Šiitai laimi. Ir tai įrodo dvi nuotraukos. JAV ir Irano atstovų nuotrauka, padaryta pernai pasirašius branduolinį susitarimą su Iranu. Ir visai neseniai pačios Rusijos gynybos ministerijos paskelbta nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip rusų „Tupolev Tu-22M3“ bombonešiai skrenda iš Irano oro bazės Hamadane ir bombarduoja šiitiško Irano, šiitų (alavitų) režimo Sirijoje ir šiitiško judėjimo „Hezbollah“ priešus.
Ir ką gali padaryti sunitiška Saudo Arabijos karalystės? Tik tęsti savo apgailėtiną karą su Jemeno šiitais hučiais ... britiškais ginklais.
Vargšė nelaminga Turkija, kurios „sultono“ R. T. Erdogano besikeičianti pozicija britų premjerės Theresos May politinius viražus paverčia beveik tiesia linija, atsidūrė šio persigrupavimo epicentre. Turkams numušus Rusijos naikintuvą ir netekus didžiosios dalies Rusijos turistų, Turkijos prezidentas netruko nuvykti į Sankt Peterburgą ir paskelbti apie savo nemirštančią draugystę su „caru“ Putinu. To kaina? R. T. Erdogano pasiūlymas rengti bendras Rusijos-Turkijos operacijas prieš Sirijos prezidento Basharo al-Assado priešus sunitus.
Turkija dabar atsidūrė keistoje pozicijoje ir padeda amerikiečiams bombarduoti „Islamo valstybės“ taikinius, taip pat yra pasirengusi padėti rusams daryti lygiai tą patį.
O kaip dėl Sirijoje veikiančio judėjimo „Al Qaeda“ padalinio, vadinamo „Al Nusra“ frontu? Prisiminkime šią istoriją. Beveik pamiršto Osamos bin Ladeno „kūdikis“ – „Al Qaeda“ – gimė Irake ir Sirijoje.
Pastarojoje ji pakeitė pavadinimą į „Al Nusra“ frontą. Visai neseniai persivadino į „Fatah al-Sham“ judėjimą. Kartais jis siejamas su „Islamo valstybe“, o kartais su ja kariauja. Kataro finansuojamas legionas sudaro didžiausią sukilėlių armiją Sirijoje, gerokai pralenkdamas juodai vilkinčius vyrukus iš Rakos, kurie savo vaizdo įrašais apie galvų pjaustymą gąsdina Vakarus. Vakarai yra tiesiog apsėsti „Islamo valstybės“ ir jos genocidinių pažiūrų, tačiau jie nekreipia pakankamai dėmesio į „Al Nusra“ frontą.
Rusai kreipia. Štai kodėl jie mėto savo bombas Alepo ir Idlibo provincijų rytuose. „Al Nusra“ frontas kontroliuoja beveik visą antrąjį pagal dydį Sirijos miestą ir didžiąją dalį provincijos. Būtent „Al Nusra“ frontas kovojo su jį apsupti Alepe norėjusiomis Sirijos režimo pajėgomis. Režimas trumpo ir kruvino mūšio metu išstūmė „Islamo valstybės“ kovotojus iš Palmyros. Tada, užminę ant minų, žuvo dešimtys Sirijos karių, kurių dauguma iš tiesų yra sunitai.
„Al Nusra“ frontas yra gerokai galingesnis priešas nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš dalies dėl to, kad savo gretose turi daugiau sirų nei „Islamo valstybė“. Viena yra teigti, kad tavo šalį „išgelbės“ sunitas siras. Ir visai kas kita girdėti „Islamo valstybės“ puristų žodžius, esą tavo ateitis yra sunitų čečėnų, pakistaniečių, irakiečių, arabų, katariečių, egiptiečių, turkų, prancūzų, belgų, kosoviečių ar britų rankose. „Islamo valstybė“ yra remiama sunitų iš Saudo Arabijos (ir jų pinigų). O „Al Nusra“ frontą remia sunitiškas Kataras.
Kalbant apie Turkiją, kuri, žinoma, yra sunitiška, bet ne arabiška, šalis dabar įspausta tarp dviejų milžinų. Ji ne tik buvo priversta suvienyti jėgas su Maskva ir JAV kovoje prieš „Islamo valstybę“. Ją dar ir puola Vokietija, kur į spaudą nutekėjusioje žvalgybos ataskaitoje kalbama apie Turkiją, kaip apie „centrinę platformą islamistinėms ir kitoms teroristinėms organizacijoms“. Vokietijos vidaus reikalų ministerijos valstybės sekretoriaus Ole Schroderio pareiškimas, kuris, žinoma, buvo „konfidencialus“, yra klaidingas, nes jis suplakė į vieną R. T. Erdogano paramą Egipto Musulmonų brolijai ir „Hamas“ su ginkluotomis islamistų grupuotėmis Sirijoje.
Sunitiška brolija prieš Egipte ją uždraudžiant iš tiesų išreiškė žodinę paramą B. Al-Assado oponentams sunitams, ir sunitiško judėjimo „Hamas“ nariai veikiausiai bendradarbiavo su „Islamo valstybe“ kovoje su Egipto prezidento Abdelio Fattaho al Sisio armija Sinajuje. Tačiau teigti, kad Turkija kažkokiu būdu organizavo šį keistą triumviratą, jau yra per daug. Teigti, kad „nesuskaičiuojamos valdančiosios AKP (Teisingumo ir plėtros partijos) ir prezidento R. T. Erdogano solidarumo išraiškos ir paramos veiksmai šiai trijulei „atskleidžia jų ideologinį bendrumą su Musulmonų brolija“, taip pat yra per daug. „Ideologinis bendrumas“ neturėtų tapti žvalgybos ataskaitų pagrindu, tačiau žala jau padaryta.
Kai kas Vokietijos žvalgybos tarnyboje, kuri reguliariai tarpininkauja Izraelio ir šiitiško „Hezbollah“ judėjimo Libane deryboms bei žuvusiųjų kūnų apsikeitimui, veikiausiai nusprendė, kad klystančiai sunitiškai NATO partnerei Ankarai reikėtų pagrūmoti pirštų dėl „karo su terorizmu“, kuriame mes visi turėtume dalyvauti. Taigi R. T. Erdoganas pasiūlo Rusijai pagalbą kovoje su „Islamo valstybe“, suteikia amerikiečiams galimybę naudotis savo aviacijos bazėmis ir tuo pat metu yra kritikuojama Vokietijos vidaus reikalų ministerijos. Ir vienintelė musulmoniška NATO narė – sunitiška šalis – dabar įsivėlė į sunitų ir šiitų karą. Kokia ateitis laukia Turkijos?
Na, geriau jos kol kas nenurašykime. Vos Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas susidraugavo su V. Putinu, Turkijos ir Irano užsienio reikalų ministrai ėmė šiltai glėbesčiuotis ir žadėti, kad jų derybos duos pradžią naujiems aljansams. Rusija-Turkija-Iranas. Artimuosiuose Rytuose daug kas mano, kad Teheranas ir Maskva perspėjo R. T. Erdoganą apie rengiamą perversmą. Ir pats Turkijos prezidentas yra kalbėjęs apie savo emocijas, kai V. Putinas paskambino po nepavykusio perversmo ir išreiškę savo paramą.
Šį aljansą taip pat gali sustiprinti kurdai. Nei Rusija, nei Iranas nenori nepriklausomų kurdų valstybių. V. Putinas nemėgsta nedidelių tautinių mažumų tautinėse valstybėse, o Irano vienybė priklauso nuo jo paties kurdų gyventojų paklusnumo. Nė vienas iš jų negins Sirijos kurdų, kurie dabar yra lojalūs amerikiečių pėstininkai „naujoje“ Sirijoje. R. T. Erdoganas nori, kad jie būti sunaikinti kartu su jų svajone Turkijos pietryčiuose įkurti „Kurdistaną“.
Atkuriant Sirijos valstybę, bus remiamasi tautine vienybe. Net ir girdamas Kobanės kurdus už jų pasipriešinimą karo pradžioje, B. al-Assadas jų miestą vadino arabišku Ein al-Arabo vardu.
Žinoma, tikras paradoksas kalbėti apie Artimųjų Rytų agoniją kaip musulmonų tarpusavio karo dalį, kuomet viena pusė savo priešus vadina teroristais, o kita pusė saviškius vadina atskalūnais. Arabai musulmonai nenusipelno, kad jų religiniai nesutarimai vakariečių būtų laikomi karo priežastimi.
Tačiau Saudo Arabija ir Kataras turi dėl daug ko pasiaiškinti. Būtent jie remia sukilėlius Sirijoje. O Sirijos valdžia, nors ir laikoma diktatorišku režimu, neremia jokių revoliucijų Saudo Arabijoje ar Katare.
Persijos įlankos šalių sunitai remia sunitišką Talibaną Afganistane ir palankiai vertina sunitišką „Islamo valstybę“ ir sunitišką „Al Nusra“ frontą. Rusija ir Amerika kovoja su dviem pastaraisiais ir vis labiau suartėja. Ir pirmą kartą istorijoje šiitiško Irano pusėje yra tiek Rusija, tiek ir Amerika. O Turkija seka iš paskos.