpėjas ir netgi someljė, atsakingas už vyno parinkimą, – „Welt am Sonntag“ skaitytojus informavo Paryžiuje gyvenanti vokiečių žurnalistė Martina Meister.
Eliziejaus rūmuose šeimininkaujant N. Sarkozy, išlaidos maistui ir gėrimams siekdavo 12.000 eurų, – dienai, suprantama. Prieš dvejus metus prancūzų Audito rūmai paskelbė džiugią naujieną: po griežtų taupymo priemonių metinį rūmų biudžetą pirmąkart pavyko nuleisti žemiau 100 milijonų eurų ribos.
„Pasaulyje rastume nedaug panašaus grožio ir spindesio vietų,“ – dokumentiniame filme apie Eliziejaus rūmus sakė prezidentas F. Hollande'as, stovėdamas šilko apmušalais tapetuotame savo biure, vadinamame auksiniu salonu. „Tačiau nevalia čia pasislėpti ir nutolti nuo gatvės šurmulio. Net nepajusi, kaip atsidursi izoliacijoje,“ – pridūrė jis.
Eliziejų rūmų šeimininkui išties gresia tapti monarchu, su kiekviena čia praleista diena tolstančiu nuo savo liaudies, – rašo M. Meister. O knygos apie F. Hollande'ą autorius Gérardas Davetas sakosi negalįs įsivaizduoti, kad naujasis prezidentas persikeltų į šiuos prabangius rūmus, jam labiau tiktų įsikurti moderniame stikliniame pastate, panašiame į Vokietijos kanclerės rezidenciją.
Tačiau prancūzams norisi prezidento – karaliaus, juos vilioja skandalingos istorijos iš „auksinio narvo“, tarkime, apie N. Sarkozy neklaužadą šunelį, apgraužusį vertingus ampyro epochos baldus, arba apie pirmąją ponią Valérie, iš įtūžio dėl F. Hollande'o meilės nuotykių daužiusią brangias rūmų vazas.
E. Macrono reformos kėsinasi į prancūzų gyvenimo būdą
Abu paskutinieji prezidentai taip pat buvo išsikėlę aukštus tikslus, be kitų – ir gerokai sumažinti šalies įsiskolinimą. Tačiau paliko tik dar aukštesnius skolų kalnus: prezidentaujant N. Sarkozy skolos išaugo 600 milijardų, o F. Hollande'ui – 300 milijardų eurų. Po dešimtmečiais užsitęsusios stagnacijos ne vienam kyla abejonė, ar išvis įmanoma modernizuoti Prancūziją iš šių prabangioje tradicijoje sustingusių karališkų rūmų.
Tačiau E. Macronas iki šiol viską darė kitaip nei jo pirmtakai. Galbūt jauniausiam respublikos prezidentui pavyks proveržis ir reformų srityje? O judėjimo „Respublika, pirmyn!“ sukelti skersvėjai išvėdins ir Eliziejaus rūmus?
„Prancūzai išleidžia per daug pinigų ir ne ten, kur reikia“, – neseniai Berlyne konstatavo ES komisijos pirmininkas Jeanas-Claude Junckeris. „Esant tokiam dideliam įsiskolinimui ilgainiui tai blogai baigsis.“ Tačiau griauti prancūzų gyvenimo būdą irgi neišeina, – pridūrė jis.
E. Macrono planuojamos „gilios reformos“ kaip tik ir kėsinasi į tą tradicinį prancūzų gyvenimo būdą. Kitas klausimas, ar „gilios reformos“ išvis įmanomos šalyje, pagrįstai vadinamoje profsąjungų rojumi? Juk nežabota profsąjungų galia ir revoliucingas prancūzų būdas sužlugdė ir jo pirmtakų planuotas reformas.
Pirmieji atsitraukimo požymiai jau matyti: E. Macronas nebekalba apie 35 valandų darbo savaitės pailginimą, o tik apie didesnę laisvę įmonių vadovams derėtis dėl darbo laiko tiesiogiai su darbuotojais.
O štai išvešėjusias valstybės išlaidas jaunas reformatorius yra pasiryžęs gerokai apkarpyti, kasmet tuo būdu sutaupydamas 60 milijardų eurų. Pradėti jis galėtų nuo savo naujųjų namų – Eliziejaus rūmų.
