Rugpjūčio 23 d. išpuolio auka, Zelimchanas Changošvilis (arba Čangošviliis, pagal vokišką tarimą), buvo etninis čečėnas iš Pankisi tarpeklio regiono, buvęs sukilėlis, kovojęs su Rusijos pajėgomis Čečėnijos kare.
Į Vokietiją jis atvyko per Ukrainą 2015 metais. Po kelių pasikėsinimų į jo gyvybę buvusioje Sovietų Sąjungoje, jis ieškojo saugesnės vietos, kurią galėtų vadinti namais. Jis kreipėsi dėl prieglobsčio Berlyne, kur glaudėsi didelis būrys imigrantų iš Čečėnijos, ir kai jo prašymas buvo atmestas, jis pradėjo apeliacijų procesą.
Zelimchanas Changošvilis vadovavo lauko pajėgoms prieš Rusijos kariuomenę per antrąjį Čečėnijos karą 2000-aisiais, o kai rusai įsiveržė į Gruziją 2008 metais, jis ir vėl pamėgino suburti pajėgas kovoje su jais. Neaišku, ar Rusijoje buvo prieš jį pradėta kokia nors oficiali baudžiamoji byla. Bet kokiu atveju jis nebuvo įtrauktas į organizacijos „Interpolo“ „raudonųjų perspėjimų“ duomenų bazę kaip asmuo, kurio Rusija aktyviai ieškanti.
Asmuo, sulaikytas vokiečių policijos dėl įtarimų nužudymu, atvyko iš Rusijos gana paslaptingomis aplinkybėmis. Remiantis informacija, kurią bendromis pastangomis surinko vokiečių savaitraštis „Der Spiegel“, Rusijos tiriamosios žurnalistikos portalas „Insider“ ir Jungtinėje Karalystėje veikianti tyrimų įmonė „Bellingcat“, vyras, prisistatęs Vadimu Sokolovu, liepos 19 dieną gavo rusų pasą, po dešimties dienų kreipėsi dėl Prancūzijos vizos, gavo ją per dieną ir jau liepos 31 dieną iškeliavo į Prancūziją.
Kaip pranešama, pasas nėra registruotas jokioje rusų duomenų bazėje, – dėl to, normaliomis aplinkybėmis, V. Sokolovas negalėtų palikti šalies. Taip pat neaišku, kaip jis įsigudrino taip greitai gauti Prancūzijos vizą, ypač pateikęs neegzistuojantį gyvenamąjį adresą Sankt Peterburge.
Bet kokiu atveju, nuskridęs iš Maskvos į Paryžių, jis keliavo į Berlyną. Ten, kaip pranešama, jis privažiavo prie į mečetę einančios aukos elektriniu dviračiu iš už nugaros, dukart šovė jam į galvą, tada išmetė į Šprė upę „Glock“ pistoletą, peruką ir dviratį. Du paaugliai, matę jį incidento metu, paskambino į policiją, ir toji vos ne per kelias minutes jį sulaikė.
Rusijos prezidento Vladimiro Peskovo spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas neigia bet kokį ryšį tarp Rusijos vyriausybės ir žmogžudystės Berlyne. Bet įtariamojo pasų epopėja primena gudrybes, kokių griebėsi S. Skripalio ir jo dukros Julijos nuodytojai, „The Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrėjų identifikuoti kaip Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) agentai Anatolijus Čepiga ir karo gydytojas Aleksandras Miškinas.
Yra viena detalė, kuri neatitinka Rusijos žvalgybos operacijos modelio. V. Sokolovas turi tatuiruočių, kurias turėti žvalgybos karininkams Rusijoje draudžiama. Vis dėlto Markas Galeottis, Rusijos saugumo klausimų ekspertas iš Londone veikiančio Karališkojo jungtinių paslaugų instituto (Royal United Services Institute, RUSI), nemano, kad Rusijos agentų tarnybai būtų neįmanoma patikėti tokią užduotį kaip išpuolį prieš Z. Changošvilį laisvai samdomam asmeniui.
Savo tinklaraštyje jis pažymi, kad Federalinė saugumo tarnyba (FSB), vietos slaptoji tarnyba „garsėja savo praktika samdyti gangsterius čečėnams žudyti“.
Z. Changošvilio egzekucija neįvyko kaip perkūnas iš giedro dangaus. Rusija įtarinėjama užsakant buvusių čečėnų kovotojų nužudymus Turkijoje, Austrijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Jungtinėje Karalystėje.
Du rusų žvalgybos pareigūnai buvo nuteisti už garsaus čečėno nužudymą Katare, vėliau jie buvo išduoti Maskvai. Rusija beveik neabejotinai turi slaptąją programą separatistams eliminuoti. Nors Z. Changošvilis niekada nebuvo pagrindinis „karo tūzas“, jis buvo įtakingas strateginėje Pankisio teritorijoje.
Be to, teigiama, kad jis palaikė glaudžius ryšius su Šamilu Basajevu, vienu metu svarbiausiu Rusijos visuomenės priešu; jau vien dėl šio fakto jis galėjo būti įtrauktas į labiausiai nekenčiamų Kremliaus priešų sąrašą. (Š. Basajevas žuvo per paslaptingą sprogimą 2006 metais.)
Jeigu Z. Changošvilis buvo nužudytas dėl Kremliaus ar dabartinio Čečėnijos diktatoriaus Ramzano Kadyrovo užgaidos, jo nužudymas kelia ne mažesnį pasipiktinimą nei pasikėsinimas į S. Skripalio gyvybę.
Nors metodas pasirinktas ne toks netradicinis kaip cheminio ginklo panaudojimas, nušovimas viešame parke yra taip pat smurtinis, pavojingas veiksmas Europos šalies žemėje. S. Skripalis yra Jungtinės Karalystės pilietis, o Z. Changošvilis nebuvo Vokietijos piliečiu, – bet tai viso labo biurokratinis skirtumas, kai kalbame apie žmogžudystę.
Vis dėlto, net jeigu Vokietija žino bent jau tiek pat ar gal net daugiau apie V. Changošvilio žmogžudystę šiandien, nei Jungtinė Karalystė žinojo apie pasikėsinimą nunuodyti S. Skripalį praėjus savaitei po nusikaltimo, vyriausybė keistai tyli apie incidentą. Kodėl?
Galbūt dėl to, kad šalies kanclerei Angelai Merkel šiuo metu nereikalingas viešas konfliktas su Rusija, – panaši situacija praėjusių metų pavasarį, regis, kitaip atrodė buvusiai britų premjerei Theresai May. Th. May, tuomet įsitraukusi į nesėkmingas „Brexit“ derybas, pasinaudojo S. Skripalio byla, kad kreiptųsi į JK aljansus su Europos šalimis ir Jungtinėmis Valstijomis ir suvienytų britus bent vienu klausimu, – būtent, sukeliant bendrą pasipiktinimą dėl įžūlių Rusijos veiksmų jų žemėje.
Tada A. Merkel nedelsdama išreiškė paramą Th. May, ir ji nėra „Putinversther“ (menkinamas žodis, reiškiantis maždaug „Putino žinovas“). Bet, kaip tarpininkė Ukrainos–Rusijos derybose dėl Rytų Ukrainos ji padeda šiuo klausimu organizuoti viršūnių susitikimą, – o tai būtų jau pirmas ženklas, kad reikalai nuo 2015 metų pajudėjo.
Be to, Rusija jau nutiesė beveik tris ketvirtadalius „Nord Stream2“ gamtinių dujų vamzdyno į šiaurinę Vokietiją, – vamzdyno, kurį A. Merkel vyriausybė mėgina apsaugoti nuo galimų Jungtinių Valstijų sankcijų. Diplomatinis vaidas su Rusija – jeigu Vašingtonas paspartintų spaudimą kontroversiškajam projektui, – įstumtų ją į padėtį, kurioje jai būtų sudėtinga apsiginti.
Vokietija įsileido tūkstančius čečėnų, ryžtingai besipriešinančių rusų kontrolei jų gimtinėje. Bet jie vargiai gali tikėtis daug viešos paramos iš vyriausybės dėl Z. Changošvilio nužudymo. Imigrantams priešiškos nuotaikos vis dar yra stiprios Vokietijoje; jeigu A. Merkel pakeltų triukšmą dėl nužudymo, ji tesulauktų klausimų dėl šios konkrečios prieglobsčio prašytojų grupės įsileidimo logikos.
Taigi, standartinis policijos tyrimas vyksta toliau. Užsienietis kaltinamas nužudęs užsienietį. Tokių incidentų Berlyne kartkartėmis pasitaiko.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.