Parašiutizmo instruktorius Mike'as Robinsonas buvo 3600 metrų aukštyje, po kelių sekundžių jis turėjo atlikti paskutinį tą dieną – ketvirtąjį – šuolį. Tą akimirką į lėktuvą, kuriuo jis skrido, atsitrenkė kitas orlaivis, taip pat skraidinęs parašiutininkus.
Šeštadienį, lapkričio 2 dieną, įvykusios avarijos priežastis tiria Federalinės aviacijos administracijos pareigūnai. Tai sekmadienį patvirtino jos atstovas spaudai Rolandas Herwigas.
„Skydive Superior“ instruktorius ir saugos konsultantas M. Robinsonas pasakoja, kad parašiutininkai pakilo paskutiniam tos dienos šuoliui, abu lėktuvai skrido vienas paskui kitą. Visi jais skridę parašiutininkai buvo instruktoriai arba treneriai, atlikę šimtus, jei ne tūkstančius, šuolių. M. Robinsonui tai buvo 937-asis šuolis parašiutu.
„Mes tai darome nuolat, - teigia M. Robinsonas. - Mes tiesiog nežinome, kas tiksliai nutiko, kad tai įvyko“.
Jis ir dar trys parašiutininkai buvo pirmajame lėktuve. Visi keturi stovėjo ties „Cessna 182“ slenksčiu ir buvo pasiruošę šuoliui. Už jų skridusiame lėktuve buvo penki parašiutininkai, trys iš jų jau buvo pasirengę šuoliui, kiti du – sėdėjo viduje.
„Vos po keleto sekundžių turėjome iššokti su parašiutais, kai iš paskos kitas lėktuvas pakilo virš pirmojo orlaivio ir atsitrenkė į jį iš viršaus, - toliau pasakoja M. Robinsonas. - Pasirodė milžiniškas ugnies kamuolys ir atsiskyrė sparnas. Visi mes supratome, kad įvyko avarija...“
Tris šuoliui pasirengusius parašiutininkus antrajame lėktuve išmetė į orą smūgio banga, kiti du buvę orlaivio viduje taip pat buvo pasiruošę šokti. Pirmojo lėktuvo pilotas katapultavo, o antrojo orlaivio pilotas sugebėjo saugiai nutupdyti pažeistą lėktuvą Richardo I. Bongo oro uoste, iš kurio prieš tai pakilo.
64 metų M. Robinsonas matė, kaip lėktuvas, kuriame jis skrido, sukdamasis krito žemyn ir subyrėjo į šipulius.
„Dairydamiesi mes matėme sparną, kuris buvo atplėštas. Mes matėme, kad jis degė, o šalia mūsų ore sklandė lėktuvo dalys, - prisimena instruktorius. - Mes kritome greičiau nei tos dalys... Taigi, svarbiausia buvo nutolti nuo nelaimės vietos“.
M. Robinsonas teigia, jog jų turėti parašiutai leido jiems išvengti krentančių lėktuvų nuolaužų ir priartėti prie planuotos nusileidimo vietos. Visi jie išskleidė savo parašiutus likus iki žemės 900-1500 metrų ir sėkmingai nutūpė.
Subyrėjusio lėktuvo pilotas pasinaudojo avariniu parašiutu, kuris nėra valdomas, todėl jis patyrė nesunkių sužalojimų.
M. Robinsonas supranta, kad jiems neįtikėtinai pasisekė. „Galėjo būti kur kas blogiau, - sako jis. - Visi iki vieno reagavo taip, kaip ir turėjo, įskaitant ir pilotus“.
Vyras pasakoja, kad leidžiantis vis stiprėjo nerimas dėl to, kad jis mato tik vieną atsarginį parašiutą – tai reiškė, jog katapultavo tik vienas pilotas. Vėliau jis sužinojo, kad antrasis pilotas sugebėjo nutupdyti pažeistą orlaivį.
Nacionalinė transporto saugos valdyba atsakymo į „Associated Press“ prašymą pakomentuoti šį incidentą nepateikė.