37-erių V. Mituškina dirbo viename iš trijų Azovo miesto kazino. Šie lošimo namai duris atvėrė 2010-aisiais. Tai buvo Kremliaus plano įkurti Las Vegaso tipo lošimų centrą dalis. Kitur lošimo namai buvo uždrausti.
Tokio žingsnio, panaikinusio po Sovietų Sąjungos griūties tarytum grybai po lietaus visoje Rusijoje dygusius lošimo namus, tikslas iš dalies buvo atgaivinti tolimų ir menkai išsivysčiusių regionų ekonominį gyvenimą.
„Tapau šefo padėjėja – dirbau bufete su klientais, vietoje gaminau jiems maistą“, – interviu Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo (RFE/RL) Rusijos skyriui neseniai pasakojo dviejų vaikų motina.
V. Mituškinos vyras liko namuose – kol moteris dirbo, jis prižiūrėjo judviejų vaikus. Vyrai šiame Krasnodaro krašto regione dažnai išvyksta ir imasi klajokliškų darbų, kad galėtų apmokėti sąskaitas. Tačiau V. Mituškina nenorėjo, kad jos šeima gyventų atskirai. Lošimo namuose ji uždirbo pakankamai, kad išlaikytų šeimą.
Bet dabar pareigūnų užgaidos ir galingo verslo interesai aptemdė V. Mituškinos darbo perspektyvas. Tas pat ištiko ir dar maždaug 2500 šios vietovės gyventojų, kuriuos maitino vietinė lošimo industrija.
Spalį Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas Azovo miestui ėmė skambinti laidotuvių varpais: buvo nurodyta, kad iki 2018-ųjų gruodžio 31-osios ši paženklinta Rusijos lošimo zona turi būti likviduota.
Toks žingsnis nebuvo labai netikėtas. 2014-ųjų sausį valstybinio Rusijos banko „Sberbank“ vadovas Germanas Grefas pasiūlė įkurti lošimo zoną prabangesnėje Krasnodaro krašto vietovėje – Juodosios jūros kurorte Sočyje, kuriame kitą mėnesį vyko žiemos olimpinės žaidynės.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš pradžių pasipriešino lošimo zonos perkėlimui į Sočį – jis tvirtino, kad toks veiksmas sudrumstų mieste tvyrančią „šeimos atmosferą“. Tačiau vėliau jis pasirašė 2014-ųjų liepos įstatymą, atveriantį kelią lošimo namams olimpinių žaidynių mieste.
Pirminis V. Putino lošimo įstatymas numatė, kad nė viename krašte negali būti daugiau nei viena apibrėžta lošimo zona. O 2016-ųjų gegužę jis pasirašė įstatymą, kuriuo nuo 2019-ųjų sausio 1-osios panaikinama Azovo miesto lošimų zona.
Vyriausybės pareigūnų teigimu, lošimo namai Sočyje turėjo pagelbėti valstybės kreditoriams ir privatiems investuotojams susigrąžinti žiemos kurortui olimpinių žaidynių laikotarpiui skirtus pinigus. Iš esmės visas šis olimpinių žaidynių miesto projektas buvo veikiau V. Putino užgaida, kurią persmelkė permokėjimai ir kaltinimai korupcija bei savų žmonių skyrimas į svarbius postus.
2016-ųjų rugpjūtį D. Medvedevas paskelbė dekretą, nurodantį įkurti 165 tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto lošimo zoną Sočyje.
Nepaisant draudimo, kad viename krašte gali būti tik viena lošimo zona, V. Putinas suteikė Azovo miestui leidimą ir toliau užsiimti lošimų veikla iki numatyto uždarymo. Vietos gyventojai ir lošimo namų savininkai vylėsi, jog pareigūnai galiausiai leis jiems ir toliau užsiimti lošimų verslu.
„Mes iš anksto neieškojome kito darbo, nes netgi mūsų vadovai netikėjo, kad lošimų namai bus uždaryti“, – RFE/RL pasakojo V. Mituškina.
Tačiau visos jų viltys buvo bergždžios. Gruodžio 29-ąją Azovo miesto lošimų zona buvo oficialiai uždaryta.
„Kai suvokiau, kad mūsų lošimo namus, ko gero, uždarys, tiesiog apsipyliau ašaromis. Man tai yra tikra tragedija. Nei aš, nei ne mano vyras neturime darbo, o auginame du vaikus“, – savo V. Mituškina.
Galimybė laimėti aukso puodą
Azovo miesto iškilimas prasidėjo 2006-aisiais, kai V. Putinas pritarė įstatymui, draudžiančiam lošimus visoje šalyje, išskyrus tam skirtas lošimo zonas, kurios turėjo įsikurti toli į rytus nutolusiame Primorės krašte, Altajaus Respublikoje Sibire, Kaliningrado srityje Krasnodaro ir Rostovo kraštuose. Pastarojo leidimas vėliau buvo atšauktas, o 2014-aisiais V. Putinas prie šio sąrašo pridėjo Krymą – Rusijos okupuotą Ukrainos pusiasalį.
V. Putinas šį žingsnį vaizdavo kaip priemonę, pagelbėsiančią surinkti daugiau pinigų į sunkiai besiverčiančių regionų biudžetą ir tuo pačiu padėsiančią apsaugoti šalies piliečius nuo lošimuose tūnančių pavojų. Tai turėjo būti ypač aktualu pensininkams, kurie aukso puodo karštligės metu „neteko savo paskutinių kapeikų, savo paskutinės pensijos“.
Lošimo namų draudimas už naujųjų zonų ribų įsigaliojo 2009-ųjų liepą. Pareigūnai uždarė lošimo namus, įskaitant ir prašmatnius kazino Maskvos centre, traukusius stora pinigine pasižyminčius lošėjus. Azovo miesto lošimo zonos planai jau sklandė ore.
„Šiandien matome, kad vyriausybė sudarė visas sėkmingam verslui būtinas sąlygas“, – dalyvaudamas būsimos Azovo miesto lošimo zonos infrastruktūros pristatyme sakė tuometinis Krasnodaro gubernatorius Aleksandras Tkačiovas. „Netrukus čia ims plūsti investuotojai ir lošėjai – kiekvienas jų turės galimybę laimėti aukso puodą“, – dienraštis „Komersant“ citavo A. Tkačiovą praėjus dienai po to, kai įsigaliojo lošimų draudimas.
Po šešių mėnesių duris atvėrė ir lankytojus ėmė traukti „Oracle“ – pirmasis kazino Azovo mieste. Vietos gyventojai jame pirmenybę teikė lošimo automatams, o turtingesni miestiečiai iš Krasnodaro ir Rostovo prie Dono rinkosi ruletę ar kortas.
Azovo miesto lošimų zona, pastatyta laisvoje žemėje, per kilometrą nutolusioje nuo pakrantės, o nuo artimiausių didžiųjų miestų atskirtoje kelių valandų kelio automobiliu, tikrai nebuvo Monte Karlas. Šioje zonoje galiausiai buvo pastatyti tik treji lošimo namai, įskaitant ir devynių aukštų „Šambalą“.
Dėl neaiškios projekto ateities investicijos ėmė strigti. Visgi netoliese šio komplekso įsikūrusių kaimelių gyventojai susilaukė didžiulės naudos: ne tik naujų darbo vietų, bet ir maždaug milijardo rublių (apie 13,36 milijono eurų), kuriuos vietos valdžia skyrė keliams ir dujų bei elektros sistemoms, mat to reikėjo naujajam projektui.
„Jie viską pastatė nuo nulio – tiesiog plyname lauke“, – pasakoja Šabelskoje gyventoja Ana. Ji teigia dirbusi Azovo miesto lošimų zonoje iki paskutinės šio projekto gyvavimo dienos.
Kaip ir kai kurie kiti pašnekovai, Ana su RFE/RL kalbėtis sutiko tik tuo atveju, jei neatskleis savo tapatybės – žmonės baiminasi, kad viešumas gali pakenkti jų galimybėms susirasti darbą. Moteris pasakojo šešerius metus viename iš kazino dirbusi vyriausiąja virėja, o dabar ji yra bedarbė.
„Į mūsų rajoną plūdo didžiulės investicijos, milžiniški pinigų kiekiai, lošimų namai nešė stabilias pajamas, tad kaip kilo ranka viską paprasčiausiai uždaryti, kai visas kompleksas buvo pastatytas ir sėkmingai veikė? Niekas negalėjo patikėti tokia nesąmone“, – kalba Ana.
Krasnodaro krašto rajono, kuriame įsikūrusi Azovo miesto lošimų zona, vadovas Sergejus Cirulnikas praėjusiais metais sakė, kad 2017-ųjų pabaigoje bendras rajono biudžetas sudarė daugiau nei milijardą rublių (daugiau nei 13,36 milijonus eurų). Didžioji dalis lėšų į biudžetą įplaukė su lošimais susijusių mokesčių dėka. Jo teigimu, tai buvo didelis išaugimas, lyginant su 2010-aisiais – tuomet biudžetą sudarė 600 milijonai rublių (pagal dabartinį keitimo kursą – 7,95 milijono eurų, tačiau tuo metu – 17,12 milijono eurų).
„Azovo miesto lošimų zona suteikia darbo 2500 vietos gyventojų. Nežinau kito tokio stambaus darbdavio Krasnodaro šiaurėje, kuris pajėgtų suteikti šitiek darbo“, – rugpjūtį „Komersant“ sakė S. Cirulnikas.
Nešvari nuosavybė
Azovo miesto lošimų zonos uždarymo priešininkai tvirtino, kad nėra jokių priežasčių, dėl kurių ši zona negalėtų gyvuoti drauge su Sočio lošimų kompleksu, išskyrus jau minėtą teisės aktą, draudžiantį daugiau nei vieną lošimų zoną krašte.
„Abu projektai turi savų klientų, jie nesivaržo tarpusavyje ir drauge į valstybės biudžetą atneša nemenkų pajamų“, – 2017-ųjų rugpjūtį „Facebook“ įraše aiškino Maksimas Smolencevas, vienos iš dviejų kompanijų, Azovo miesto lošimų zonoje valdančių kazino, vadovas.
Azovo miesto lošimų zona nuo pat pradžių traukė vietos gyventojus arba lankytojus iš netoliese esančių miestų, kurie šį lošimų rojų pasiekti galėjo nuvažiavę kelias valandas automobiliu. Nuo 2017-ųjų sausio, kai čia atsidarė pirmasis kazino, Sočio lošimų zoną, vadinamą „Krasnaja Poliana“, aplankė daugiau nei 850 tūkstančių žmonių iš 146 šalių, tvirtina vienintelis šiuo metu čia veikiantis kazino operatorius.
Krasnodaro valdžios atstovai teigia, kad lošimai Sočiui į praėjusių metų regioninį biudžetą atnešė 291 milijoną rublių ( 3,87 milijono eurų) mokesčių pajamų.
Kaip rodo oficialūs duomenys, 2018-aisiais Sočio lošimų kompleksą iš viso aplankė 570547 žmonės, o Azovo miesto lošimo zoną – 483046 žmonės.
M. Smolencevas vietos valdžiai pateikė trijų milijardų rublių (daugiau nei 40 milijonų eurų) ieškinį, kuris turėtų kompensuoti dalį jo kompanijos nuostolių. M. Smolencevo teigimu, sprendimas įkurti „Krasnaja Poliana“ lošimų zoną atrodo esąs „privačių investuotojų protegavimas valstybės išlaidų sąskaita“.
Dviejų pagrindinių subjektų, įsitraukusių į Sočio lošimų zonos veiklą, nuosavybė išlieka neaiški. Vienintelis šiuo metu čia veikiantis kazino savininkas yra Rusijos įmonė „Domein“, kurios nuosavybės gijos driekiasi per lengvatinio apmokestinimo kompanijas Singapūre ir Kipre. Prieinami įrašai abiejose šalyse naudos gavėjo nenurodo.
Rusijos kompanija „Kurort plius“, kuriai priklauso visais sezonais populiarus kurortas, kuriame įsikūrę du iš trijų Sočio kazino, yra kitos Rusijos kompanijos „Biznes kurort“ nuosavybė. Visa „Biznes kurort“ kompanija priklauso Kipre registruotai įmonei. Kipro įmonių registro duomenys taip pat nenurodo „Casterton Holding Limited“ naudos gavėjo.
Kompanija „Kurort plius“ įkurta 2015-ųjų rugsėjį, likus vos kelioms savaitėms iki to, kai „Sberbank“ iš varžytinių pardavė kompaniją, kuriai priklausė poilsiavietė „Gorki Gorod“. „Kurort plius“ buvo vienintelė aukciono dalyvė. Kompanija sutiko iš „Sberbank“ nupirkti 96,9 procento nuosavybės dalies. Pradinė kaina buvo 35 milijonai rublių (daugiau nei 467 tūkstančiai eurų). Sočio lošimo namai duris atvėrė prabėgus 14 mėnesių po aukciono.
RFE/RL su „Kurort plius“ susijusiu adresu išsiuntė elektroninį laišką su užklausa dėl kompanijos nuosavybės, tačiau atsakymo nesulaukė.
Kai „Kurort plius“ įsigijo poilsiavietę, rusiškasis „Forbes“ pacitavo du „federalinius pareigūnus“, kurių tapatybė nebuvo atskleista, ir „du su sandorio detalėmis susipažinusius šaltinius“, kurie teigė, kad kompanija yra susijusi su buvusiu Krasnodaro gubernatoriumi A. Tkačiovu. 2009-aisiais jis prognozavo, jog investuotojai ir lošėjai ims plūsti į Azovo miesto lošimų zoną, trokšdami laimėti aukso puodą.
A. Tkačiovas, kuris buvo Rusijos žemės ūkio ministras, kai „Kurort plius“ laimėjo aukcioną, minėtų sąsajų viešai nekomentavo.
Kontroliuojančioji žemės ūkio bendrovė, kurios tarybos narys šiuo metu yra A. Tkačiovas, neatsakė į RFE/RL užklausą su prašymu pakomentuoti, ar pats A. Tkačiovas arba jo artimieji susiję su Sočio lošimų industrijoje veikiančiomis kompanijomis.
Visų užmiršta vieta
Didelė dalis darbo vietų, kurias sukūrė Azovo miesto lošimų zona, nebuvo tiesiogiai susijusios su kortų dalinimu ar kazino žetonų išdavimu. Pagerėjusią daugelio vietos gyventojų finansinę situaciją nulėmė šalutinė ekonominė veikla, suklestėjusi dėl lošimų komplekso.
Netoliese esančio Molčanovkos kaimo gyventoja Ina anksčiau dirbo jaunimo stovykloje. Šis darbas užtikrino moteriai stabilias pajamas, tačiau įkūrus Azovo miesto lošimų zoną stovykla buvo uždaryta. Bandydami sudurti galą su galu, Ina ir jos šeima 2012-aisiais atidarė kaimo parduotuvėlę, o po dvejų metų – ir viešbutį. Abi įstaigos buvo skirtos Azovo miesto lošimų zonos lankytojams.
„Kai uždarė lošimų namus, ten dirbusios merginos, tiek aptarnaujančio personalo narės, tiek vadovės, susirinko čia, parduotuvėje, tarė atsisveikinimo žodį ir apsiverkė“, – prisimena Ina, žurnalistų paprašiusi neskelbti jos pavardės.
Ina drauge su savo vyru, dviem vaikais ir motina gyvena Molčanovkoje – 38 gyventojus turinčiame kaimelyje. Moteris ir jos vyras dabar nuolat važinėja į už valandos kelio esantį 1738 gyventojus turintį Ščerbinovskio miestelį ieškoti pavienių darbų.
Kai užsidarė lošimo namai, Inos teigimu, Molčanovkoje „visiškai nieko nebevyksta“.
„Tai niekam nerūpinti ir visų užmiršta vieta. Čia nėra darbo. Žmonės, kurie buvo netiesiogiai priklausomi nuo lošimų zonos, negaus jokios kompensacijos. O tokių buvo pilna: žmonės atidarė viešbučius, parduotuves ar tiesiog pardavinėjo lankytojams medų. Kai nebėra lošimų namų lankytojų, klientų netekome ir mes“, – aiškina moteris.
Didžioji dalis klientų prapuolė ir dar vienoje srityje. 43-erių taksi vairuotojas iš Šabelskoje Igoris Černišovas sakosi pastaruosius aštuonerius metus praleidęs gabendamas lošėjus į Azovo miesto lošimų zoną ir iš jos.
I. Černišovas pasakoja, kad jo žmona ir duktė dirbo kazino. Dabar vyriškis vežioja draugus arba kartkartėmis vis pasitaikančius iš vieno kaimo į kitą važiuojančius keleivius, mat čia viešasis transportas važiuoja retai arba jo išvis nėra.
Pastarąją popietę I. Černišovas važiavo pro uždarytą Azovo miesto lošimų kompleksą ir žvalgėsi į sniego užklotą lauką.
„Čia buvo žemdirbystės kraštas, žmonės turėjo darbo, buvo gyvulių, žuvų ūkių, konservų fabrikų. Bet viskas užsidarė. Kur dabar dėsis kazino dirbęs jaunimas, kur jie ras darbo? Kolektyviniame ūkyje? Jis taip pat uždarytas. Čia buvo daugiau nei tūkstantis darbo vietų, o dabar beliko mažutis privatus kolektyvinis ūkis, kuriame tėra 50 darbo vietų“, – sako taksi vairuotojas.
Vietiniai Šabelskoje, daugiau nei du tūkstančius gyventojų turinčio miestelio, esančio už 17 kilometrų nuo Azovo miesto lošimų zonos, gyventojai gali tiksliai nurodyti namus, kuriuose gyvena buvę kazino darbuotojai. Jų teigimu, kas trečiame name gyvena su lošimo zona susijusį darbą turėjęs žmogus.
Pagrindinėje miesto aikštėje įsikūrusios kelios mažos maisto produktų parduotuvėlės, namų apyvokos reikmenų parduotuvė ir kirpykla.
Palei į paplūdimį vedančius keliukus išsirikiavę nauji plytų namai. Vietiniai per aštuonerius metus trukusį Azovo miesto lošimų zonos gyvavimo laikotarpį priprato prie pastovių pajamų: jie pasiėmė būsto ar vartojimo paskolas. Dabar dauguma yra tiesiog įklimpę į skolas.
Dviejų vaikų mama V. Mituškina, dirbusi kazino restorane, RFE/RL pasakojo su šeima norinti persikelti į Šabelskoje. Tačiau jie pasinaudojo motinoms skirta valstybine subsidija ir pasistatė čia namą, kurio dėl griežtų subsidijavimo sąlygų parduoti negali.
„Čia pilna tokių pat namų. Kaimams visa tai yra tikra katastrofa. Kas bus toliau? Žmonės mirtinai prasigers?“ – sielojasi V. Mituškina.