2004 metais Indijos vandenyne įvykęs žemės drebėjimas ir po jo sekęs cunamis buvo viena skaudžiausių stichinių nelaimių šiuolaikinėje istorijoje – ji nusinešė apie 230 tūkst. žmonių gyvybių ir padarė žalos dar milijonams žmonių, rašo CNN.
Pirminis žemės drebėjimas antrąją Kalėdų dieną įvyko prie vakarinės Indonezijos Sumatros salos. Indonezijoje, Indijoje, Tailande, Šri Lankoje, Maldyvuose, Malaizijoje, Mianmare, Seišelių salose ir Somalyje buvo nušluoti ištisi pajūrio miestai ir kaimai, sunaikinta tūkstančiai kilometrų pakrantės.
Tragedijos mastus padidino tai, kad ji užklupo netikėtai.
Neturėdami išankstinio perspėjimo sistemos ir gavę tik minimalius duomenis apie jūros lygį, seismologai negalėjo nustatyti žemės drebėjimo stiprumo ir tiksliai pasakyti, ar kils – ir kur kils – cunamis.
Daugelis žmonių liko neįspėti apie artėjančią stichiją ir turėjo labai mažai laiko išsigelbėti. Kiti net nenutuokė, kas vyksta, kai vandenyne atsitraukė vanduo, atidengęs jūros dugną – tai gamtinis ženklas, kad artėja cunamis.
Labiausiai nukentėjo arčiausiai epicentro esanti Indonezijos Ačeho provincija, kurioje žuvo apie 130 700 žmonių. Dar 565 384 gyventojai buvo priversti palikti savo namus, o 199 766 namai buvo sugriauti arba apgadinti.
Cunamio siaubas išlieka gyvas ir po dviejų dešimtmečių: bendruomenės, kurios jau atsikūrė, ir šeimos, netekusios artimųjų, vis dar jaučia šios tragedijos paliktus randus.
JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija šią tragediją pavadino „žadintuvo skambučiu“ ir nuo to laiko padidino investicijas į cunamių tyrinėjimus bei dislokavo cunamių stebėjimo sistemose naudojamus plūdurus, kad galėtų greičiau ir tiksliau fiskuoti seisminius reiškinius.