Kas buvo tie kariai plieno šalmais ir nacistiniais kryžiais ant uniformų? Kaip Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms pavyko įgyvendinti vadinamąjį blickrygą? Kas jiems gamino tankus? Taigi, kas tie Trečiojo Reicho kariai?
Tiesą sakant, pirmiausia jie buvo paprasčiausi vaikai. Tik tie vaikai atsargiai, kryptingai ir ryžtingai paversti, kaip yra sakęs garsus vokiečių rašytojas Thomas Mannas, „mirties mašinistais“, veikiančiais pagal „siaubingo nuolankumo“ mechanizmą.
Per dvylika metų trukusį Adolfo Hitlerio žadėtąjį Tūkstančio metų reichą vienos ar kitos rūšies uniformą nešiojo per 20 mln. vokiečių.
Hitlerjungendas arba „Hitlerio jaunimas“
Vos tik 1933 metų sausio 30 dieną atėjęs į valdžią, A. Hitleris ėmėsi aktyviai siekti vieno iš savo veiklos prioritetų įgyvendinimo – tai buvo noras Naujajai pasaulio tvarkai tinkamai paruošti Vokietijos jaunimą. Taigi, nacių visuomenės inžinieriams jis pavedė sunkią užduotį: „paversti juos greitais kaip kurtai, tvirtais kaip šikšna ir kietais kaip Kruppo plienas“.
Šalyje jaunimo organizacijų, siekusių užtikrinti sveiką jaunimo gyvenimo būdą ir socialinį paklusnumą, istorija prasidėjo gana seniai, tad buvo galima be vargo pasinaudoti jau egzistuojančiais organizaciniais šablonais. Taigi, tokios jaunimo organizacijos tapo priemone į paprastų berniukų ir mergaičių smegenis įdiegti reikiamą ideologiją, įpiršti nacistinio socializmo mąstyseną ir pasaulėžiūrą ir, žinoma, puoselėti absoliutų paklusnumą bei ištikimybę Fiureriui ir valstybei.
Taigi, sumanymo būta tokio: įsteigti „Hitlerio jaunimo“ organizaciją berniukams ir „Vokietijos merginų lygą“ mergaitėms; abi organizacijos turėjo tapti nacių partijos tąsa, savotišku inkubatoriumi naujoms kovotojų ir jų ištikimų dailiosios lyties bendražygių kartoms.
Naujoms jaunimo organizacijoms mestos didžiulės pajėgos ir lėšos. Organizacijos buvo skirstomos pagal regioną, konkrečiai šiaurės, pietų, vakarų ir rytų – jį nurodydavo antsiuvas ant uniformos.
Anot sumanytojų, viskas turėjo būti nekintama ir vienoda – ypač mąstymas. Nesibaigiantys renginiai, susibūrimai, stovyklos, konkursai, varžybos, dainų festivaliai, eitynės ir akcijos jaunus vokiečius tikslingai turėjo atitolinti nuo mokslų ir piršo fiziškai stipraus kūno, o ne proto kultą. Būtent toks ir buvo nacių sumanymas – ištverminga ir paklusni minia.
Tradicinėse istorijos pamokose nebeliko vietos tradicinei istorijai, jos vietą užėmė nacių partijos istorija ir norimos doktrinos skiepijimo schema.
Jūsų tikrasis tėvas – Fiureris
1936 metais „Hitlerio jaunimo“ organizacija jau vienijo 5,4 mln. 10-18 metų narių. Ji jau buvo prarijusi kone visas iki Trečiojo Reicho veikusias tiek berniukams, tiek mergaitėms skirtas organizacijas. Kai kurios aktyviai priešinosi, ypač veikusios religiniais pagrindais, tačiau galiausiai visos buvo priverstos pasiduoti Valstybei, siekusiai per tradicinę šeimą kaip socialinės kontrolės įrankį pavergti visą tautą.
Vaikai pinigais buvo skatinami skųsti savo tėvus, jeigu šie žodžiais ar darbais veikė prieš Valstybę. Štai kas buvo teigiama nacių doktrinoje: „Jūsų tikrasis tėvas – Hitleris. Kadangi esate jo vaikai, esate išrinktieji, ateities herojai“.
„Hitlerio jaunimo“ dariniai pagal amžių buvo skirstomi į skyrius: „Mažyliams“ (PIMF)priklausė 6-10 metų vaikai, 10-13 metų – „Vokietijos jaunimui“ (Deutsche Jungvolk). Pastarųjų visa fizinė veikla po atviru dangumi iš esmės buvo ne kas kita, o sukarintas mokymas. Sulaukę keturiolikos, iš karto tapdavo „Hitlerio jaunimo“ nariais, kur iki pat pilnametystės intensyviai tobulino kovos menų technikas. Kitas etapas, kaip kad buvo reikalaujama nuo 1935 metų birželio 26 dienos, buvo šešis mėnesius trunkanti civilinė darbo tarnyba (Reichsarbeitdienst) 19-25 metų jaunuoliams.
Esminis „Hitlerio jaunimo“ mokymų tikslas buvo šalies kariuomenę, laivyną, oro pajėgas aprūpinti nenutrūkstamu kadrų srautu. Buvo itin skatinamos tokios konkurenciją skatinančios sporto šakos kaip boksas, neretai nepaisant traumų ar net mirties. Pats A. Hitleris yra sakęs: „Man reikalingas brutalus, dominuojantis, bebaimis, žiaurus jaunimas. Jaunimas privalo būti būtent toks. Jis privalo galėti pakelti skausmą. Jokio silpnumo ir jokio švelnumo. Akyse – laisvo ir nenugalimo plėšrūno dvasia. Štai kaip tūkstančius metų prijaukintais buvę žmonės išsivaduos. Štai kaip aš sukursiu naująją tvarką“.
Skaičiuojama, kad iš viso sukarintą mokymą, įskaitant pamokas, kaip naudotis šautuvu, gavo per 1,5 mln. „Hitlerio jaunimo“ narių. Beveik 50 tūkst. apdovanoti medaliu už itin taiklų šaudymą į už 50 metrų esantį taikinį.
Tai, kaip intensyviai nacistinė valdžia plovė smegenis jauniems žmonėms, galima iliustruoti skaičiais: 5 mln. jaunų vokiečių Trečiojo Reicho metais į 12 tūkst. specialių „Hitlerio jaunimo“ stovyklų gabeno 200 tūkst. specialių traukinių.
Visas jaunuolių ugdymo procesas buvo tiesiogiai susijęs tiek su naryste „Hitlerio jaunime“, tiek „Vokietijos merginų sąjungoje“. Visos tradicinės akademinės disciplinos buvo nustumtos į šalį. Sparčiai stiprėjant antisemitinėms nuotaikoms, palaipsniui Vokietijos mokyklose ir universitetuose nebeliko žydų tautybės mokytojų ir dėstytojų.
Nacių mokymo programos
A. Hitleriui perėmus visą šalies valdžią, buvo įkurtos specialios mokytojų „perauklėjimo stovyklos“, kur tekdavo praleisti visą mėnesį. 1938 metais šį procesą buvo patyrę du trečdaliai visų šalies pedagogų.
Dabar mokytojai vadinosi nacionalinio socializmo instruktoriais, o pamokose didžiausią dėmesį skyrė „rasiniams klausimams“. Taigi, mokslo ir biologijos pamokos virto ne kuo kitu, o nacių doktrinos studijomis. Jų metų buvo analizuojama arijų rasės viršenybė prieš „žemesnes rases“ ir kurstoma neapykanta žydams.
A.Hitleriui sekėsi siekti užsibrėžtų tikslų: „Atsisakysime bet kokio intelektualinio ugdymo. Žinios tik gadina jaunus vyrus“.
1939 metais, prieš pat prasidedant karui, valstybė narystę „Hitlerio jaunime“ suteikė visiems berniukams ir mergaitėms. Taigi, organizacijai tuo metu priklausė 7 mln. narių arba beveik 82 proc. visų tarnybai tinkamų jaunų žmonių. Netrukus imti skelbti dekretai, kuriuose už nenorą jungtis prie organizacijos pradėta grasinti skaudžiomis pasekmėmis.
Moterys nacistinėje Vokietijoje
10-14 metų mergaičių, tapusių „Mergaičių sąjungos“ narėmis, ugdymas daugiausia buvo susijęs su sveika gyvensena, namų šeimininkės ir motinos pareigomis. Žinoma, buvo aukštinami arijai ir menkinama žydų tauta.
15-21 metų merginų laukdavo naujas etapas – valstybės finansuojamos motinystės mokymų programos. Septyniolikos sulaukusios vokietės, pasirinkusios „Tikėjimo ir grožio“ (Bund Deutsche Mädel) programą, gaudavo papildomų „namų ruošos ir pasirengimo santuokai“ pamokų.
1936 metais organizacijai priklausė 2 mln. mergaičių, kurias prižiūrėjo 125 tūkst. auklėtojų.
Nacistinėje Vokietijoje motinystė buvo šventas ir neliečiama dalyjks. Motinos buvo itin gerbiamos ir turėjo tokį patį statusą kaip ir fronto kariai. Tuo metu buvo populiarus šūkis: „Padovanojau Fiureriui karį“.
Daugiavaikės motinos, pagimdžiusios daugiau nei keturias atžalas, buvo apdovanojamos specialiu bronziniu valstybiniu apdovanojimu „Vokietijos motinos garbės kryžiumi“. Daugiau nei šešis vaikus auginančios gaudavo sidabro medalį, aukso – daugiau nei aštuonių vaikų susilaukusios vokietės. „Hitlerio jaunimo“ nariai privalėjo sveikinti visas šį ordiną seginčias moteris.
Norėdamas užpildyti spragas, likusias po Pirmojo pasaulinio karo, ir kompensuoti augantį naujo karo aukų skaičių, Trečiasis Reichas įvairiomis iniciatyvomis skatino gimstamumą. Vienas iš tokių būdų buvo finansinė parama. Per pirmuosius keturis Antrojo pasaulinio karo mėnesius nuo 1939 metų gruodžio iki 1940 metų gegužės buvo išdalinta 121 tūkst. 853 aukso medaliai.
Padidinti gimstamumą ir užtikrinti, kad artimiausiu metu Reichui nepritrūks karių, buvo bandoma ir kitokiais būdais. Pavyzdžiui, veikė specialios įstaigos, kur gyveno jaunos merginos, turėjusios nuolankiai priimti SS karių dėmesį ir taip užtikrinti arijų rasės tęstinumą.
Vaikai kariai
Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais bomboms griaunant Vokietijos miestus, jauni kariai ir patys suprato esantys pasmerkti.
Sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje 1944 metų birželį, A. Hitleris, norėdamas bet kokia kaina pristabdyti invaziją, pasiuntė naują dalinį – 12-ąją „SS Panzer“ diviziją, kurią daugiausia sudarė nepilnamečiai. Užuot gaudavę įprastinį alkoholio ir tabako davinį, eidami į karą, jie sulaukdavo saldainių.
Nepaisant to, susidūrę akis į akį su britų ir kanadiečių pajėgomis, bandžiusiomis išlaikyti Prancūzijos Kanų uostą, nors ir priešininkams nusileido skaičiumi bei amunicija, vaikai kariai kovėsi kaip tikri fanatikai, ir sugebėjo net mėnesį sulaikyti priešą.
1945 metais Trečiasis Reichas, pralaimėdamas visuose frontuose, „Hitlerio jaunime“ vis dar turėjo 8 mln. narių, dauguma kurių ir toliau buvo pasiryžę aklai aukotis dėl Fiurerio. Paskutinėmis karo savaitėmis priešlėktuvinius ginklus kontroliavo ir tiesiai į pražūtį nuo rusų ir amerikiečių rankos buvo siunčiami ir vos dešimtmečiai. Kai kuriems granatsvaidžiai buvo pritaisomi prie paprasčiausio dviračio.
Kol tūkstančiai berniukų ir mergaičių žūdavo vilkėdami uniformas, dar daugiau tūkstančių, baigę nacių jaunimo programas, pasibaigus karui, susidūrė su naujais iššūkiais – teko mokytis, jog svarbiausia ne fizinė jėga, o protinis ir dvasinis augimas.
Taigi, autoritarinės valstybės ir ideologijos, siekdamos savų tikslų, gali gana paprastai radikalizuoti jaunimą, tad labai svarbu tokius procesus laiku pastebėti.