Kas kaltas?
Pirmiausia diskusijos dalyvių buvo paprašyta įvertinti ir pateikti savo prognozių dėl gruodžio 8 dienos Rusijos ir Baltarusijos prezidentų viršūnių susitikimo Sočyje, kurio metu turėtų planuoti patvirtinti nauji susitarimai dviejų valstybių integracijos gilinimo programos rėmuose, rašo ru.delfi.lt.
Baltarusijos opozicijos politikas Anatolijus Lebedko, atsakydamas į klausimą, pabrėžė, kad gruodžio 8 dienos susitikimas – toks susitikimėlis, o pastaruoju metu Baltarusijos vadovas tapo šios situacijos įkaitu.
Nepaisant to, politikas išlieka optimistas ir Baltarusijai prognozuoja integraciją Europos erdvėje.
„Gruodžio 8-oji – toks Putino ir Lukašenkos susitikimėlis. Sąjunginės valstybės iniciatoriumi buvo A. Lukašenka, bet tada jam regėjosi visai kitokia perspektyva. Prieš akis bolavo Monomacho kepurė. Tik laikai pasikeitė, ir dabar A. Lukašenka tapo tos sąjunginės valstybės konstrukcijos, kurios architektas pats ir yra, įkaitas.
Pats priklausau optimistų frakcijai ir nemanau, kad mes būsime šiaurės vakarų krašto atstovai. Greičiau priešingai. Baltarusija integruosis į Europos erdvę, o Lukašenkai anksčiau ar vėliau teks trauktis... O kol kas Lukašenka gins savo interesus. Mums, demokratams, suverenitetas – vertybė, o jam – valdžios išsaugojimo instrumentas“, – kalbėjo A. Lebedko. Be to, jis pridūrė, kad A. Lukašenkos pasitraukimui būtinas žmonių tiek pačioje Baltarusijoje, tiek kaimyninėse valstybėse susitelkimas.
Su tokiu vertinimu ne itin sutinka politinių technologijų ekspertas ir politikos filosofas Andrejus Okara. Pagrindinė jo pasiųsta žinutė ta, kad A. Lukašenka laikomas savotišku nepriklausomybės garantu, nes politine prasme Rusija, Baltarusija ir Ukraina nelaikomos atskiromis tautomis, o greičiau potautėmis. Esant tokioms sąlygoms, Baltarusijai užsienio politikos plotmėje būtina demonstruoti partizano taktiką ir strategiją.
„Šis fenomenas visus erzina jau ketvirtį amžiaus. Tik kol yra Lukašenka, sąjunginė valstybė – tik fikcija“, – sako A. Okara.
Anot eksperto, A. Lukašenka būtent todėl ir įvardijamas kaip svarbus žaidėjas, nes suverenitetas jam – valdžios išlaikymo instrumentas.
Prieš branduolinę energetiką nukreiptos Baltarusijos koalicijos narys ir fizikas iš Rusijos Andrejus Ožarovskis dviejų valstybių integracijos temoje palietė atominės jėgainės Astrave klausimą. Jo nuomone, niekas negali garantuoti, kad Baltarusija ir Rusija vien dėl Astravo jėgainės taps viena valstybe, bet akivaizdu, kad prieš dešimt metų priimtas sprendimas ją statyti tikrai turėjo politinį efektą.
„Buvo pakurstyta įtampa tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Konfliktas susijęs su procesiniais reikalais, jis ne ideologinis. Sprendimas netoliese Vilniaus statyti Astravo atominę elektrinę sukėlė klausimų, ir jie teisingi. Konsultacijos nesibaigė, o baltarusiai jau pradėjo jėgainės statybas. Atominė elektrinė padidina Baltarusijos priklausomybę nuo rusiškų technologijų, energijos gamybos išteklių. Gali būti, kad integracijai toks objektas kaip atominė elektrinė yra patogus.
Šiuo metu eskaluojamas skandalas dėl atominės elektrinės atliekų. Ji greitai bus pradėta eksploatuoti, o susitarimo su Rusija dėl branduolinių atliekų saugojimo dar nėra. Niekaip nesusitaria. Atliekų saugojimo kaina labai didelė. Ir čia galime kalbėti apie priklausomybę, derybų principus. Klausimas dėl atliekų saugojimo – itin įdomus. Baltarusijai tapus Rusijos dalimi, „Rosatom“, žinoma, tomis branduolinėmis atliekomis pasirūpintų. Todėl ir manau, kad branduolinis projektas savyje turi svarbų politinį elementą“, – sako A. Ožarovskis.
Vėliau į diskusiją įsitraukė konservatorių partijos frakcijos Seime narys Laurynas Kasčiūnas, papasakojęs, kaip į visa tai žiūri Lietuva.
„Pas mus, Lietuvoje, egzistuoja dvi politikos Baltarusijos klausimu kryptys. Pirmoji – mes suprantame, kad tai autoritarinis režimas, bet reikia kiek praverti ir duris į Vakarus, kad Lukašenka galėtų balansuoti tarp Rytų ir Vakarų. Kita kryptis (ją palaikau) – žiūrėkite, nieko jis nebando balansuoti. Jis jau Rytuose, klausimas tik kokio ilgio priklausomybės nuo Kremliaus grandinė. A. Lukašenka suverenitetą pardavinėja jau 25 metus, pardavinės ir toliau. Todėl karinėje sferoje Baltarusijos mes ir nematome kaip nepriklausomos valstybės. Visos pratybos ir mokymai rodo, kad raudonas mygtukas ne Minske, o Maskvoje“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Politiko teigimu, atominė jėgainė Astrave daro fundamentalią įtaką Lietuvos ir Baltarusijos santykiams, ir būtų labai gerai, jeigu visos šalys, kaip kad padarė Lietuva, priimtų įstatymą, draudžiantį elektros, pagamintos nesaugiose jėgainėse, importą. Seimo narys, pateikdamas kaimyninės Latvijos pavyzdį, akcentavo, kad atsiranda bandančių Baltarusijai įsiteikti, o tai labai rimta problema.
Filosofas ir judėjimo „Naujas vėjas“ įkūrėjas Vladimiras Mackevičius pastebi, kad Rusija Baltarusijos atžvilgiu, kaip ir bet kurios kitos valstybės, įtakos išsaugojimui naudoja visus įmanomus ekonominius, politinius ir bet kokius kitus svertus. Esant tokioms sąlygoms, A. Lukašenka pasirinko savą taktiką – tai prekyba įtaka ir šalies suverenitetu, ir tai jo elgesyje pats gėdingiausias dalykas.
„Gėdingiausia, ką sau gali leisti politikos ar tiesiog paprastas žmogus – pardavinėti savo laisvę ir suverenitetą. Tai tas pats kaip parduoti save į vergiją. Šiandien tai daroma bandant išsaugoti valdžią ir Baltarusijos režimo viršūnėles. Lukašenka dar paskutinį XX amžiaus dešimtmetį tapo politine marionete. 1996 metais jį nuo apkaltos išgelbėjo Selezniovas, Černomyrdinas ir Strojevas. Jis vienintelis rusų kalės vaikas visoje Baltarusijoje“, – rėžė V. Mackevičius.
Ką daryti?
Vėliau ekspertams buvo pasiūlyta stabtelėti ties klausimu, ar dabartinėmis sąlygomis įmanoma kaip nors pakeisti esamą situaciją. Opozicijos veikėjas iš Baltarusijos Anatolijus Lebedko sakė, kad atsakymo ieškoti reikėtų ne Vilniuje ir Vašingtone, o pačioje Baltarusijoje, nes išorėje gali padėti tik solidarumas su pilietine visuomene.
„Tai mūsų atsakomybė. Turime labai svarbių išteklių – į labai aiškiai suformuluotą klausimą „Ar jūs už tai, kad Baltarusija atsidurtų Rusijos sudėtyje?“ 95 proc. apklaustųjų atsako neigiamai. Solidarumas reikalingas visur. Reikia, kad kolegos Lietuvoje ir Lenkijoje dirbtų su Briuseliu. Laisvi nešališki rinkimai pagal ESBO standartus – štai svarbiausias klausimas. To pasiekti mums pavyks tik pasitelkus spaudimą Lukašenkai, kurį turi daryti ne kas kita, o tarptautinė bendruomenė. Todėl labai svarbu tai, ką daro Kasčiūnas. Rusija po pirmojo ukrainietiško fronto antrojo baltarusiško neatlaikys. Žmonės su ginklais rankose stos ginti Baltarusijos“, – užtikrintai kalbėjo opozicijos aktyvistas.
Antroje pokalbio dalyje išsiskyrė A. Lebedko ir A. Okaros vertinimai. Pastarasis pažymėjo, kad svarbu ne tai, kiek Baltarusijos žmonių nepalaiko integracijos į Rusijos valstybę, o kiek pasirengusių dėl to kovoti.
„Ar tokiai kovai pakanka kritinės masės? Sudėtingas klausimas. Dauguma šiai temai skirtų sociologinių tyrimų tokių rodmenų praktiškai nefiksuoja. Esu priverstas kalbėti ne moralios politikos sąvokomis, o realpolitik terminais. Kitaip tariant, žiauraus ir ciniško išskaičiavimo kalba. Ir būtent taip šiuo metu tiek Rusijos, tiek Baltarusijos erdvėje keliamas pagrindinis klausimas dėl gruodžio 8 dienos“, – pažymi A. Okara.
O šiandieninius inteligentijos svarstymus jis palygino su Rusijos laikinosios valdžios samprotavimais 1917 metų lapkričio 7 dienos išvakarėse. Būtent todėl, anot A. Okaros, kalbėti apie Baltarusijos valdžios konfigūracijos pokyčius bus galima tik po permainų Rusijoje, o bet kokie pokyčiai dabar reikštų kapituliaciją.
Į diskusiją įsitraukė ir Vladimiras Mackevičius, sutikęs su A. Lebedko, kad atsakymo į klausimą „Ką daryti?“, pirmiausia reikia pačioje Baltarusijoje.
„Labai nemėgstu visokių optimizmų ir pesimizmų. O tas realpolitik – gana dažnai pakankamai subjektyvus vertinimas. Mano paties subjektyviu vertinimu, tai išskirtinai tik mūsų reikalas, visos pilietinės Baltarusijos visuomenė, o ir tų sąjungininkų praktiškai neturime. Galime išsaugoti suverenitetą tik skubiai ėmęsi reformų. Taip, bus sunku, bet kitaip ir būti negali. Tai vienintelis būdas, kaip valstybė gali išsaugoti nepriklausomybę. Tai, kad A. Lukašenka nepriklausomybės garantas – kvailystė ir nesąmonė“, – sako filosofas.
Lietuvos Seimo narys L. Kasčiūnas šiuo klausimu stojo į A. Okaros pusę.
„Klausimas, ką daryti – sunkus. Atsakymas ne Baltarusijoje, o Kremliuje. Prisimenate 2010 metus? Pradėjome dirbti su A. Lukašenka. Tada jis už grotų pasodino opoziciją, tada vėl blokada ir izoliacija aštuoneriems metams, pauzė. Dabar nauja banga, vėl kažką su juo statome. Klausimas glūdi fundamentaliose demokratinėse reformose. Ir jų nebus, nes tai būtų jo valdymo pabaiga. Žinau, ką mums reikia daryti, ir mes tą ir darome – stipriname NATO, vyksta integracija su Lenkija, su kitomis Baltijos valstybėmis.
Kai buvo scenarijus, kad iš Baltarusijos pusės gali ateiti Rusijos pajėgos, mūsų politikai vyko į Minską, norėdami suprasti A. Lukašenkos veiksmus tam atvejui. Tada jis mums kalbėjo, kad, jeigu rusai eis per mūsų teritoriją, jis mus per 48 valandas apie tai informuos. Štai koks suverenitetas“, – konstatavo L. Kasčiūnas.
Andrejus Ožarovskis mano, kad Baltarusijos visuomenės nuomonės dėl patekimo į Rusijos sudėtį paaiškinimas tarptautinėje arenoje ir aktyvi kaimyninių valstybių pagalba – štai koks raktas į sėkmę.
„Labai svarbu išaiškinti baltarusių požiūrį į planus šlietis prie Rusijos. Visos imperijos elgiasi vienodai. Pavyko su Krymu, gal ir su Baltarusija pavyks. Reikia nepamiršti, kad yra 4-5 proc. patekimo į kitos valstybės sudėtį šalininkų. Kaimynai privalo prisiimti atsakomybę ir bent dalį garantijų tam atvejui, jeigu Baltarusija ryšys skyryboms. Mūsų kaimynai gana atsakingi. Reikia paaiškinti Lenkijai, kad taip, tai gali kainuoti pinigų. Tik gal su laiku atsiras valstybė, mažiau priklausoma nuo Rusijos. Niekada ne vėlu sustabdyti atominės jėgainės statybas. Pavyzdžiui, Austrijoje buvo pastatyta, tačiau nė sekundės taip ir nedirbo. Lietuvoje dėl Ignalinos elektrinės surengtas referendumas. Tik dabar Baltarusijoje, žinoma, referendumų rengti nevalia“, – konstatavo diskusijos dalyvis.
Išvados
Ilgiau nei valandą trukusios diskusijos pabaigoje dalyvių buvo paprašyta pateikti savo išvadas. V. Mackevičius, turėdamas omenyje A. Lukašenką, patarė neteikti per didelės reikšmės diktatoriaus žodžiams. Jis taip pat pabrėžė, kad Baltarusijos anšliusas Rusijai reikštų žymiai daugiau problemų nei su Krymu, nes paspartintų Rusijos žlugimą. Ir būtent tai leidžia filosofui išsaugoti optimizmą dėl to, kas laukia po gruodžio 8 dienos viršūnių susitikimo.
A. Okara pridūrė, kad Baltarusijos anšliusas paprasčiausiai paspartintų Rusijos žlugimą, o jį sukeltų, tapdamas pagrindiniu jo veiksniu. Politikos technologijų ekspertas taip pat mano, kad 2014 metų ukrainietiškas scenarijus Baltarusijos atveju neįmanomas, o štai dėl 1938 metų Austrijos scenarijaus atžvilgiu jis nebuvo toks kategoriškas. Be to, pridūrė, kad Rusijos politikos elitas nekenčia A. Lukašenkos ir labai skaudžiai vertina viską, kas su juo susiję.
A. Lebedko sureagavo į šią repliką pareiškęs, kad ta neapykanta – abipusė. Didžiausia vertybė šiandien, anot diskusijos dalyvio, yra visai ne A. Lukašenka, o eurobaltarusiai, kurių, remiantis jo skaičiavimais, šalyje gali būti beveik 40 proc. „Jie ir apgins tą valstybę“, – įkvepiančiai konstatavo A. Lebedko.
L. Kasčiūnas sutiko, kad suvereniteto garantija gali būti tik baltarusių tauta. Nepaisant to, šiandien jų pasirengimas ginti šalį dar nėra akivaizdus. „Tai ir yra pagrindinis baltarusių visuomenės namų darbas. O mes kuo galėsim, tuo padėsim. Tik ir patys turime valstybinių interesų“, – pareiškė parlamentaras.
A. Ožarovskis grįžo prie Austrijos anšliuso temos, pridurdamas, kad jis tapo įmanomas tik dėl to, kad Austrijos kariuomenė gavo įsakymą nesipriešinti. „Kokį įsakymą gaus Baltarusijos kariuomenė, aš nežinau. Jeigu žvalgyba pastebės, kad baltarusiai ruošiasi priešintis, austriškas scenarijus bus menkai tikėtinas“, – įsitikinęs fizikas.