Padėtį, kurioje atsidūrė aukščiausiais žmogžudysčių rodikliais tarp pasaulio valstybių išsiskiriančio Salvadoro piliečiai, laisvai galima prilyginti įkaitų situacijai, skelbia „The Wall Street Journal“.
Įstatymus serginčių pareigūnų vertinimu, viena gauja, konkrečiai – MS-13, patirdama perdėm menką spaudimą iš valdžios atstovų, vykdo reketą 248-yje iš 262-ų šalies savivaldybių. Tarp jos ir kitos gaujos – „Barrio 18“ – netyla konfliktai dėl teritorijų kontrolės. „Barrio 18“ yra įtvirtinusi tam tikrą gynybos schemą maždaug tokiame pat skaičiuje regionų.
Pasak teisėsaugininkų ir prokurorų, daugelyje vietovių politikai turi išsirūpinti gaujų autoritetų leidimus rengti įvairias kampanijas bei agitacijas. Ekspertai nurodo, kad šalies sostinėje San Salvadore gaujos kontroliuoja net vartojimo prekių, neišskiriant nė sauskelnių ar kokakolos, cirkuliaciją vietos rinkoje. Gaujoms paklusti priversti visuomeniniu transportu kasdien besinaudojantys piliečiai, skambučių centrų darbuotojai, taip pat restoranų ir parduotuvių savininkai.
Rytinėje šalies dalyje, kurioje didžiąją dalį teritorijos užima kaimo tipo gyvenvietės, gaujų atstovai grasina sudeginti cukranendrių plantacijas, jei ūkininkai nesutiks mokėti reikalaujamų sumų.
Gaujos savo veiką tiek išplėtojo, kad darosi sunku suprasti, kur baigiasi valstybėje galiojantys įstatymai ir prasideda kriminalinių organizacijų diktatas.
Taip situaciją apibūdino šalies policijos pajėgas kuruojantis Salvadoro teisingumo ir apsaugos ministras Mauricio Ramirezas Landaverde.
Lotynų Amerikoje gyvena 8 proc. viso Žemės rutulio gyventojų. Čia įvykdoma trečdalis visame pasaulyje užfiksuojamų žmogžudysčių, todėl regionas laikomas vienu iš kruviniausių planetoje.
Kraupios statistikos priešakyje – Salvadoras – šalis, kurioje iš JAV atkeliavusi gaujų kultūra jau varžosi su vyriausybe: gaujų lyderių galios didėja gausėjant piniginėms įplaukoms, ginklų šaltiniams ir palankiai nusiteikusių jaunų vyrų būriams.
Gaujos yra kitokios nei didieji narkotikų platinimo karteliai, kuriems paprastai priskiriama atsakomybė už metų metais vykdomą smurtą. Salvadore, Hondūre ir Gvatemaloje veikiančios grupuotės tarpsta engdamos ir siaubdamos valstybių teritorijas.
Grupuotės peraugo į galingesnį, chaotiškai veikiantį ekonominį darinį, kokių gausėja prekyba narkotikais garsėjančiose šalyse, tokiose kaip Meksika, kur stambūs karteliai subyrėjo į daugybę tarpusavyje konfliktuojančių grupių.
„Kartelių era nugrimzdo į praeitį, – sako konsultanto saugumo klausimais pareigas Meksike einantis Alejandro Hope. – Šiandien didžiąją dalį Lotynų Amerikoje įvykdomo smurto tenka priskirti naujos, daug painesnės, sunkiau kontroliuojamos ir lokaliai veikiančios sistemos sukeliamiems padariniams.“
MS-13 ir „Barrio 18“
Narkotikų platinimo karteliams pelną duoda užsienio klientai, praturtinantys vietos bendruomenes doleriais ir eurais, tačiau dabar besirandančios gaujos engia gimtųjų šalių piliečius. Kaip matyti iš dokumentų, surinktų per pastaruoju metu Salvadore vykdytą federalinį tyrimą, gauja MS-13 susirenka net 600 tūkst. JAV dolerių (525,5 tūkst. eurų) per mėnesį, versdama mokėti mokesčius autobusų parkus prižiūrinčias įmones, mažmenininkus ir įvairias bendroves. Mokesčiai gali svyruoti nuo kelių dolerių per dieną už kiekvieną eksploatuojamą transporto priemonę iki kelių šimtų per mėnesį – tokiomis sumomis apmokestinami viešojoje rinkoje dalyvaujantys subjektai.
Už narkotikų kontrolę atsakingi pareigūnai teigia, kad turto prievartavimu užsiimančių Salvadore veikiančių grupuočių metinės pajamos siekia maždaug 20 mln. dolerių (17 mln. eurų). Nustatyta, kad 3 mln. dolerių (2,6 mln. eurų) yra gaunama iš istoriniame San Salvadoro centre įsikūrusių įmonių. Gaujos užsiima ir prekyba narkotikais bei vogtais automobiliais. Pastarosios veikos leidžia pasididinti iš prievartavimo taikiniais tapusių legalių įmonių gaunamas pajamas.
Dar aiškiau grupuotėms MS-13 ir „Barrio 18“ atitekusį vaidmenį atskleidžia faktas, kad tai daugiausia samdinių šalyje turinčios organizacijos. Salvadoro gynybos ministerijos duomenimis, jose pasamdyta ne mažiau kaip 60 tūkst. žmonių, vykdančių stebėjimo, mokesčių rinkimo ir žudymo operacijas. Palyginimo dėlei galima pasakyti, kad dviejose stambiausiose privačiose įmonėse, apatinius drabužius tiekiančiose „Hanesbrands Inc.“ ir „Berkshire Hathaway“ priklausančioje „Fruit of the Loom“, įdarbinta maždaug 20 tūkst. žmonių.
Kaip rodo 2016 metais Salvadoro centrinio banko atlikta analizė, šalies ekonomikai grupuočių veika atsiėjo daugiau nei 4 mlrd. dolerių (3,5 mlrd. eurų) per metus, arba maždaug 16 proc. bendrojo vidaus produkto. Į šią sumą įskaičiuojamos vien teisėsaugai skirtos lėšos, mokesčiai už sveikatos priežiūros paslaugas, dėl sugadinto nekilnojamojo turto patirta žala ir prarastų investicijų sumos.
„Didžiausius nuostolius reikėtų sieti su žmonėmis, – konstatuoja vienas iš sėkmingiausių Salvadoro verslininkų, tekstilės sektoriaus magnatas ir prekybos centro vadovas Javieras Simanas. – Netenkame šauniausių šalies piliečių. Jie arba išvyksta, arba yra nužudomi, arba nuolat verčiami ieškoti kokių nors išeičių. Jie turi mokėti gaujoms vien už tai, kad galėtų atvykti į rajonus, kuriuose gyvena ir dirba.“
Remiantis statistika, 95,7 iš 100 tūkst. San Salvadoro gyventojo tampa žudikų aukomis. Dėl šių rodiklių San Salvadoras atsiduria šeštoje vietoje pavojingiausių pasaulio miestų sąraše.
Žmonės stengiasi išsiaiškinti, kuri grupuotė kontroliuoja kasdien jų lankomas gatves. Klaidingai pasukus rizikuojama būti apiplėštam, užpultam arba nužudytam. Daugelis San Salvadoro gyventojų net grupuočių pavadinimų nedrįsta ištarti. Prireikus, jie nebent pasako „skaičiai“ arba „raidės“. „Skaičiai“ – tai nuoroda į „Barrio 18“, o „raidės“ – į MS-13.
Sunki Salvadoro gyventojų padėtis yra viena iš nesustabdomos piliečių migracijos priežasčių.
Tūkstančiai salvadoriečių kiekvienais metais stengiasi pakliūti į JAV, prašydami prieglobsčio arba nelegaliai kirsdami sieną. Kaip rodo tyrimai, daugelį iš jų veja smurto baimė. Remiantis vyriausybės pateiktais duomenimis, nuo 2014 iki 2017 metų Meksikos ir JAV imigracijos pareigūnams pavyko sulaikyti net 335 545 migrantus iš Salvadoro.
Vienai vilkstinei dar tik keliaujant Meksika šiaurės kryptimi, išvykti į JAV jau rengiasi dar keli šimtai Salvadoro gyventojų.
Jose Gualberto Claro Iglesiasas, 48-erių metų sunkvežimio vairuotojas iš anksčiau Ispanijos kolonija buvusio Sučitoto miesto centrinėje Salvadoro dalyje, žmoną ir vaikus 2015 metais išsiuntė į Los Andželą. Šiam žingsniui jis ryžosi po per plauką šeimos nepražudžiusio MS-13 surengto išpuolio. Gaujos nariai padegė jo sunkvežimį, kai viduje sėdėjo šeima. Tai buvo kerštas už atsisakymą mokėti lupikavimui priskiriamus mokesčius.
2017 metų rugpjūtį J. G. Claro Iglesiasas pamėgino kirsti JAV ir Meksikos sieną netoli El Paso miesto Teksaso valstijoje, nes norėjo nuvykti pas šeimą. Deja, jo bandymas buvo nesėkmingas: vyras buvo sučiuptas ir maždaug 13-ai mėnesių uždarytas JAV imigrantų sulaikymo centre, o tada deportuotas.
Salvadore jam priklauso trys nekilnojamojo turto objektai ir du vilkikai su puspriekabėmis. Šiuo metu jis ketina turtą parduoti, kad galėtų padengti kelionei į Panamą būtinas išlaidas. Į šią šalį jis norėtų atsikviesti ir žmoną bei vaikus.
„Man, kaip dirbančiam žmogui, neįmanoma ramiai gyventi šioje šalyje, – sakė salvadorietis. – Visą laiką ir energiją tenka skirti tam, kad apsaugočiau savo verslą ir šeimą.“
Rinktis nėra iš ko
Comunidad Iberia rajone veikianti pradinė mokykla „Dr. Jose Antonio Rodriguez Porth Scholastic Center“ įkurta netoli purvino kelio, palei kurį eina kanalizacijos vamzdžiai. Tai riba tarp dviejų miesto rajonų, vieną iš kurių kontroliuoja MS-13, o kitą – „Barrio 18“.
Kitoje gatvės pusėje įrengtas policijos postas. Už kelių kvartalų – La Tiendona – didžiausias mieste didmeninės prekybos centras. Policija nurodo, kad iš jame prekiaujančių vaisių ir daržovių tiekėjų gauja „Barrio 18“ kas mėnesį išsireikalauja mokesčių už maždaug 300 tūkst. dolerių (264 tūkst. eurų).
Vieną eilinį rytą, mėlynos ir baltos spalvos uniformomis vilkintiems moksleiviams netoliese spardant futbolo kamuolį, mokyklos direktorius Amilcaras Rivera sutiko pasidalyti mintimis apie jo mokyklą lankančių vaikų ateities perspektyvas. Daugelis iš jų sulaukę 10 metų, esą, jau galės pretenduoti dirbti vienai arba kitai gaujai, kurioje jiems bus patikėti stebėtojų arba seklių vaidmenys.
„Čia jie galės dirbti nebent netoliese esančioje prekyvietėje – iškrovinėti ir pakrovinėti sunkvežimius. Arba prisijungti prie kurios nors grupuotės, – sako A. Rivera. – Dirbant fizinį darbą per savaitę galima užsidirbti 300 dolerių (264 eurus), o užsiimant turto prievartavimu – net tūkstantį (880 eurų). Koks gi, jūsų nuomone, bus šių jaunų žmonių pasirinkimas?“
Šalyje, kurios ekonomikos lygis žemas, rinktis praktiškai nėra iš ko. Remiantis Pasaulio banko duomenimis, trečdalis salvadoriečių gyvena skurde, t. y. neuždirbdami nė 5,5 dolerio (4,8 euro) per dieną. 25 pastaruosius metus metinis šalies ekonomikos (priklausančios nuo kavos, cukraus ir tekstilės gaminių eksporto) augimas tesiekė maždaug 2,5 proc. Toks tempas yra lėtesnis nei daugelio besivystančių šalių.
Žiaurūs gaujos MS-13 narių vykdomi nusikaltimai patraukė ir JAV prezidento Donaldo Trumpo dėmesį. JAV vadovas pažadėjo, kad nusikaltėliai bus ištremti iš šalies. Spalio mėnesį JAV generalinis prokuroras Jeffas Sessionsas specialiai sudarytai grupei nurodė išguiti juos iš miestų gatvių.
Visgi gaujų siautėjimo JAV, daugiausia – centrinėje šalies dalyje esančiuose imigrantų rajonuose Kalifornijoje Niujorko Long Ailando saloje, Merilande ir Virdžinijoje, niekaip negalima prilyginti jų dominavimui Salvadore.
„Čia yra visiškai kitaip nei JAV“, – sako 25-erių metų Rene Del Cidas, 2017 metų gruodį iš Federiko (miesto Merilando valstijoje) deportuotas į Salvadorą. Policijos nemalonę jis užsitraukė dėl eismo taisyklių pažeidimo – buvo sučiuptas prie vairo su nebegaliojančiu vairuotojo pažymėjimu. JAV jis gyveno nuo 11-os metų. Sulaukęs pilnametystės darbavosi miesto apželdinimo agentūrose ir prižiūrėdavo tvarką automobilių stovėjimo garažuose.
Grįžęs į Salvadorą R. Del Cidas įsidarbino San Salvadore įsikūrusiame skambučių centre ir turėjo atsiliepinėti į nusiskundimų bankų paslaugomis turinčių klientų skambučius. Kartu su keliais giminaičiais jis gyveno „Barrio 18“ kontroliuojamame už maždaug 65 kilometrų esančio San Visentės miesto rajone.
Kad netektų kirsti priešiškoms gaujoms pavaldžių teritorijų, į darbą jis vykdavo trimis netiesioginiais autobusais, todėl kelionėje užtrukdavo iki trijų valandų.
Kovo mėnesį ginkluoti MS-13 nariai sustabdė autobusą, kuriuo R. Del Cidas vyko į darbą, ir pareikalavo, kad keleiviai pateiktų tapatybę įrodančius dokumentus. Pamatę, kad R. Del Cidas gyvena „Barrio 18“ kontroliuojamoje teritorijoje, gaujos nariai išmetė jį iš autobuso. Maždaug tris savaites jis buvo uždarytas kažkokiame name. Iš jo, kaip pats pasakoja, buvo reikalaujama sumokėti išpirką. Taip pat buvo grasinama nužudyti.
Vis dėlto R. Del Cidui šiaip ne taip pavyko prisiskambinti Merilande apsistojusiam buvusiam gaujos MS-13 nariui – vyrui, su kuriuo susibičiuliavo imigrantų sulaikymo centre. Draugas sugebėjo išsiderėti, kad R. Del Cidas būtų paleistas. Kai tai pagaliau įvyko, salvadorietis jau buvo netekęs darbo, taip pat praradęs kojinėje paslėptus 200 dolerių.
„Kad ir kur eičiau, visada tampu kieno nors taikiniu, – sakė jis. – Jei prisijungčiau prie gaujų, mirčiau nuo jų arba policijos rankų.“
Netinkamoje vietoje netinkamu laiku
Manuelio de Jesuso krūtinę, rankas ir kaklą puošia „Barrio 18“ tatuiruotės. Jos žymi dešimt gaujoje praleistų metų. Tas laikas, pasak vyro, jau praeity. Dabar jis ištikimas bažnyčiai, o ši suteikia pastogę ir jam, ir jo žmonai bei vaikams. Tuo tarpu gaujos nepaliaujamai plečiasi samdydamos tiek vietinius, tiek atvykėlius iš užsienio.
„Iš JAV deportuojama begalė žmonių. Štai jie ir pasitarnauja kaip pastiprinimas“, – sako M. de Jesusas.
Gaujų ištakų reikėtų ieškoti Los Andžele. MS-13 ir jai priešiška „Barrio 18“ susiformavo devintajame ir dešimtajame praeito amžiaus dešimtmečiuose. Į jas susibūrė 12 metu trukusio Salvadoro karo pabėgėliai. 1992 metais, kai konfliktas buvo išspręstas, salvadoriečiai neteko juos saugojusio imigrantų statuso, todėl tūkstančiai JAV kalėjimuose sėdėjusių gaujų narių buvo deportuoti į tėvynę.
Tada Salvadore ėmė veikti dešimtys autonominių klikų, kurioms gana padrikai vadovavo atskiri autoritetai. Per pora paskesnių dešimtmečių sparčiai besiplečiančios grupuotės įgijo vis daugiau įtakos, o galop ėmė prastūminėti sau palankius politikus ir teisėjus.
Narkotikų karteliams svarbiausiu tikslu visada buvo įplaukos, todėl atsitiktinio smurto pasitaikydavo palyginti nedažnai. Tačiau gatvių gaujų narius sieja ištikimybė savai klikai – tam tikrame rajone autonomiškai veikiančiai grupuotei. Taigi, jų aukomis įprastai tampa įtariami informatoriai ir policijos pareigūnai, taip pat netinkamoje vietoje netinkamu laiku pasipainioję piliečiai.
Atsižvelgdamas į gaujų sukeliamus padarinius, 2012 metais tuometinis Salvadoro prezidentas Mauricio Funesas pasisakė už paliaubas su MS-13 ir „Barrio 18“, kad bent kiek sumažėtų žmogžudysčių. Pagal sudarytą susitarimą vyriausybė turėjo pasirūpinti, kad vienutėse kalinami ir maksimaliai saugomi gaujų lyderiai būtų perkelti į liberalesnes sulaikymo įstaigas. Gaujų lyderiams buvo leista ne tik užmegzti ryšį su išoriniu pasauliu, bet ir užsisakyti maisto, alkoholio bei išsikviesti prostitučių.
Iki kitų metų žmogžudysčių skaičius šalyje sumažėjo 42 proc. Verslo atstovai, įstatymų leidėjai ir daugelis rinkėjų tada tvirtino, kad valdančioji kairuoliškos FMLN partijos pagrindu suformuota vyriausybė pakluso tiems patiems grasinimams, kurie buvo taikomi terorizuojant paskirus rajonus.
„Tos paliaubos sužlugdė pasitikėjimą vyriausybe, – teigia teisėjo padėjėjo pareigas Aukščiausiajame Salvadoro teisme einantis Martinas Rogelis. – Poveikis buvo toks pat, kaip Salvadoro gyventojams nustojus tikėti Dievą. Salvadoriečiai tiesiog liovėsi tikėję įstatymų galia.“
Veikiama spaudimo iš JAV, praėjus kiek daugiau nei metams vyriausybė paliaubas nutraukė. Šis žingsnis kaipmat atsiliepė žmogžudysčių statistikai – rodikliai grėsmingai šoktelėjo. 2015 metais jie pasiekė neregėtas aukštumas – iš 100 tūkst. gyventojų net 103 tapdavo žudikų aukomis.
Rodikliai nuo to laiko smuktelėjo, tačiau vis tiek yra aukščiausi pasaulyje. Remiantis statistika, 6,6 mln. gyventojų turinčiame Salvadore vien pernai iš 100 tūkst. piliečių 60,1 buvo nužudytas. Šis skaičius, kaip nurodo Jungtinės Tautos, beveik 12 kartų viršija JAV rodiklius.
Kaip teigia prokurorai ir policijos pareigūnai, po paliaubų sudarymo gaujos įgijo dar daugiau galių. Jų nariai įsitikino, kad grasinimais galima kuo puikiausiai naudotis siekiant savų politinių tikslų – užsitikrinti rajonų kontrolę, sulaukti švelnesnių kaltinimų ir priversti vyriausybę pasirašyti sutartis su gaujoms priklausančiomis įmonėmis.
Kiek anksčiau šiais metais buvęs Apopos meras Jose Eliasas Hernandezas tapo pirmuoju savivaldybės vadovu, nuteistu už korupcinę veiką bendradarbiaujant su gaujos nariais.
J. E. Hernandezui buvo skirta 12 metų kalėjimo bausmė. Jis buvo pripažintas kaltu dėl pinigų pervedimo „Barrio 18“ lyderiams ir leidimo grupuotei privačiais tikslais naudotis miestui priklausančiais greitosios pagalbos automobiliais. Be to, gaujos nariams buvo patikėti vadovaujantys postai šiukšlių surinkimo ir kituose miesto administravimo sektoriuose.
Dešiniojo sparno partijai ARENA atstovaujantis J. E. Hernandezas savo kaltę kaip įmanydamas neigė ir tvirtino, kad į jį nusitaikė valdančioji FMLN partija.
Žmogžudysčių vėl padaugėjo
Kai po balandžio mėnesį priimto sprendimo dėl kalinimo vienutėse žmogžudysčių ypač padaugėjo, tankiai apgyvendintame San Salvadoro priemiestyje iš tranšėjos buvo ištraukti dviejų žmonių kūnai.
Du jauni vyrai, kurių vienam buvo 17, o kitam – 23 metai, policijos spėjimu, buvo užpulti, kai ėjo žaisti futbolo. Kiekvienas gavo po 20 dūrių kryžminiu atsuktuvu.
„Matant, kad žudoma šitaip sužalojant, nors tam atlikti užtektų ir vienos kulkos, nesunku suprasti, kad gaujos nori pasiųsti tam tikrą žinutę“, – sakė kūnus apžiūrėjęs koroneris Juansa Carlosas Duranas Chavarria.
Žudymai kerštaujant dėl priimto įstatymo tęsėsi ir vasarą. Liepos 20 d. šalies policijos pareigūnams pavyko pasiklausyti telefoninio pokalbio tarp įkalinto MS-13 lyderio ir vieno iš laisvėje esančių jo pavaldinių. Kaip buvo rašyta „The Wall Street Journal“, gaujos nariams iš maždaug dešimties MS-13 grupuočių buvo nurodoma nusitaikyti į tris policijos pareigūnus arba karius ir juos nužudyti.
Jau kitą mėnesį buvo nužudyti trys pareigūnai. Vienas iš jų – Elmeras Mauricio Beltranas, 43-ejų metų dviejų vaikų tėvas, San Rafael Cedros miestelio gyventojas. Nacionalinės policijos pajėgose jis tarnavo nuo tada, kai sulaukė 19-os.
Našle likusiai jo žmonai, pradinės mokyklos mokytojai, policija paaiškino, kad amžinatilsį jos sutuoktinis buvo netikėtai užpultas iš automobilio iššokusių keturių ginkluotų vyrų, kai šnekučiavosi su draugais prie vienos iš vietinių parduotuvių. Draugai sugebėjo pabėgti ir jokių sužalojimų nepatyrė.
Niekas nebuvo suimtas. Nužudytojo brolis, taip pat policijos pareigūnas, vardu Raulas Beltranas, sako visada su savimi turįs ginklą – net tada, kai namuose prausiasi po dušu.
„Gaujos žudo visiškai nebaudžiamos“, – konstatavo jis.