Tačiau jis žino: šią istoriją papasakoti būtina. Henri yra vienas iš vis mąžtančios Aušvico tragediją išgyvenusių vyrų ir moterų saujelės.
Mirties stovykla, kurią per Antrąjį pasaulinį karą naciai pastatė pietinėje okupuotos Lenkijos dalyje, pasak vieno joje išgyvenusių, buvo tarsi plyšys žemės paviršiuje, per kurį matėsi pragaras. Galima sakyti, kad tai buvo plyšys ir visos žmonijos paviršiuje, per kurį galėjo matytis mūsų gebėjimas ne tik ištverti kančią, bet ir ją sukelti, rašo BBC žurnalistas Kevinas Connolly.
Henri atsakymas apie tai, kaip jam pavyko išgyventi Aušvice, yra paprastas. „Aušvice aš negyvenau. Ta vieta pati savaime yra mirtis“, – prabėgus 75 metams po išlaisvinimo, pasakoja H. Kichka.
Mirties stovykloje žmonės vardų neturėjo – tik numerius, ištatuiruotus ant dilbio.
Atrodo, kad net sustingsta kraujas, kai Henri staiga vokiškai išpyškina savo numerį – 177789 – taip, kaip jo reikalaudavo sargybiniai: „Hundertsiebenundsiebzigtausendsiebenhundertneunundachtzig, Heil Hitler!“.
Henri gimė Briuselyje. Jo tėvai bėgo nuo antisemitizmo Rytų Europoje ir siekė Vakaruose pradėti naują gyvenimą.
Kai nacistinė Vokietija įsiveržė ir užėmė Belgiją, jie nebeturėjo kur slėptis.
Pirmąją 1942-ųjų rugsėjo savaitę jie buvo išvežti iš savo namų Rue Coenraets gatvėje. Vidury nakties gatvę uždarę vokiečių kariai ėjo nuo vieno pastato prie kito šaukdami: „Alle Juden raus!“ („Visi žydai lauk!”).
Dabar sunku pasakyti, kiek tokių šalių kaip Belgija, Nyderlandai ir Prancūzija žydai žinojo apie jų toliau laukusį likimą, tačiau Henri pamena, kad kai kurios žydės jų gatvėje šoko pro viršutinius namų langus su kūdikiais – savižudybė joms tapo paskutine galimybe, netekus vilties išvengti nacių medžioklės.
Per savaitę šeima atsidūrė gyvulinių vagonų grandinėje. Traukinys juos gabeno atgal į rytų pusę: iš pradžių – į Vokietiją, o vėliau – į nieko gero nežadančią okupuotą Lenkiją.
Henri ir jo tėvas Josekas su kitais vyrais buvo išlaipinti iš traukinio prie Aušvico esančiame Kožlės miestelyje. Čia belaisviai turėjo dirbti priverstinio darbo stovykloje, o kai tik taps nebenaudingi Trečiojo Reicho ekonominei gerovei, buvo numatyta juos nužudyti dujų kamerose.
Šeimos moterys – Henri motina Chana, jo seserys Bertha ir Nicha bei teta Esther – buvo nugabentos į Aušvicą ir vos atvykusios pateko į dujų kameras.
Kichkų šeimos likimas puikiai atspindi dvilypį plačiai išsiraizgiusio stovyklų tinklo, besidriekusio per didžiąją okupuotos Europos dalį, tikslą.
Buvo siekiama išnaikinti Europos žydus – toks buvo Adolfo Hitlerio numatytas „galutinis žydų klausimo sprendimas“. Tačiau taip pat egzistavo vergų poreikis – jų reikėjo gamykloms, kasykloms ir geležinkeliams, nuo kurių priklausė karo meto Vokietijos ekonomika.
Sudėtinga prašyti Henri papasakoti apie stovyklas – ištverta kančia atrodo esanti skaudesnė už viską.
„Tai vienintelė koncentracijos stovykla pasaulio istorijoje, kurioje žuvo daugiau nei milijonas žmonių. Aušvicas, vienintelė iš jų. Tai siaubingas dalykas. O aš esu vienas iš joje išgyvenusių“, – ramiai sako H. Kichka.
Koncentracijos stovyklas valdę naciai pasižymėjo cinizmu ir nesuvokiamai baisiu elgesiu.
Kad būtų lengviau suvaldyti atvykstančius srautus, buvo sukurta ir iki pat paskutinės akimirkos išlaikoma apgaulinga iliuzija, jog atgabenti žydai vedami į didžiulius bendrus dušus, kad galėtų nusiprausti po ilgos kelionės gyvuliniuose vagonuose, kuriuose nebuvo nei vandens, nei tualetų.
Dušuose vandens nebuvo. Koncentracijos stovyklų vadovybė paleisdavo „Zyklon B“ dujas, kurios iš tiesų buvo sukurtos kaip pesticidas.
Pirmoje karo pusėje pradžioje vokiečiai eksperimentuodavo – vykdė taip vadinamą „kulkų Holokaustą“. Jam buvo pasitelkiami specialieji daliniai, vadinami „Einsatzgruppen“: rytinėje Europoje žydai buvo sušaudomi – taip siekta visiškai juos išnaikinti.
Šiam darbui netrūko savanorių, tačiau dėl didžiulio tikslo masto tai pasirodė nepraktiška.
Aušvicas – didžiulis žemų, tvartus primenančių statinių, išsidėsčiusių aplink senas Austrijos-Vengrijos kareivines, kompleksas – tapo atsakymu į klausimą dėl didžiulio tikslo masto. Čia susijungė geležinkelių technologijos ir žudikiškus Holokausto ketinimus atitinkantis fabrikas.
1944-aisiais pačią užimčiausią dieną stovyklos dieną čia buvo nužudyta 24 tūkstančiai Vengrijos žydų. Jų kūnai sudegė specialiai pagamintų krosnių liepsnose.
Atvykę pirmieji žvalgybiniai Raudonosios armijos būriai, varę nacius atgal į Vakarus Vokietijos link, Aušvicą rado iš esmės apleistą.
Nacių sargybiniai išvarė badaujančius ir išsekusius kalinius į „mirties žygius“ Vokietijoje esančių stovyklų link.
Tuo metu H. Kichka, aukštas 19-metis jaunuolis, tesvėrė 39 kg. Jis iki šios dienos kenčia nuo traumų, patirtų per ilgą žygį: per sausio snygį jam teko žygiuoti sužalotomis ir kraujuojančiomis pėdomis.
„Buvau 90 proc. miręs. Buvau virtęs skeletu. Ilgus mėnesius po to gulėjau sanatorijoje ir ligoninėje“, – pasakoja H. Kichka.
Po karo Henri niekados nekalbėjo apie patirtas kančias – atrodė, tarsi jo atmintį apgaubė tamsa. Jis vedė, drauge su žmona atidarė parduotuvę, susilaukė keturių vaikų, devynių anūkų ir 14 proanūkių. Mirtį pergudravęs vyriškis stiprybės sėmėsi kurdamas naują gyvenimą.
Tačiau, prabėgus 60 metų po karo pabaigos, Henri išleido prisiminimus apie savo gyvenimą stovyklose – tad net ir jam mirus Holokaustą išgyvenusio H. Kichkos balsas tebebus girdimas.