DELFI.ru komentuodamas mokymus „Vostok 2018“, kurie vyko rugsėjo viduryje, jis pabrėžė, kad Rusija išbandė visą savo karinių galimybių spektrą – logistiką, vadovavimą ir kontrolę, pasirengimą kovai ir t. t.
Jo teigimu, „ypatingas dėmesys buvo skirtas bendrosioms operacijoms ir perkėlimui dideliais atstumais. Oficialūs skaičiai (300 tūkst. dalyvių) greičiausiai buvo perdėti. Tuo pačiu metu kaip mokymai „Vostok 2018“ vyko renginių ir Vakaruose bei Pietuose, taip pat ir Viduržemio jūroje, kur matėme didžiausią nuo Šaltojo karo pabaigos Rusijos jūrų pajėgų išdėstymą.“
Arndtas Freytagas von Loringhovenas buvo paskirtas NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoju, atsakingu už žvalgybą ir saugumą, 2016 m. gruodį. Interviu DELFI.ru jis papasakojo, ar yra patenkintas NATO žvalgybos darbu, kodėl Aljansas nebijo nesutarimų, o Rusijos elgesys lieka viena didžiausių grėsmių Vakarų demokratijai.
– Ar, pradedant 2016 m., dirbdamas susidūrėte su kokiomis nors staigmenomis? Su tuo, ko nepradėjus dirbti šio darbo, niekaip nebuvo įmanoma tikėtis?
– Išskirčiau du dalykus. Stiprų įspūdį padarė solidarumo kultūra NATO viduje. Žmonės netgi vadina tai šeima, ir tai ne klišė. Antras dalykas – nustebau, kad vertinimai visų 29-ių NATO narių žvalgybos srityje kur kas artimesni vieni kitiems, nei dauguma žmonių galėtų pagalvoti.
– Kokie šiuo metu jūsų darbo prioritetai?
– Mano dėmesio centre – pagrindiniai iššūkiai visomis kryptimis: agresyvesnė Rusija, pasirengusi panaudoti karinę jėgą, taip pat kibernetinė erdvė, hibridinis karas, terorizmas ir nestabili padėti Artimuosiuose Rytuose.
„Nė vienos šalies nelaikome grėsme“
– Prieš metus, Helsinkyje atidarant Europos kovos su mišriomis grėsmėmis centrą (European Centre of Excellence for Countering Hybrid Threats), sakėte, kad Rusija – vienas iš didžiausių grėsmių šaltinių, bet ne vienintelis. Kaip apibūdintumėte šią grėsmę iš Rusijos pusės?
– Matome agresyvų Maskvos elgesio modelį – neteisėtas Krymo aneksavimas, besitęsiantis Donbaso destabilizavimas, planuojami kibernetiniai išpuoliai į gyvybiškai svarbius infrastruktūros objektus Ukrainoje ir NATO narėse, bandymas kištis į Amerikos (prezidento) rinkimus 2016 m., pasikėsinimas į Sergejų Skripalį ir jo dukterį, nepavykęs valstybinis perversmas Juodkalnijoje. Sąrašas ilgas. Apskritai atrodytų, kad Rusija turi strategiją, kaip kenkti Vakarų demokratijoms bei ES ir aljanso veiksmų suderinamumui.
Šiuo metu nepastebime jokios neišvengiamos grėsmės kieno nors iš NATO narių atžvilgiu, bet matome, kad Rusija darosi agresyvesnė – ji žymiai padidino gynybai skirtą biudžetą ir savo karinį dalyvavimą. Be to, Rusija pademonstravo, kad yra pasirengusi panaudoti karinę jėgą prieš savo kaimynes, pavyzdžiui, prieš Ukrainą ir prieš Gruziją.
– Kinija, Iranas, nekontroliuojama migracija, islamo teroras – visa tai irgi grėsmės? Kaip jas vertinate?
– Mes nė vienos šalies nelaikome grėsme, bet susiduriame su grėsme iš įvairių krypčių. NATO negali leisti sau tokios prabangos – rinkti. Apskritai dabartinė karta susiduria su didžiausiomis grėsmėmis saugumui. Jos labai sudėtingos, jų daug ir jos įvairiai tarpusavyje susijusios. Yra terorizmas, yra tarptautinių normų pažeidimai, kibernetiniai išpuoliai. Kinija be galo daug investuoja į karinį potencialą ir dirbtinį intelektą. Iranas tobulina savo raketų programą ir daro neigiamą įtaką regionui, palaikydamas teroristines organizacijas ir kurstydamas karą Jemene.
Tai skiriasi nuo to, su kuo anksčiau susidurdavo Aljansas, NATO į šią situaciją reaguoja keliais būdais. Mes stipriname savo pajėgų karinį pasirengimą, didiname savo kibernetines galimybes ir padedame daugeliui kitų šalių stiprinti savo potencialą naujų grėsmių akivaizdoje.
„Negalima neigti nesutarimų“
– Kai prabylama apie Rusiją, akivaizdu, kad Madridas ir Roma pavojaus lygį vertina ne taip, kaip, tarkime, Talinas ar Vilnius. Ar tai problema Aljansui?
– NATO – 29-ių skirtingų valstybių, kurios turi savo istoriją ir vietą žemėlapyje, sąjunga. Todėl natūralu, kad požiūriai ir prioritetai kartais skiriasi. Bet tarpatlantiniai santykiai stiprūs, pasitvirtino jų patvarumas. Visi mūsų sprendimai priimami konsensuso principu – jeigu jau susitarėme, mūsų sprendimai neabejotinai galioja.
Tai pagrindas, ant kurio atliekame didžiausią po Šaltojo karo kolektyvino saugumo stiprinimą, įskaitant keturių batalionų dislokavimą Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Visi sąjungininkai, nepaisant istorijos ir geografinės padėties, įdeda savo indėlį į mūsų Baltijos sąjungininkių gynybą.
Daugianacionalinis šių batalionų pobūdis siunčia aiškų signalą, kad užpuolus vieną sąjungininkę, reaguos kitos.
Visos sąjungininkės susitarė, kad gynyba ir dialogas – mūsų santykių su Rusija pagrindas. Ši nuostata buvo suformuluota NATO aukščiausiojo lygio susitikime Varšuvoje (2016 m.). Ja remdamiesi galėjome etapais sutvirtinti mūsų kolektyvinį saugumą, padidinti išlaidas gynybai ir tuo pačiu išsaugoti dialogą su Maskva – NATO Tarybos ir Rusijos lygiu, taip pat tarp karinių žinybų vadovų. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas reguliariai susitinka su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu.
Na taip, tam tikru lygiu mūsų požiūriai skiriasi, nes tai 29-ių demokratinių valstybių aljansas. Bet jei kažką nusprendžiame, veikiame išvien.
– Bet atrodo, kad transatlantinių nesutarimų tik daugėja. Sprendžiant iš įtemptos atmosferos aukščiausiojo lygio susitikime, vykusiame šių metų liepą Briuselyje, yra šioks dirglumas dėl Donaldo Trumpo administracijos politikos. Kaip tai veikia žvalgybos ir saugumo sferą?
– Nepaneigsi, kad Aljanse yra nesutarimų, pavyzdžiui, klimato kaitos, tarptautinės prekybos ar branduolinio sandorio su Iranu klausimais. Bet tai nėra nauja. Tarp sąjungininkų buvo gilesnių nesutarimų, pavyzdžiui, prieš Sueco krizę 1956 m.) ar prieš karą Irake (2003–2011 m.). Bet nepaisant nesutarimų, jei pažvelgtumėte į NATO aukščiausiojo lygio susitikimo Briuselyje sprendimus, pamatytumėte, kad deklaracijos turinys buvo sodrus.
Mes susitarėme dėl naujos NATO vadovavimo struktūros sustiprinome kibernetines ir hibridines galimybes, susitarėme sukurti naują karių Irake ruošimo misiją. Žvelgiant atgal galima teigti, kad dabar turime tris aukščiausiojo lygio susitikimus iš eilės – Velsas, Varšuva ir Briuselis, kuriuose buvo priimti ilgalaikiai sprendimai, reaguojant į 2014 m. pablogėjusią padėtį.
Kalbant apie bendradarbiavimą su Amerikos žvalgyba, galiu pasakyti tik tiek, kad jis puikus. Be abejo Amerika yra didžiausias žvalgybinės informacijos Aljansui šaltinis, ir ji entuziastingai palaiko reformą žvalgybos srityje.
„Baltijos šalys – kibernetinės gynybos lyderės“
– Viename interviu raginote NATO šalių specialiąsias tarnybas dirbti greičiau ir geriau koordinuoti savo darbą su Aljanso vyriausiąja būstine. Kaip dabar vertinate sąjungininkių darbą? Ar dar yra silpnų vietų?
– Per tą laiką, kol esu šiame poste, pamačiau tam tikrą progresą. Bendradarbiavimas tarp karinių ir civilinių tarnybų tapo glaudesnis. Tai ypač svarbu, nes šiuo metu susiduriame ne tik su karinėmis, bet ir su hibridinėmis ir kibernetinėmis grėsmėmis. Sukūrėme naujų padalinių kovai su tarptautiniu terorizmu ir hibridine grėsme. Daugelis šalių šį siekį palaiko, bet žinoma, dar yra kur tobulėti.
Specialiosios tarnybos įprato dirbti dvišalio bendradarbiavimo ar nedidelių grupių rėmuose.
Susidūrę su pasunkėjusia situacija, su labai sudėtingomis sąlygomis saugumui, turime glaudžiau bendradarbiauti ir pačiame aljanse. Aš įsitikinęs, kad sąjungininkai tam pasirengę.
– Kelis kartus minėjote kibernetinį saugumą. Žinome, kad šiuo metu Taline yra NATO kibernetinio saugumo centras. Lietuvoje irgi yra Nacionalinio kibernetinio saugumo centras. Kaip vertinate Baltijos šalių vaidmenį kibernetinėje sferoje?
– Baltijos šalys – lyderės kibernetinės gynybos sferoje. Visos trys šalys labai rimtai į tai žiūri, mokosi viena iš kitos. Išskirtinis vaidmuo tenka NATO kibernetinio saugumo centrui Taline, kuris atlieka vertingą darbą – moko, rengia mokymus, publikuoja mokymo priemones, kaip antai, Talino vadovėlius.
NATO ši sfera darosi ypač svarbi. Kibernetiniai išpuoliai realūs, jie kelia tikrą grėsmę.
Pastaraisiais metais NATO priėmė svarbių sprendimų, siekiant užkirsti kelią šioms grėsmėms: sukūrėme operatyvinio saugumo ir kibernetinio saugumo grupę ir nutarėme, kad puolimas kibernetinėje erdvėje gali paskatinti taikyti NATO įstatų 5-o str. – punktą apie mūsų kolektyvinę gynybą.
Savo interneto erdves saugome ištisą parą. Birželį vykusiame gynybos ministrų susitikime Aljansas nusprendė sukurti naują NATO kibernetinės grupės centrą, kuris įkurtas karinėje būstinėje SHAPE (NATO jungtinių ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadavietė Europoje) Belgijoje. Praktiškai kiekviena krizė šiais laikais turi kibernetinę dimensiją. Kibernetinėje erdvėje turime būti veiksmingi, kaip ir kitose srityse – jūroje, ore, sausumoje.
– 2017 m. NATO priešakinių pajėgų batalionai sustiprino Baltijos šalių gynybą. Ar dėl to padaugėjo Rusijos žvalgybinių operacijų Baltijos šalyse?
– Pastebėjome, kad iš Rusijos pusės padaugėjo propagandos. Turbūt žinomiausias atvejis – pranešimas, kad lietuvę merginą išžagino vokietis karininkas (2017 m. pavasarį). Tai buvo primityvi klastotė, kuri atkartojo jau girdėtus melagingų žinių scenarijus. Lietuvos valdžia buvo budri ir labai greitai atskleidė (melą). NATO kareiviai, dalyvaujantys NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės misijoje paruošti rusiškai propagandai ir kovai su grėsmėmis, susijusiomis žvalgybine sfera.
„Iš Rusijos pažadų negirdėjau“
– Rusija plečia karinį buvimą Kaliningrado srityje. Tai kelia stiprų nerimą Baltijos šalyse. Šių metų pradžioje Rusija užsiminė, kad ten dislokuoti raketų kompleksai „Iskander“. Ar NATO žino, kas iš tiesų vyksta tame regione?
– Baltijos jūra sieja šešias NATO nares ir turi gyvybiškai svarbios strateginės reikšmės Aljansui. Nuo 2014 m. saugumo sąlygos regione stipriai suprastėjo dėl to, kad Rusija ėmė didinti karinį potencialą regione. Rusija padarė Kaliningradą vienu iš labiausiai sukarintų savo regionų. Ji dislokavo ten jūrinių ir sausumos raketų. NATO šalių vadovai Briuselio deklaracija siekė parodyti, kad mums kelia nerimą pranešimai apie Kaliningrade dislokuotas „Iskander“ raketas, galinčias pernešti branduolines kovines galvutes.
Į gausinamą Rusijos karinį potencialą NATO atsakė didindama daugianacionalinių batalionų regione, taip pat ir Lietuvoje, skaičių, taip pat didindama oro ir jūros patrulių skaičių.
– Lietuvos Krašto apsaugos ministerija nuolat skelbia, kad Lietuvos karinės oro pajėgos reguliariai pakyla lydėti rusų naikintuvų ir transporto lėktuvų, kurie skraido tarp Kaliningrado srities ir likusios Rusijos dalies su išjungta atpažinimo sistemas „savas-svetimas“, dažnai ir be suderinto skrydžio plano. Ar dialogo su Rusija metu NATO kelia šį klausimą? Ar įmanoma išspręsti šią problemą, kuri gali sukelti labai pavojingą situaciją?
– Mes iš tiesų pastebime didėjantį rusų karinį aktyvumą išilgai mūsų sienų, ne tik Baltijos regione, bet ir, pvz., Juodosios jūros regione. Atsakydama NATO padidino oro patrulių skaičių. NATO lėktuvai kyla į dangų šimtus kartų per metus, kad lydėtų rusų karinius lėktuvus, dažnai tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros. Mes aptariame šias problemas, susijusias su aviacija, įvairiuose forumuose, taryboje Rusija-NATO, taip pat ir oro erdvės virš Baltijos jūros saugumo ekspertų grupėje, kurią pas save priima Suomija ir kurioje dalyvauja NATO ir Rusija. Šio grupės indėlis, gerinant saugumą Baltijos regione, didelis.
– Ir vis tik ar galima laukti iš Rusijos konkrečių pažadų, kad ji oro erdvėje elgsis, sakykime, tvarkingiau?
– Tikiuosi, bet kol kas jokių konkrečių tokio pobūdžio pažadų negirdėjau.
– Lietuva tikisi, kad NATO oro patrulių misija gali virsti priešlėktuvinės gynybos misija ir kad karinių sąjungininkių laivų skaičius Baltijos jūroje bus padidintas. Ar pasiteisina šie Lietuvos lūkesčiai?
– Baltijos priešlėktuvinė gynyba – visą parą vykstanti taikaus laiko misija, kurios tikslas – gynyba. Bet kokiems misijos mandato pokyčiams reikėtų visų sąjungininkių priimto sprendimo. Žinoma, ši veikla reguliariai peržiūrima, bet aš negaliu pasakyti, ar sąjungininkai bus pasirengę priimti tokį sprendimą. Ir tuo pačiu džiaugiamės, kad Baltijos šalys skiria lėšų savo oro gynybai.
„Iš pradžių reformos, paskui sprendimai“
– Kokios būklės koordinavimas saugumo ir žvalgybos sferoj su Ukraina ir Gruzija? Saugumo srities ekspertai ako, kad šių šalių specialiosios tarnybos tebėra gausiai infiltruotos rusų šnipų. Ar sutinkate su šia nuomone?
– Mes bendradarbiaujame su Ukrainos ir Gruzijos specialiosiomis tarnybomis žvalgybos ir saugumo srityje. Šiaip negalime dalintis savo žvalgybiniais duomenimis su Ukraina, Gruzija ar kokia kita partnere. Bet galime plėtoti dialogą, pvz., apie saugumo sferos būklę ar specialiųjų tarnybų reformas. Pastarasis dalykas ypač svarbus, kai kalba pasisuka apie jų (Ukrainos ir Gruzijos) siekį įstoti į NATO.
– Ar šios šalys pasirengusios Narystės NATO veiksmų planui ir betrūksta tik politinio sąjungininkių sprendimo?
– Sprendimas pateikti Narystės NATO veiksmų planą – politinis sprendimas, kurį sąjungininkai priima pagal bendrą susitarimą. Aukščiausiojo lygio susitikime liepą NATO dar kartą patvirtino, kad Gruzija ir Ukraina taps aljanso narėmis. Mes raginame Gruziją toliau išnaudoti visas suartėjimo su aljansu galimybes. Šių galimybių daug, pvz., NATO ir Gruzijos komisija „Kasmetinė nacionalinė programa“, dalyvavimas mokymuose „Enhanced Opportunities Partner“ („Platesnių galimybių partneris“) ir iniciatyvų paketas „Substantional NATO-Georgia Package“.
Lygiai taip tikimės, kad Ukraina susitelks į vidinių reformų atlikimą, demokratinių institutų, teisės viršenybės stiprinimą, gynybos potencialo plėtrą pagal NATO standartus.
– Vadinasi, kaip ir anksčiau, kalbama ne tik apie politinį sprendimą?
– Na, tai visada politinio sprendimo klausimas, bet dabar reikia sutelkti dėmesį į tai, kaip pasiekti progresą, vykdant reformas.