„Jie atėjo į namus jo paimti, jį išsivedė, o tada mano vargšą tėvą pakorė“, – pasakojo senelių namuose Prancūzijos pietiniame Nicos mieste gyvenanti Sh. Sevak, kuriai liepą sukaks 101 metai.
Gydytojas ir poetas Rubenas Sevakas po mirties tapo armėnų didvyriu, su jo ūsuoto veido atvaizdu 2011 metais buvo išleistas pašto ženklas, o jo gimtinėje atidarytas jo vardo muziejus.
Didvyrio duktė įsitikinusi, kad dėl savo drąsios poezijos ir aktyvios veiklos – protestų, matant augančią grėsmę armėnams po 1909 metais įvykdytų jo tėvynainių žudynių – jis tapo po šešerių metų Osmanų pajėgų pradėtų masinių žudynių auka.
„Jie nužudė jį dėl per daug laisvos jo plunksnos ir todėl, kad jis buvo armėnas. Jie pradėjo nuo intelektualų, kad niekas negalėtų liudyti apie jų vykdomą genocidą“, – kalbėjo R.Sevako duktė.
Armėnai visame pasaulyje ruošiasi balandžio 24 dieną minėti 100 metų sukaktį nuo tų skerdynių pradžios. 1,5 mln. gyvybių nusinešusias žudynes jie prilygina genocidui, kuriuo buvo siekiama išnaikinti jų protėvius dabartinėje rytinėje Turkijos teritorijoje.
„Mano tėvą perspėjo“
Turkija nepripažįsta armėnų genocido, kurio terminą šį mėnesį pavartojo ir popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie daugybės turkų ir armėnų gyvybių netektį, Osmanų imperijos pajėgoms kovojant su Rusijos imperija dėl rytinės Anatolijos kontrolės per Pirmąjį pasaulinį karą.
R.Sevakas gimė netoli tuometinio Konstantinopolio esančioje gyvenvietėje, mokėsi medicinos mokykloje Šveicarijoje, kur susipažino su būsime žmona vokiete, o paskui vėl sugrįžo namo.
„Mano tėvą perspėjo, – pasakojo Shamiram. – Buvo niurnančių: „Visi išvyksta, o tu sugrįžti atgal? Ar tu beprotis“, klausinėjo jo žmonės“.
„Tačiau vyko karas ir jis norėjo ginti savo šalį“, – kalbėjo šimtametė.
R.Sevakas tapo kariuomenės gydytoju ir buvo vienas pirmųjų, kuriuos suėmė Osmanų pajėgos, 1915 metų balandį pradėjusios suiminėti ir žudyti armėnų inteligentus.
„Žinoma, tuomet buvau per maža, kad ką nors prisiminčiau, – sakė R.Sevako duktė. – Bet aš vis dar jaučiu, kaip tvirtai savo rankose mane laiko atsisveikindamas tėvas. Laikau tai savo širdyje“.
Aplipę utėlėmis
Vokietijos ambasada padėjo šeimai pabėgti iš šalies. Vėliau Shamiram sugrįžo mokytis į Armėniją, tačiau buvo priversta vėl išvykti kartu su broliu 1922 metais.
„Žudynės vėl prasidėjo. Mūsų senelis mus įsodino į pirmą laivą, kuris plaukė į Marselį. Taip 1922 metais mes atvykome į Prancūziją, aplipę utėlėmis ir nešvarūs“.
Shamiram pradėjo dirbti mados industrijoje, o po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į Nicą.
Būdama 45-erių, taip ir nesuradusi sau vyro armėno, ji pagaliau ištekėjo už prancūzo taksisto, tačiau vaikų nesusilaukė.
Šeimą jai atstojo gausi armėnų bendruomenė Prancūzijos Rivjeroje.
Penktadienį kartu su kitais armėnais Nicoje ji sodins granatmedį – Armėnijos simbolį – genocidui paminėti.
Šimtametė Shamiram vienintelę likusią svajonę.
„Noriu būti čia, kai viskas baigsis, kai turkai pagaliau pripažins, ką padarė. Praėjo jau šimtas metų, o jie vis dar sako, kad tai netiesa“, – kalbėjo senolė.