Karo pradžioje 1914 m. Italijos karalystė priklausė Trilypei sąjungai, kurios likusios dvi narės buvo Vokietija ir Austrija-Vengrija, tačiau atsisakė siųsti karius į savo sąjungininkių operacijas, teigdama, kad jos įsipareigojimai buvo grynai gynybiniai.
Italai taip pat buvo nusižiūrėję keletą teritorijų palei Adrijos jūros pakrantę ir Alpes, kurias valdė Austrija-Vengrija. Italijos kariai greitai nužygiavo prie Austrijos-Vengrijos pozicijų Kraso plynaukštėje ir Julijos Alpėse, tikėdamiesi greitai prasiveržti dėl didžiulės kiekybinės persvaros.
Bet Austrijos-Vengrijos pajėgos turėjo gerai įtvirtintas gynybines pozicijas ir atrėmė vieną ataką po kitos. Laikotarpiu nuo 1915 m. birželio mėnesio iki 1916 m. kovo mėnesio palei Sočos upę įvyko penki mūšiai. Jie visi baigėsi didžiuliais nuostoliais ir taktine aklaviete.
Kaunantis kalnuotoje vietovėje iškilo unikalių iššūkių ir pavojų. Kareiviams neretai tekdavo laipioti stačiomis uolomis, kad pasiektų priešų pozicijas. Taip pat buvo sunku išlaikyti aprūpinimo linijas.
„Siaubingos skerdynės“
Kalnuota teritorija padarė artilerijos sviedinius dar pavojingesnius. Vakarų fronte minkšta žemė sugerdavo didžiąją dalį sviedinių skeveldrų ir smūgio jėgos, tačiau Italijos frontui būdingos trapios dolomitų uolos virsdavo siaubingomis skeveldromis, dėl kurių sužeistųjų ir (arba) žuvusiųjų skaičius po vienos artilerijos salvės išaugo 70 proc. Artilerija tapo dar pražūtingesniu ginklu, nes nė nereikėdavo pataikyti į prieš pulką – pakakdavo šauti šalia, o aštrių it peilis akmenų debesis tiesiog supjaustydavo priešą. Smūgio banga neretai sukeldavo akmenų ar sniego nuošliaužas.
Pernelyg savo jėgomis pasitikintiems vadams siunčiant nepatyrusius karius į bevaises atakas, Italijos pajėgų moralė smuko.
Popiežius Benediktas XV pasmerkė karą, pavadinęs jį „siaubingomis skerdynėmis, užtraukiančiomis gėdą Europai“. Tūkstančiai karių dezertyravo, o valstiečiai neklausė įsakymų tarnauti kariuomenėje.
Šeštasis mūšis prie Sočos, įvykęs 1916 m. rugpjūčio mėnesį, baigėsi kuklia Italijos pergale ir šiek tiek pralinksmėjusiais kariais, bet netrukus įvyko daugiau nepaprastai sekinančių mūšių be aiškių nugalėtojų. Net mažiausius iškovotos teritorijos plotus tekdavo palikti priešams, kai tiekimo linijos nespėdavo paskui karius.
Kareivių negandas sustiprino sniegas ir šaltis. 1916 m. gruodžio 13 d. 10 000 žmonių palaidojo sniego lavinos.
1917 m. spalio mėnesį nualintas Austrijos-Vengrijos pajėgas sustiprino Vokietijos kariai, ir italai buvo sutriuškinti Kaporeto mūšio metu bei priversti atsitraukti, panaudojus nuodingąsias dujas ir naująją vokiečių infiltracijos taktiką.
Italų atsitraukimas buvo sustabdytas, kai jiems į pagalbą atėjo sąjungininkai. Vokietijai išsiuntus karius atgal į Vakarų frontą, Austrijos-Vengrijos pajėgos vėl atsidūrė aklavietėje.
1918 m. spalio mėnesį Austrijos-Vengrijos imperija ėmė byrėti, vis naujoms teritorijoms skelbiant nepriklausomybę ir masiškai dezertyruojant kariams.
Italams galiausiai pavyko sėkmingai prasiveržti pro priešo linijas. 1918 m. lapkričio 3 d. 300 000 Austrijos-Vengrijos karių pasidavė ir buvo pasirašyta paliaubų sutartis.
Karas baigėsi, tačiau jo padariniai liko amžiams. Kiekviena pusė neteko daugiau nei 2 mln. žmonių.
Nors Italijos karalystei pavyko užgrobti dalį trokštamos teritorijos, šalies ūkis buvo suniokotas, gyventojai – priblokšti. Įsivyravusios pažeminimo ir įniršio nuotaikos leido artimiausiais dešimtmečiais iškilti fašizmui.
Įšalęs karas
Būnant Peio kaimelyje, atrodo, kad Pirmasis pasaulinis karas taip ir nesibaigė. Tam tikra prasme jis išliko įšalęs lede. Kadaise Peio buvo aukščiausiai kalnuose stovėjęs kaimelis Austrijos-Vengrijos imperijoje. Iš jo atsiveria puikus vaizdas į mažai žinomą, tačiau įspūdingą Pirmojo pasaulinio karo dalį, vadinamą Baltuoju karu, pasakojama telegraph.co.uk.
1914 m. Trentas (provincija, kurioje įsikūręs Peio) ir kaimyninis Pietų Tirolis priklausė Habsburgams. Neseniai suvienyta Italija nekantravo visam laikui nustatyti savo sienos ribas ir į minėtąsias dvi provincijas bei Triestą žiūrėjo kaip į „neatsiimtas žemes“. 1915 m. gegužės mėnesį Italija nusprendė ištaisyti šią klaidą ir įstojo į karą sąjungininkų pusėje. Vakariniame ir rytiniame frontuose konfliktas jau buvo kaip reikiant įsiplieskęs, o dabar buvo atidarytas ir trečias frontas. Jis driekėsi nuo Julijos Alpių, kuriomis šiandien Italija dalijasi su Slovėnija, rytuose iki Ortleso masyvo netoli sienos su Šveicarija vakaruose – iš viso apie 400 km.
Kadangi didžioji fronto dalis buvo daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje, teko imtis kitokių, naujų karinių veiksmų. Italai turėjo specialų kalnų pėstininkų korpusą „Alpini“, kurio nariai dėvėjo žymiąsias kepures su plunksna. Austrams teko įsteigti atitikmenį – dalinį, pavadintą „Kaiserschützen“. Šio dalinio kariams pagalbą teikė artilerija ir inžinieriai, kurie sukūrė ištisą karo kalnuose infrastruktūrą, įskaitant apkasus, iškirstus lede, ir elementarius lynų kelius transportuoti karius ir amuniciją į viršukalnes.
Per ne vieną dešimtmetį trukusias paliaubas pasaulio klimato temperatūra padidėjo, ir ledynai atsitraukė, atskleisdami Baltojo karo liekanas. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje pasipylę radiniai buvo nepaprastai gerai išsilaikę. Pavyzdžiui, meilės laiškas, parašytas Maria, bet taip ir neišsiųstas, ir odė utelei, „mano ilgųjų dienų bičiulei“, rasta Austrijos kario dienoraštyje.
Kūnai daugiausia buvo virtę mumijomis. 2013 metų rugsėjį palaidoti du kareiviai buvo šviesiaplaukiai mėlynakiai austrai (17-os ir 18-os metų amžiaus). Jie žuvo Presena ledyne, o jų kūnus plyšyje palaidojo bendražygiai. Abiejų kaukolėse žiojėjo skylės. Vieno iš jų autuose tebebuvo užkištas šaukštas – įprasta praktika tarp kareivių, kurie keliaudavo nuo vieno apkaso prie kito ir valgė iš bendrų puodų.
Du pagrindiniai kautynių sektoriai buvo aukštas kalnuotas pasienis tarp Trento ir Veneto, ypač ties Asiago plokščiakalniu ir iki kalno Monte Grappa, bei palei Sočos upę. Šioje vietovėje yra Carso plokščiakalnis. Pirmasis sektorius pelnytai garsėja kadaise įvykusiais beprecedenčiais susirėmimais, skelbiama wrath-bearingtree.com.
Pragaras ant pasaulio stogo
Knygos „The White War“ autorius Markas Thompsonas rašo: „Kalnų pajėgos turėjo ištverti nepaprastai atšiaurias sąlygas. Karas buvo kariaujamas labai aukštai, iki 3 500 metrų aukštyje. Tiesa, 1962 m. Kinijos ir Indijos karo, taip pat Kašmyro konflikto metu susirėmimai vyko ir aukščiau, tačiau kareivių potyriams Alpių fronte nėra lygių.“ Kalbant apie inžinerinius sprendimus, ko gero, tai buvo žymiausia Italijos karinių veiksmų 1915–1918 m. dalis, palikusi pėdsakus visose Alpėse iki šių dienų: nuo 52 tunelių Pasubio kalne iki funikulierių vagonų, vie ferrate, apkasų ir kasybos operacijų po priešų pozicijomis naudojant sprogmenis liekanų. Nepaisant šių inovacijų, abu fronto sektoriai kentėjo nuo didžiulių strateginio ir taktinio planavimo bei planų įgyvendinimo klaidų, pasmerkusių abi kariaujančias puses brutaliai ir niūriai kovai.
Sočos fronte per dvejus metus Italai kovojo 12-oje didelių mūšių beveik tose pačiose pozicijose. Juose dalyvavo keletas milijonų karių, iš kurių nukentėjo arba žuvo milijonas. Per 12-ą mūšių taktika, kaip reaguoti į artileriją, kulkosvaidžius ir spygliuotąją vielą, nė kiek nepasikeitė.
Austrijos-Vengrijos pajėgos ilgiau nei dvejus metus nepaprastai gerai gynė šį frontą, nors turėjo per mažai karių ir įrangos. Jie prarado labai nedaug teritorijos ir dažniausiai padarydavo priešams didesnių nuostolių, nei patirdavo patys. Knygoje „Baltasis karas“ M. Thompsonas rašo: „Italai vis puolė, banga po bangos, atvira teritorija, išsidėstę netoli vienas kito. Jie petys į petį žygiavo prieš artileriją ir kulkosvaidžius. Vienam Austrijos karininkui tai „buvo panašu į masinę savižudybę“. Tuos, kuriems pavyko pasiekti apleistą Austrijos liniją, pasitiko liepsnosvaidžiai, ašarinės dujos bei kulkosvaidžių ir artilerijos pabūklų ugnis iš apgriuvusio Carso įdubų ir atodangų. Sutemus paaiškėjo, kad jie užėmė tik kalvos viršūnę, kurią atsikovojo iš 16-osios divizijos Lenkijos pėstininkų.“
12-asis mūšis prie Sočos, neretai vadinamas Kaporeto mūšiu, įvyko 1917 m. spalio 12 d. Tai buvo pirmasis ir vienintelis austrų puolimas šiame fronte karo metu. Italai netikėtai patyrė didžiulį pralaimėjimą ir prarado dalį 1866 m. Italijai atiduotos teritorijos. Austrams beveik pavyko priversti italus prašyti sudaryti taikos sutartį. Šiame mūšyje pergalę atnešė pranašesnės vokiečių pajėgos, įskaitant avangardą, kuriam vadovavo jaunas leitenantas Erwinas Rommelis. Jo iniciatyvos dėka daug gausesnės italų pajėgos buvo užkluptos nepasiruošusios, todėl pavyko pralaužti prastai apsaugotas linijas į vakarus nuo Sočos. M. Thompsonas rašo: „Kaporeto mūšis buvo inovatyvios taktikos, sumaniai panaudotos prieš kariuomenę, kuri pagal doktriną ir organizuotumą buvo vangiausia Europoje, rezultatas. 12-ąjį mūšį galima pavadinti žaibo karu, nors tada šis terminas dar nebuvo sugalvotas.“
Porą metų mūšiuose dalyvavusiam ir gerai karinę istoriją išmanančiam rašytojui Italijos generolų kvailumas ir beširdiškumas kelia įsiūtį. Sprendimas siųsti milijonus drąsių jaunų vyrų pulti aukščiau esančių priešų be artilerijos priedangos, išsamios žvalgybinės informacijos ar paprasčiausių žnyplių spygliuotajai vielai kirpti yra puikus būdas užsitarnauti visišką savo karių panieką, taip pat ir priešų bei ateities kartų. M. Thompsonas šį frontą apibūdino taip: „Italų nuostolius padidino akivaizdus neatsargumas, atsiradęs dėl patirties trūkumo ir ideologijos ypatumų. Daug karininkų vengė tinkamai pasirūpinti gynyba, nes manė, jog austrai to neverti. Šį ydingą nusistatymą pakeitė tik tragiška patirtis.“
Kareiviai nuo seno kovoja aukštikalniuose, kad apsaugotų sienas, arba žygiuoja kalnais ketindami įsiveržti į kitą šalį. Tačiau dar nė karto kalnai nebuvo mūšio laukas, be to, buvo naudojami galingi ginklai, o kariams teko iškęsti didžiulius fizinius išbandymus. Kaip 1917 m. rašė „New York World“ korespondentas E. Alexanderis Powellas: „Jokiame fronte – nei saulės išdegintose Mesopotamijos lygumose, nei sušalusiose Mozūrijos pelkėse, nei krauju permirkusiuose Flandrijos purvynuose – kareiviams nėra taip sunku, kaip čia, ant pasaulio stogo.“