Nikolajus Statkevičius 2010 m. kandidatavo į Baltarusijos prezidento postą, jis yra buvęs politinis kalinys, Baltarusijoje neregistruotos socialdemokratų partijos pirmininkas ir Baltarusijos nacionalinio kongreso lyderis.
Interviu ru.DELFI.lt baltarusių politikas papasakojo apie savo veiksmus per artimiausias rinkimines kampanijas Baltarusijoje, įvertino įgimtus Ukrainos ir Baltarusijos nacionalinių demokratijų defektus, pasidalijo įžvalgomis apie Baltarusijos ir Lietuvos bendradarbiavimą, taip pat papasakojo apie Dalios Grybauskaitės „spjūvį į veidą“.
– Nikolajau Viktorovičiau, praėjusių metų rugsėjo mėn. pabaigoje jūs prognozavote, kad Kremliaus vykdomas Baltarusijos inkorporavimo procesas taps negrįžtamu, visų pirma dėl Baltarusijos teritorijoje dislokuojamo Rusijos karinio kontingento, antra, dėl „sąjunginio parlamento“ rinkimų – parlamento, turinčio plačius įgaliojimus, kurie viršija nacionalinius įgaliojimus. Jūs taip pat žadėjote, kad dėl šių priežasčių vyks masiniai protestai. Praėjo jau daugiau nei pusmetis...
– Praėjusių metų rugsėjį aš pasakiau, kad per pusmetį Rusija atliks veiksmus siekdama, kad Baltarusijos inkorporavimo procesas taptų negrįžtamas. Kai tai pasakiau, pajutau skeptišką vertinimą, visų pirma iš baltarusių analitikų. Jie sakė, kad šito negali būti, nes anksčiau nieko panašaus nėra buvę. Tačiau praėjusių metų pabaigoje mes pamatėme, kad toks planas egzistuoja, ir jis buvo pradėtas įgyvendinti.
Prasidėjo tai, ką aš vadinu „kova dėl Baltarusijos“. Ir šiandien jau niekam, net ir analitikams, ne paslaptis, kad tai yra realijos, tai nauja realybė, į kurią mes įžengėme.
Štai įsivaizduokite: kaime šeimininkas laiko kiaulę. Ši galvoja: koks geras mano šeimininkas, jis mane kasdien maitina ir girdo, nieko man daugiau nereikia, aš gyvenu, ėdu ir ilsiuosi. Bet kartą šeimininkas atėjo ir pasakė: ėdalas baigėsi, nėra kuo šerti, lašinių sluoksnis jau didelis, šeima jau nori šviežienos. Mes dabar ir atsidūrėme tokioje situacijoje.
Be abejonės, Aleksandras Lukašenka bando priešintis. Jis užsispyrė, dėl kažko ten susitarė. Bet iš esmės jis neturi kur dėtis, nes variantai tik tokie: reformos, kurių jis niekada nesiims įgyvendinti, nes tai reikštų laipsnišką atsitraukimą nuo valdžios – praradus finansinių srautų ir darbo vietų kontrolę anksčiau ar vėliau ekonomika pareikalautų didesnių laisvių; ir neįgyvendinti jokių reformų, o priešintis, tačiau tai anksčiau ar vėliau baigsis maištu ir susidorojimu.
Todėl belieka nusileisti. Sprendžiant iš nutekėjusios informacijos, jam, esą, buvo suteikta vienų metų pauzė, bet aš netikiu. Tai tęsis. Procesas vyksta. Spontaniška kova dėl Baltarusijos nebuvo sėkminga. Bet, deja, ji tęsiasi toliau. Ir mes pasiruošę viskam.
Žaidimas su sukčiumi
– Šių metų sausio mėnesį Jus iškėlė kandidatu į Baltarusijos prezidentus. Yra žinoma, kad kliūtimi šiame kelyje Jums gali tapti teistumas už „masinių neramumų organizavimą“ 2010 m. Kaip manote, kokios Jūsų galimybės?
– Be abejo, turiu galimybę ir teisę pradėti šią kampaniją anksčiau. Jau pradedu važinėti po Baltarusiją. A. Lukašenka jau rengia rinkimus, atrinkdamas kandidatus iš anksto, iš rinkimų, kad ir suklastotų, šalindamas pavojų jam keliančius kandidatus. Ir tai suteikia galimybę kelti šią temą per parlamentinius rinkimus.
Kalbant apie rinkimus dabartinėmis sąlygomis, visų kandidatų tikimybė įveikti A. Lukašenką lygi nuliui, nes pas mus neskaičiuojami balsai. Mano tikslas kitas, ne visai susijęs su rinkimais. Pas mus nebeliko jokių kitų svirčių valdžiai paveikti, tik masinės viešos akcijos. Šios kampanijos suteikia man galimybę organizuoti tokias akcijas. O toliau viskas priklausys nuo to, kiek baltarusiai pasiruošę protestuoti. Tai pamatysime kampanijų metu.
Be abejonės, šių protestų tikslas, mūsų nuomone, yra sugrąžinti sąžiningus rinkimus, kuriuose aš ketinu dalyvauti ir nugalėti. Žmonės tiesiog balsuos prieš nekenčiamą asmenį.
Baltarusijoje rinkimų nėra. Bet rinkimai politizuoja visuomenę, sukuria teisėtą galimybę organizuoti masinius renginius – paprastai už tai taikomos griežtos bausmės. Iš esmės, šie rinkimai suteikia galimybę surengti ilgą masinį viešą protestą, o tai – vienintelis realus instrumentas, kurį mes turime. Tai, kad aš buvau iškeltas kandidatu, susiję ne tiek su rinkimais, kiek su protestu.
– Argi nebeliko kitų priemonių paveikti gyventojus?
– Poveikio priemonių – begalės. Bet priemonių išlaisvinti šalį, išsaugoti ją, deja, nebeliko. Ne, dar liko, tik jos jau nebėra taikios. Tačiau tai pernelyg rizikinga situacija, kuri keltų pavojų ir šalies ateičiai. Pradėti naudoti prievartą lengva, sunku po to ją nutraukti. Aš pasisakau už taikų užsitęsusį masinį protestą.
Pilietinė kampanija suteikia tokias galimybes. 2010 m. aš pirmą kartą pasiekiau prezidentinę kampaniją. Iki to laiko mane bandė neutralizuoti – kėlė man baudžiamąsias bylas. Penkeri A. Lukašenkos prezidentavimo metai vertinami kaip penkeri metai kalėjimo. Aš su sukčiumi nežaidžiu.
Susikaupusi ramių žmonių neapykanta yra baisi
– Jūs pasakėte, kad 95 proc. baltarusių pasisako už šalies nepriklausomybę, kad Baltarusijoje, kuri turi penkių šimtų metų partizaninio judėjimo istoriją, bus antras Afganistanas. Štai kalbama, kad Rusijos agresijos atveju į kovą su priešu kils platūs Baltarusijos visuomenės sluoksniai, kad vienuose apkasuose gali atsidurti ir jaunafrontietis (Baltarusijos tarptautinio opozicinio judėjimo „Jaunasis frontas“ narys – red.), ir organizacijos „Baltarusijos respublikinė jaunimo sąjunga“ (kurią palaiko A. Lukašenka – red.) narys.
– Absoliučiai netikiu tokiu scenarijumi. Visų pirma, „Jaunajame fronte“ šiuo metu mažai žmonių. Antra, „Baltarusijos respublikinė jaunimo sąjunga“ – tai visų pirma yra konformistų organizacija. O konformistai visada stengsis prisitaikyti. Jeigu A. Lukašenka iš tiesų norėtų ginti nepriklausomybę... Kaip jis gali veikti prieš ranką, kuri jį maitina? Jo tikslas nėra nepriklausomybė, jo tikslas – išlaikyti dotacijas, išlaikyti tokį nepriklausomybės lygį, kuris jam užtikrina formalų statusą.
Rusija, iš esmės, suteikia teisę rinktis – sako: gerai, turėk nepriklausomybę, gyvenk pats, bet be dotacijų, arba prisijunk, prijunk valstybę. Bet jis nekalba apie reformas, nepriklausomybę, patriotinį auklėjimą, jėgos struktūras, dialogą su visuomene, sąžiningus rinkimus... Ne! Jis derasi, išlaiko rusų televizijos dominavimą, persekioja patriotus, vykdo represijas – reiškia, jis jau pasirinko.
Kolūkio pirmininkas, kuris priprato važinėti į partijos rajono komitetą kaulyti lėšų ir tvarkyti nurašymus – savęs jis nesugebėjo pakeisti. Jis derėsis, kad išsiderėtų sau kokį statusą. Taip jam geriau, nei lėtas valdžios praradimas. Geriau būti autonomijos prezidentu. Juolab geriau, nei M. Gaddafi variantas, nes maištas bus. Patikėkite, Jūs nepažinsite šitų žmonių, nes sukaupta ramių žmonių neapykanta yra baisi. Pasibaigusi kantraus žmogaus kantrybė – tai baisu.
Kapai nevienija
– „Aš tyliu, tyliu, kenčiu, bet greit sušuksiu: „Imkit, vaikinai, šautuvus!“ Jūs pareiškėte, kad Rytų Baltarusijos gyventojų nuotaikos skiriasi nuo Vakarų Baltarusijos gyventojų nuotaikų. Ar stipriai juntama takoskyra tarp Rytų ir Vakarų Baltarusijos?
– Vakarai gyvena iš kontrabandos, gabenamos per vakarinę sieną, o Rytų Baltarusijos gyventojai daugiausiai važinėja dirbti į Maskvą ir Sankt Peterburgą. Bet dabar Rytuose, kurie tradiciškai labiau palaiko A. Lukašenką, daugiau neapykantos, nes ten didesnė krizė, ten viskas labiau apleista – žemės ūkis, kolūkiai, įmonės. Dabar mažuose miesteliuose užsidaro įmonės, ir nieko nelieka. Maži miesteliai yra, o darbo nėra. Žmonės paprasčiausiai nežino, iš ko gyventi. Todėl ten susikaupę daugiausiai neapykantos. Būtent Rytų Baltarusijoje. Tiesa, tenykščiai gyventojai galbūt deda daugiau vilčių į V. Putiną, juolab, kad Rusija ėmė sistemingai dirbti su mūsų rytiniais rajonais.
– Kelios dešimtys žmonių gynė kryžius Kuropatuose, kad jų neišverstų, rengė pamaldas, o už raginimą dalyvauti vienose iš jų balandžio 7 d. jus areštavo. Kuropatai yra visai šalia Minsko su dviem milijonais gyventojų. Kodėl, Jūsų nuomone, net po to, kai į ten besirutuliojančius įvykius atitinkamai sureagavo bažnyčios ir cerkvių atstovai, baltarusių požiūris į Kuropatus lieka apatiškas?
– Paprasti baltarusiai – žemiškai pragmatiški. Jie nemato didesnės prasmės. Jie galvoja, kaip išgyventi, galvoja apie ateitį, apie vaikus. Kapus, be abejonės, reikia gerbti, ir gerbti masinių sušaudymų vietas. Tuo turėtų pasirūpinti visuomeninės organizacijos, bet jos nesugeba suvienyti tautos.
Būkime sąžiningi: kapai nevienija. Kuropatai baltarusių nevienija. Juos gali suvienyti konkretūs pažadai dėl materialinių daiktų ar dėl ateities; šiuo metu, ko gero, labiausiai vienijanti idėja –neapykanta diktatoriui.
Bet Kuropatų tema jų nevienija. Mano manymu, geriau, kad Kuropatais rūpintųsi visuomeninės organizacijos, o ne politikai. Visuomeninės organizacijos turėtų bent kažkokią galimybę kažko išreikalauti iš valdžios. Valdžia galėtų jiems ir nusileisti. Bet kai ten atsiranda politikų, vadovybė supranta: nusileisti – tai suteikti jiems galimybę kalbėti apie pergalę. Todėl ji niekada nenusileis.
Šiandien kova prieš restoraną prie Kuropatų atrodo šiek tiek keistai turint omenyje, kad pačiuose Kuropatuose griaunami kryžiai. Manau, politikų, taip pat ir mano užduotis – pakeisti valdžią, kad toks elgesys su tauta, su istorija, ir su Kuropatais taptų nebeįmanomas.
– Tai lokalinio pasipriešinimo forma. Dažnai tenka girdėti, kad pasipriešinimas, protestas, Maidanas – tai ukrainietiškas scenarijus, o Baltarusijai jis netinka. Prieš akis – valdžios pasikeitimas Ukrainoje. Volodymyras Zelenskis nevykdė tradicinės rinkiminės kampanijos, nevažinėjo po regionus susitikti su rinkėjais. Jo komanda dirbo socialiniuose tinkluose, tad tautos palaikymo rezultatas – 73 proc. Kaip jūs įvertintumėte Volodymyro Zelenskio rinkiminės kampanijos sėkmę?
– Visų pirma, pas juos vyksta rinkimai. Tai šeštas jų prezidentas. Jie gali rinkti prezidentą, bet ukrainietiška demokratija turi įgimtą defektą. Ši demokratija yra oligarchų nuopelnas. Ten spėjo įgyvendinti privatizaciją ir oligarchų grupės ėmė kovoti tarpusavyje dėl įvairių dalykų, taip pat ir dėl politinės įtakos. Jie sąžiningai susitarė dėl žaidimo taisyklių. Ir iš pradžių tai padėjo atkurti, surengti rinkimus ir juos išsaugoti, bet po to tas įgimtas defektas pasireiškė tuo, kad laimėti be oligarchų tapo neįmanoma, neįmanoma atsirasti naujai figūrai.
Ir todėl ji atsirado iš pašalės, iš pramogų verslo pasaulio, bet atsirado televizoriaus dėka. Ne socialiniai tinklai, patikėkite, o televizorius. Ten yra dešimtys kanalų, tad štai taip viskas ir atsirado. Pas mus taip neįmanoma. Pas mus viskas kitaip. Aš netikiu tuo, kad Baltarusijoje neįmanoma nuversti valdžios surengus Maidaną. Tik Baltarusijoje būtų ne Maidanas, o Plošča (balt. aikštė – red.). Pas mus viskas dar priešaky. Visa tai pas mus dar bus. Nereikia žvalgytis į šalis, kuriose kitokios sąlygos.
Ukrainiečiai dabar moka kainą už šį įgimtą defektą ir V. Zelenskio išrinkimą – tai buvo visų pirma protesto akcija prieš oligarchus, nors V. Zelenskis taip pat yra oligarchų projektas, bet jau ne tiesioginis. Ukraina turėtų palaipsniui atsikratyti šio defekto.
Žinote, koks baltarusių nacionalinės demokratijos įgimtas defektas?
– „Du baltarusiai – trys partijos“?
– Ne. Pirmoji baltarusių nacionalinė visuomeninė organizacija naujausiais istoriniais laikais vadinosi „Memorialas“. Ji įgyvendino savo pirmą garsiai nuskambėjusią akciją mirusių protėvių minėjimo dieną. Akcija prasidėjo kapinėse. Aš esu už tai, kad kapai būtų gerbiami. Mano senelis buvo sušaudytas kažkur prie Slucko, ten kelios tų sušaudymų vietos. Kur galėjau, ten pastačiau kryžius, ir lankau tas vietas.
Bet jei politikai iš tiesų nori ir tai apginti, jie turi užsiimti svarbiausiais dalykais – pakeisti vadovybę ir išvaduoti šalį.
Ir tada visi kiti dalykai visuomenės aktyvistams išsispręs savaime. O politiniai lyderiai, kurie pretenduoja į šalies valdymą, turi pasipriešinti A. Lukašenkai. Jie turi kovoti ne su restorano savininku, o su diktatoriumi.
– Prie Bresto vyksta protestai prieš akumuliatorių gamyklos statybą: žmonės eina į aikštę „lesinti balandžių“ – tokia protesto forma. Ar ketinate su jais dirbti?
– Aš žaviuosi šiais žmonėmis ir juos palaikau. Kartą rudenį jie mane pasikvietė. Kad iki jų nukakčiau, teko atsiplėšti nuo mus sekančių žmonių – tai buvo visa operacija. Ir kai aš ten nuvykau, mano žmonės, kurie stebėjo miliciją, pasakė, kad iš radijo stotelės pasigirdus žodžiams „Statkevičius aikštėje“, iš visų kitų radijo stotelių pasipylė rusiški keiksmažodžiai. Manau, kad atvykęs aš kažkiek pagyvinau šį protestą, nes po to dalyvių skaičius išaugo dvigubai.
Spjūvis į veidą nuo D. Grybauskaitės
– Prieš 10 metų Dalia Grybauskaitė Vilniuje susitiko su Aleksandru Lukašenka. Dabar ji sako, kad Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimas neįmanomas dėl branduolinės jėgainės statybos. Kaip jūs įvertintumėte prezidentės D. Grybauskaitės kadencijos laikotarpį?
– Tiesiog priminsiu: 2009 m. vasarą įvyko Europos jėgų kongresas, 700 delegatų iškėlė mane kandidatu į prezidentus kituose rinkimuose. O po to, rugsėjo 16 d. buvo minimas buvusio Baltarusijos Aukščiausiosios tarybos Centrinės rinkimų komisijos vadovo Viktoro Gončaro ir jo šalininko Krasovskio pagrobimo dešimtmetis. Juos tą dieną pagrobė ir po to nužudė. Ir tą dieną mes išėjome su šių asmenų portretais į Spalio aikštę. O tuo pačiu metu A. Lukašenka eina raudonu taku ir geria šampaną su Lietuvos prezidente. Tai buvo spjūvis į veidą mums visiems.
– Du naujieji kandidatai į Lietuvos prezidento postą (interviu su N. Statkevičiumi buvo įrašytas iki antrojo prezidentų rinkimų turo – red.) į Baltarusiją žvelgia iš priešingų pozicijų: Gitanas Nausėda siūlo bendradarbiauti, nepaisant Astravo atominės elektrinės problemos, o Ingrida Šimonytė ragina blokuoti iš ten tiekiamą elektros energiją, nekeičiant šalių tarpusavio santykių. Kurio kandidato pozicija Jums priimtinesnė?
– Aš manau, kad Baltarusija ir Lietuva visada turėtų bendradarbiauti – ekonomikos, kultūros srityje. Galbūt netgi turėtų būti ir politiniai kontaktai, bet ne simboliški, kaip 2009 m. rugsėjo 26 d. Užtenka Makejaus (Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Vladimiras Makejus – Red.), tegul važinėja, jei jau taip reikia.
Manau, kad trauktis nereikia. Vis dėlto, jei megsite ekonominį bendradarbiavimą, primenu: tiesiog surinkite statistiką, kiek lietuvių verslininkų kali Baltarusijos kolonijose. Aš ten juos mačiau ir net skaičiau nuosprendžius: iš nuosprendžio akivaizdu, kad žmogus nekaltas. Teisiškai turi būti kita išvada, reziumė, o jį nuteisia daug metų kalėti ir konfiskuoja turtą. Klausiu, kodėl taip yra – pasirodo, Stolpcuose jis turėjo gerą namą ir du automobilius, kuriuos po to konfiskavo, pardavė ir nupirko prokratūros ir milicijos pareigūnai. Jei lietuvių verslininkai nori bendradarbiauti, jie privalo turėti omenyje šį veiksnį. Aš, be abejonės, esu už bendradarbiavimą. Bet nespauskite kruvinos rankos – po to bus sunku nusiplauti.
– Kokia būtų Jūsų prognozė apie artimiausiu metu regiono laukiančius įvykius?
– Aš ne analitikas. Nesu Vanga. Kartais išsakau prognozes, tai yra, nutekinu informaciją, kad ji neišsipildytų. Jei kalbame apie 2024 m. problemą, tai nereiškia, kad iki 2024 m. jie turi „užlaužti“ A. Lukašenką. Maksimaliai – iki 2021 m. Greičiausiai, iki 2020 arba 2021 m. Mes neturime daug laiko. Pastangos ir toliau bus tęsiamos. Deja, aš prognozuoju, kad A. Lukašenka nusileis. Inkorporuojama bus su lozungais apie nepriklausomybės išsaugojimą: „mes nepriklausomi subjektai, tiesiog susivienysime į vieną valstybę“.
V. Putinas pernelyg svarbus Rusijos politiniam režimui – šis režimas laikosi ant V. Putino. Net jei norėtų pasitraukti, V. Putinas nepasitrauks. Todėl jam nepriimtinas ir toks variantas, kad tiesiog būtų pakeista Konstitucija, arba Kazachstano variantas, nes jo populiarumas mažėja, be to, jis neina jaunyn. Ir Rusijos visuomenė, greičiausiai, nesupras, juolab 2024 metais, ir pasakys: „Dink, nusibodai“. O prijungęs Baltarusiją jis taptų „žemių vienytoju, tautos tėvu“, kurio būtų prašoma „valdyti mus amžinai“. Kurį laiką šito užtektų. Todėl mes neturime kur dėtis. Tai tęsis. O visa kita priklausys nuo mūsų pačių. Kovosime.