Visas šis kone idiliškas vaizdelis drastiškai kontrastuoja su teritorijoje nuolat augančia įtampa. Ukraina dėl tokios padėties kaltina Rusiją.
Maždaug už šešių jūrinių mylių nuo Mariupolio uosto pasirodo savotiškas tos įtampos simbolis – Ukrainos karo laivas „Liubomir“. Nuo jo viršutinio denio horizontą stebi vienas pareigūnas, o kitas saugo pabūklą apatiniame denyje.
Tą rytą neteko pamatyti nė vieno Rusijos karinio laivyno ar pasienio apsaugos laivo, bet pastaruoju metu jų ten gana daug, tad be jokių abejonių jie ten kažkur buvo.
„Turime būti pasiruošę“, – sako Ukrainos pakrančių apsaugos pareigūnas ir eskadros atstovas Artiomas Poliakovas.
Naujas karštasis taškas
Grįžkime į krantą. Tiek pačiame Mariupolyje, tiek aplinkui jį – vieną iš svarbiausių uostų, nuo Kijevo nutolusį apie 800 kilometrų, kur gyvena apie 500 tūkst. žmonių – įtampa neslūgsta jau nuo pat 2014 metų pavasario. Uostą trumpai kontroliavo Rusijos remiami separatistai, tačiau gana greitai jį perėmė Ukrainos kariuomenė ir savanorių batalionai. Šiandien frontas pasislinkęs 24 kilometrus į rytus į kadaise ramų pakrantės miestelį Šyrokynę.
Dabar įtampa pradėjo keltis į jūrą, skalaujančią 300 kilometrų ilgio Ukrainos pakrantę, kurią Kijevas vis dar kontroliuoja po Krymo aneksijos.
Azovo jūra, kuri sovietų laikais garsėjo žuvų gausa, o nepriklausomos Ukrainos laikotarpiu įgavo didelės strateginės svarbos, dėmesio cente atsirado dėl jau ketverius metus trunkančio Maskvos ir Kijevo konflikto.
Tilto statybos, sulaikymai, laivynas
Rusija čia aktyvių veiksmų ėmėsi 2016 metais, pristatydama 3,7 mlrd. dolerių vertės Krymo tilto projektą. Šis žingsnis buvo pasmerktas tiek oficialiojo Kijevo, tiek Vakarų, kurie į visa tai sureagavo sankcijomis. Europos Sąjunga liepos pabaigoje į sankcijų sąrašą įtraukė dar šešias Rusijos bendroves, prisidėjusias prie minėtojo tilto projekto.
Kovą, tilto statyboms jau artėjant prie pabaigos, Ukrainos pareigūnai Azovo jūroje sustabdė vieną Ukrainoje registruotą Krymo žvejybos laivą dėl nelegalaus plaukiojimo su Rusijos vėliava, buvo sulaikytas laivo kapitonas ir įgula. Tokį sprendimą vienas Rusijos valdinininkas prilygino Somalio piratų veiklai.
Nuo to laiko Rusija Azovo jūroje itin noriai veliasi į visokias konfrontacijas.
Gegužės pradžioje Rusijos pakrančių apsauga, pavaldi šalies Federalinei saugumo tarnybai, Juodojoje jūroje sustabdė Ukrainos žvejybinį laivą – esą dėl to, jog jis žvejojo vandenyse, kurie priklauso išskirtinei Rusijos ekonominei zonai.
Gegužės viduryje, kai jau buvo baigtas statyti Krymo tiltas, Rusija nusprendė savo laivus (taip pat ir karo) iš Kaspijos flotilės perkelti į Azovo jūrą. Toks sprendimas argumentuotas poreikiu pasirūpinti naujos struktūros saugumu.
Nuo tada Rusijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnai sulaikė daugiau nei 148 Ukrainos ir kitų užsienio valstybių prekybinius laivus ir apklausė jų įgulos narius, Ukrainos pareigūnus, uosto atstovybę ir vietos laivybos bendroves, RFE/RL sakė ekspertai.
Laimė, bent šūvių negirdėti. Nepaisant to, vien iki dantų ginkluotų Rusijos laivų pasirodymas ir saugumo tarnybos veiklos suaktyvėjimas leidžia daryti išvadą, jog Azovo jūroje pastaruoju metu pavojingai eskaluojamas konfliktas ir pabrėžiamas galios disbalansas.
„Visai šalia tyko Rusijos karo laivai, pasirengę bet kurią akimirką pulti iš jūros. Kiekviena net menkiausia provokacija šią situaciją gali paversti karu. Mes tarsi ant parako statinės“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Mariupolio socialinis judėjimas“, kurios veikla daugiausia susijusi būtent su Azovo jūros klausimais, viena iš įkūrėjų Galina Odnorog.
Ir Ukraina praktiškai nieko negali padaryti, kad tai pasikeistų.
Kas kontroliuoja jūrą?
A.Poliakovas sako, kad, nors Rusijos veiksmai ir provokacinės prigimtiems, remiantis prieštaringai vertinama 2003 metų bendradarbiavimo ir naudojimosi Azovo jūra bei Kerčės sąsiauriu sutartimi, „viskas, ką daro Rusija, techniškai yra legalu“.
2003 metais Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir tuometinio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos pasirašytame susitarime numatyta, jog Azovo jūra – abejų šalių bendrai kontroliuojama teritorija, o tai reiškia, kad tiek Maskva, tie Kijevas joje gali elgtis kaip tinkami.
„Ukraina ir Rusijos Federacija – dvi istoriškai giminingos šalys, kurios Azovo jūrą ir Kerčės sąsiaurį įvardija kaip ekonomiškai labai svarbias teritorijas“, teigiama susitarimo tekste. Nepaisant dabartinio Kijevo ir Maskvos konflikto, susitarimas vis dar galioja.
Ne kartą pasigirdo raginimų Ukrainai jį nutraukti. Nepaisant to, Ukrainos pasienio apsaugos tarnybų atstovas Olegas Slobodjanas atmeta bet kokią susitarimo keitimo galimybę, teigdamas, jog toks žingsnis pasiteisintų tik tuo atveju, jei Rusija taip pat būtų suinteresuota pokyčių įgyvendinimu.
„Mes galime vienašališkai priimti tokį sprendimą, bet, mano nuomone, tai neturės jokios įtakos Rusijos elgsenai“, – teigia jis.
Jūros blokada
Šis susitarimas, kaip teigia stebėtojai ir pareigūnai, leidžia Rusijai taikyti veiksmingą „jūros blokadą“ Azovo jūroje – tai priemonė, kuria norima pasiekti net kelių tikslų.
„Pirmiausia, Rusijos vykdoma jūros blokada siekiama Ukrainai atnešti kuo įmanoma daugiau ekonominės žalos. Antras svarbus dalykas – didesnė įtampa tokiuose miestuose kaip Mariupolis ir miesteliuose bei gyvenvietėse, kurių gyventojus maitina būtent jūra“, – sako Kijeve veikiančios „Ruzumkov Center“ ekspertų grupės Ukrainos politikos ir saugumo analitikas Oleksijus Melnykas.
Mariupolis ir netoliese jo esantis Berdianskas – du pagrindiniai Ukrainos plieno ir grūdų eksperto uostai Azovo jūroje, kur šimtai privačių žvejybos bendrovių įdarbinusios daugiau nei 20 tūkst. vietinių.
Uostai abiejuose miestuose (nuo tada, kai prasidėjo Krymo tilto statybos) patyrė drastišką krovos sumažėjimą. Pastebimai sumažėjo ir vandens teritorijų, kur žvejai gali nesibaiminti, jog bus sulaikyti Rusijos saugumo.
Krymo tiltas gana žemas, taigi laivai, kurie yra aukštesni nei 33 metrų leistina riba, negali pasiekti Mariupolio uosto, tad uostas praranda iki 30 proc. pajamų, skelbia oficiali statistika.
Norėdamas išvengti prastovų, uostas darbo savaitę 3 tūkst. darbuotojų sutrumpino iki keturių dienų. Kai RFE/RL žurnalistai liepos pabaigoje apsilankė uoste, tuo metu jame buvo vos vienas prekybinis laivas, o dešimtys darbuotojų remontavo didžiulį kraną ir doko vamzdyną.
Ukrainos infrastruktūros ministras Volodymyras Omeljanas žiniasklaidai sakė, kad į Mariupolio ir kaimyninio Berdiansko uostus atplaukia 10 proc. mažiau laivų. Nepaisant to, ministras bandė nekelti panikos ir pareiškė, kad situacija Azovo jūroje ir aplink ją yra „stabili“.
Liepos pradžioje dėmesį nuo akivaizdžiai sudėtingos situacijos bandė nukreipti ir Ukrainos eurointegracijos ministro pavaduotoja Olena Zerkal teigia, kad paniką „dirbtinai kursto žiniasklaida“.
Kijevas nenori reaguoti
G. Odnorog teigia, kad viskas visai ne taip, ir tvirtina, kad Kijevas neskiria pakankamai dėmesio krizei Azovo jūroje.
„Su valdžios reakcija visada yra problemų. Tiksliau – dėl tos reakcijos nebuvimo“, – teigia G. Odnorog.
Kiti Mariupolyje kalbinti pareigūnai taip pat į oficialius Kijevo pareiškimus reaguoja purtydami galvą.
Aiškindamas, kodėl jo bendrovė pastarosiomis savaitėmis patyrė tiek nuostolių, Mariupolyje veikiančios bendrovės „Maritime Logistics“ vadovas Antonas Šapranas tvirtina, kad ši krizė – tikras dalykas, o ne kažkam naudingas pramanas.
Vadovas pripažino, kad kelių laivų savininkai jam skundėsi, jog buvo ilgiau nei parai sulaikyti, o tokia prastova gali kainuoti nuo 3 tūkst. iki 13 tūkst. dolerių.
Kai kuriuos laivus pareigūnai laiko ilgiau nei tris dienas, tvirtina Andrijus Klymenka, einantis vyriausio informacinio biuletenio „Black Sea News“ redaktoriaus pareigas.
O tokių sulaikymų vis daugėja, jų trukmė vis ilgėja.
Situacijai ir toliau užtikrintai blogėjant, vis daugiau laivybos bendrovių labai gerai apgalvoja, ar verta plaukti į Ukrainai priklausančius Azovo jūros uostus, teigia G. Odnorog ir Mariupolio uosto pareigūnai, panorę išlikti anonimais, nes neturi oficialaus leidimo bendrauti su žiniasklaida.
„Nemažai laivų jau dabar atsisako plaukti į Azovo jūrą“, – konstatuoja G. Odnorog ir priduria, kad vidutinis sulaikytų ir apieškotų laivų sutrukdymo laivas pastarąją liepos savaitę pasiekė 54 valandas.
Jūros aneksijos pradžia?
Yra ir daugiau galimų priežasčių Rusijai imtis jūros blokados.
„Carnegie Endowment for International Peace“ mokslinis darbuotojas Balazsas Jarabikas samprotauja, kad Maskva gali bandyti paveikti Ukrainą nauja įtampos doze ir taip priversti palengvinti vandens tiekimą okupuotam Krymui.
Ukrainos valstybinės vandenų institucijos vandens tiekimą pagrindiniu kanalu nutraukė 2014 metais. Toks sprendimas buvo argumentuotas didele skola, kurią sukaupė pusiasalį užėmusi Rusijos valdžia.
Kiti mano, kad pagrindinis Rusijos tikslas gali būti absoliuti aneksuotą Krymą supančių vandenų kontrolė.
„Jei Ukrainos pusė nesiims aktyvesnio patruliavimo ir taip nepademonstruos savo intencijų ginti tolyn rusų laivus, nesikreips į Rusijos Federaciją ir tarptautinę bendruomenę, tuomet galima kalbėti apie Azovo jūros aneksiją“, – rašo „Black Sea News“ redaktorius A. Klymenka.
Saugomas krantas, bet ne jūra?
Šiuo metu svarstoma galimybė kartu su partneriais Jungtinėse Valstijose ir Europoje bausti Rusijos Juodosios jūros uostus dėl Maskvos provokacijų Azovo jūroje, sako Ukrainos infrastruktūros ministras.
Kol kas sunku pasakyti, kiek ryžtingas šiuo klausimu buvo Kijevas, ieškodamas užtarimo, nes ir be jo Vakarai turi pakankamai rimtų savų problemų.
Aktyvistai taip pat stengiasi prisidėti tarptautinės pagalbos paieškose.
Maria Podybailo ir G. Odnorog sako nusiuntusios laišką Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Specialiosios stebėsenos misijai (ESBO SMM) – grupei tarptautinių stebėtojų, fiksuojančių susirėmimus Rytų Ukrainoje – ir paprašė jų savo veiklą išplėsti ir į jūrą, kur būtų stebimi ir fiksuojami pažeidimai.
Kol kas neaišku, ar ESBO SMM rimtai svarsto šį pasiūlymą. Į RFE/RL žurnalistų užklausą ESBO SMM neatsakė.
Po to, kai Ukrainos prezidentas Petro Porošenka liepos 16 dieną perspėjo, kad Rusija Juodojoje ir Azovo jūrose telkia karines pajėgas ir ginkluotę, Kijevas Azovo jūros pakrantėje vykdo tik labai atsargius karinius veiksmus. Prezidento teigimu, jis neatmeta galimybės., kad Kremlius vieną dieną gali prieš Mariupolį imtis tikrų karinių veiksmų.
Kitą dieną P. Porošenka nurodė šalies karinių pajėgų pareigūnams imtis priemonių dėl laivybos trikdymo, kurį vykdo Rusija, įskaitant ir laivų lydėjimo jūra galimybę.
„Mes netoleruosime neteisėtų tiek Ukrainos, tiek užsienio laivų, plaukiančių į Ukrainos uostus, įskaitant Mariupolį, sulaikymų“, – pareiškė Ukrainos prezidentas.
Norėdamos pademonstruoti galią, Ukrainos ginkluotosios oro pajėgos virš Azovo jūros liepos pabaigoje surengė dviejų dienų karo sraigtasparnių šaudymo pratybas.
„Jungtinės pajėgos skiria pakankamai dėmesio Azovo pakrantės gynybai, kuria siekiama užkirsti kelią priešų jūros pėstininkų atakoms. Visos pajėgos, vienaip ar kitaip susijusios su pakrančių apsauga, privalo reguliariai ruoštis atremti atakas“, – sako Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Serhijus Najevas.
Panašu, kad pačioje jūroje gynybai dėmesio skiriama per mažai.
Azovo jūroje Ukraina neturi nė vieno savo karinio laivyno laivo, teigia Ukrainos pakrančių apsaugos atstovas, kuris nesutiko atskleisti, kiek laivų šalis galėtų skirti savo vandenų apsaugai. Rusijai aneksavus Krymą, Ukraina prarado iki 80 proc. savo laivyno flotilės.
RFE/RL iš viso suskaičiavo 14, įskaitant „Liubomir“, du patruliavimo laivai „Donbas“ ir „Onyx“, kurie slapčiomis po Krymo aneksijos buvo išgabenti iš Krymo uostų, ir 12 mažesnių patruliavimo laivų, iš kurių keturi ką tik naujai perdažyti, siekiant paslėpti rūdžių žymes.
Ukrainos pasienio apsaugos tarnybų atstovas O. Slobodjanas liepą patikino, kad Ukraina Azovo ir Juodojoje jūroje iš viso turi apie 70 laivų.
„Žinoma, mūsų laivai, palyginus su Rusijos Federacijos laivais, yra ne tokie galingi“, – pridūrė jis.
Tarp jūros ir sausumos
O. Melnyko teigimu, Ukrainos padėtis šiuo metu yra nepavydėtina.
„Čia tarptautinė teisė negalioja. Ukraina turėtų kreiptis į tarptautinius teismus. Tam prireikia daug laiko, o, kaip jau teko patirti, prieš Rusiją nelabai pakovosi“, – teigia jis.
Kijevas jau ne kartą dėl Maskvos veiksmų kreipėsi į tarptautines institucijas, tačiau praktiškai bergždžiai. 2017 metų sausį Ukraina iškėlė bylą Rusijai. Rugpjūčio pradžioje P. Porošenka nurodė įkurti specialią instituciją, kuriai pavesta užduotis parengti bylą prieš Rusiją dėl žalos, kurią padarė Maskvos remiami separatistai Donbaso regione, ir neteisėtos Krymo aneksijos.
Maskva kategoriškai atmetė tarptautinę teismo nutartį dėl su Ukraina susijusios agresijos, ją įvardindama kaip „šališką ir politiškai motyvuotą“.
Be to, anot O. Melnyko, kariniu požiūriu Ukraina „neturi galimybių“ įveikti Rusijos.
„Jeigu nuspręstume prieš Rusiją stiprinti savo laivyną, greičiausiai paprasčiausiai sulauktume tik dar didesnės konfrontacijos“, – mano specialistas.
„Neįsivaizduoju, ką galime padaryti“
Grįžkime į Azovo jūrą. Bangoms supant „Mažylį“, galingoji Ukrainos kaimynė netoliese demonstruoja savo galią: visai netoliese – Rusijos saugumo laivai.
Ukrainiečių ir rusų keliai jūroje susikerta praktiškai kiekvieną dieną, kartais jie netgi pabendrauja radijo ryšiu. Ukrainiečių žinutė: „Nesiartinkite.“ Šis perspėjimas dažniausiai jokio atsakymo nesulaukia, teigia A. Poliakovas.
Jeigu nebus imtasi jokių priemonių, situacija darysis tik dar labiau įtempta dėl 2019 metų kovą vyksiančių Ukrainos prezidento rinkimų. Juk Rusija, anot eksperto, suinteresuota dar labiau pakurstyti neramumus.
„Tiesą sakant, neįsivaizduoju, ką galime padaryti“, – su neslepiamu apmaudu balse konstatuoja A. Poliakovas.