„Svarbu dalyvauti“, toks žinomo Baltarusijos disidento Anatolijaus Lebedkos principas. „Jungtinės piliečių partijos“ lyderis tikina – šalyje yra žmonių, norinčių permainų. Jo programoje siūlymai, kaip sukurti milijoną naujų darbo vietų.
„Nesirengiu dalyvauti, nes tai bus ne rinkimai, privalau dalyvauti politinėje kampanijoje“, – sako A. Lebedko.
Nė vieni rinkimai Baltarusijoje nuo to laiko, kai valdo Aleksandras Lukašenka, nepripažinti laisvais. Maža to, pasak jo priešininkų, politinis laukas išdegintas, iš partijų liko tik jų iškabos, o iš tikros opozicijos – tik disidentai.
„Per 20 metų autoritarinis režimas sunaikino politinę sistemą, yra opozicijos politikų, bet jie daugiausia disidentai, ir didžioji dalis rinkėjų su tuo susitaikė. Dar vienas veiksnys į naudą A. Lukašenkai – nėra aiškaus atsakymo į klausimą: jei ne Lukašenka, tai kas...“, sako politologas Aleksandras Klaskovskis.
Sprendžia vienas žmogus – Aleksandras Lukašenka. Pavyzdžiui, ar paleisti į laisvę disidentą Nikolajų Statkevičių, kuris bandė registruotis kandidatu rinkimuose, bet jam neleido. Statkevičius kali už riaušių rengimą po 2010 m. rinkimų, kuomet A. Lukašenkai atiteko ketvirtoji kadencija. Tada Minską drebino masiniai protestai, septyni iš dešimties kandidatų buvo suimti, trys nuteisti. Tie rinkimai buvo paskutinis šansas opozicijai, sako disidentai.
„Dabar jokių šansų, kitaip negu 2010 metais. O krizė tik gilės, bus dar sunkiau, negu dabar“, – sako
„Nesitikiu nei gero, nei blogo. Dėl ekonominės padėties gyventi bus sunkiau, tikiuosi, taikiau, ne taip, kaip Ukrainoje, viliuosi, kad ekonomika neatsidirs aklavietėje, kaip Graikijos“, – sako minskietė Irina Švec.
Tik režimo priešininkai kryžkelėje – ar turi teisę velti žmones į rinkimų farsą, ar privalo kovoti, nors nugalėtojas aiškus jau 20 metų.