Jeigu tikėtume ministro versija, toks naujojo tanko patikrinimas leido įvertinti jo veiklos subtilybes karo sąlygomis, o „Sirijoje, jeigu gerai pamenate, šiuo metu būtent tokia situacija, todėl atsižvelgėme į visus niuansus tam, kad galutiniame vertinime atsispindėtų būtent šie momentai“.
Ministras taip pat pasidžiaugė, jog jau sulaukė susidomėjimo tanko eksporto galimybėmis, tačiau už šalies ribų jį bus galima pardavinėti tik tada, kai bus užtikrintas serijinis šalies karinių pajėgų aprūpinimas jais, gauti visi reikiami eksporto leidimai, rašo svoboda.org. Dar iš ministro lūpų nuskambėjo teiginys, kad naujausias Rusijos pagamintas tankas nuolat dalyvauja papildomų bandymų cikluose, atliekami papildomi testai, svarstomos modernizavimo galimybės.
Jeigu bandymų klausimas tarsi ir aiškus, štai užuomina apie modernizavimą kelia abejonių: juk modernizuojama tik tai, kas jau egzistuoja, tai, kas naudojama jau pakankamą laiką, per kurį paaiškėjo, ką ir kur reikia tobulinti (jeigu nebuvo laiko trūkumams demaskuoti, apie kokią modernizaciją galima kalbėti?), vykdoma serijinė gamyba.
Tik D. Manturovas nepasakė, kad T-14 net šiandien Rusijos karinės pajėgos nesinaudoja. Tėra vos keli šio modelio, dar nebaigusio visų reikiamų bandymų, egzemplioriai.
Tik 2020 metų vasarį buvo pareikšta, kad „naujausias „Armata“ platformos tankas T-14 jau paskutiniame bandymų etape“. Tai reiškia, kad viso bandymo ciklo ši nauja kovos mašina dar neįveikė, tad ir oficialiai Rusijos kariuomenės ginklu vadintis negali. Serijinė gamyba taip pat nevykdoma, tie keli baigtiniai tanko egzemplioriai vis dar gamyklinių ir karo sąlygų bandymų stadijoje, o vienintelis realus jų pritaikymas praktikoje – kariniai paradai Raudonojoje aikštėje.
Planuose teigiama, kad T-14 tankus tik 2020 metais pradės naudoti elitinė Vakarų karinės apygardos Tamanės 2-oji gvardijos motošaulių divizija. Taip ir lieka neišspręsta mįslė, kas iš viso galėjo domėtis tanku, kuris dar net deramai neišbandytas mūšio lauke, o tik iškilmingai parodytas kariniuose paraduose. Galbūt apie „Armatos“ bandymus Sirijoje karinėmis sąlygomis buvo paskelbta, tikintis, kad tokia žinia padidins šio tanko eksporto galimybes?
Ministro Manturovo „Sirijos poligonas“
Rusijos gynybos ministerija apie jokius minėtojo tipo tankų bandymus Sirijoje neskelbė. Kadangi šis tankas dar netraktuojamas kaip šalies ginkluotųjų pajėgų ginklas, oficialiai už jį atsakinga pramonės ir prekybos ministerija.
Tokiu atveju kas kitas, jeigu ne pramonės ir prekybos ministras D. Manturovas turėtų skelbti apie naujus „Armatos“ nuotykius? Viskas taip ir būtų, jeigu gamyklos bandytojai būtų išbandę šiuos tankus Orenburgo stepėse ar, tarkim, Kamčiatkoje. Tik „Sirijos poligonas“ – išskirtinai Rusijos gynybos ministerijos atsakomybės zona, kurioje visa atsakomybė priklauso kariškiams, būtent jie atsakingi už viską, kas ten šaudo, skraido, bombarduoja ir žudo.
Kad ir kokie bandymai Sirijoje bevyktų, jie be kariškių žinios tiesiog neįmanomi. Tik kariškiai tuos tankus į Sirijos Tartuso uostą bandymams „karinėmis sąlygomis“ ir galėjo atgabenti – arba dideliu desanto laivu, arba į Chmeimimo aviacijos bazę sunkiuoju kariniu transportiniu lėktuvu An-124 „Ruslan“. Iškrovimas, transportavimas, apsauga – taip pat išskirtinai karinių struktūrų kompetencija.
Be to, bandymus karinėmis sąlygomis juk vykdo ne gamyklos bandytojai, o tik specialiai parengti kariškiai. O mūšio lauke apie jokius civilius gamyklos darbuotojus negali būti nė kalbos. Jeigu ir bandė „vogčiomis“, karas Sirijoje toks, kur fronto linija gana sąlyginė.
Tik štai Rusijos gynybos ministerija tyli – ir ne tik D. Manturovo pareiškimų nekomentuoja, bet ir savęs šiuo atveju nenori reklamuoti. Kita vertus, sėkmingi naujausių tankų bandymai realaus karinio konflikto sąlygomis galėtų tapti puikia viešųjų ryšių akcija, todėl apie tai pasakoti turėtų daugiau kompetencijos turintys ir įtakingesni asmenys.
Pavyzdžiui, Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vadas generolas Valerijus Gerasimovas ir ypač Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu.
Juo labiau, kad „Armata“ su visomis gamybos problemomis ir trukdžiais atliekant bandymus – iš esmės yra Rusijos premjero pavaduotojo gynybos ir pramonės komplekso klausimais Jurijaus Borisovo, kuris dar visai neseniai buvo gynybos ministro pavaduotojas, atsakingas už ministerijos karinę ir techninę politiką, kompetencijos sfera.
O galbūt kariškiams (įskaitant ir tą patį J. Borisovą) toks slaptumas netgi buvo naudingas? Tik tas slaptumas visai nepamaišė į Siriją simboliškai atgabenti naikintuvus Su-57, o visa tai buvo pateikta kaip „karinis bandymas“.
Su-57 oficiali istorija taip pat labai įdomi – šie naikintuvai taip pat nėra įtraukti į Rusijos ginkluotųjų pajėgų arsenalą. Skirtumas tas, kad apie šiuos pasiekimus pasakojo pats S. Šoigu. Ministras tvirtino, kad „bandymų“ metu „iš penktosios kartos naikintuvo Su-57 buvo paleista itin perspektyvių sparnuotųjų raketų“.
Tai reiškia, kad būtent Rusijos gynybos ministras asmeniškai atsiskaitė apie slapčiausio šalies lėktuvo bandymus, tuo pačiu užsimindamas apie su jais susijusią naują sparnuotąją raketą (jų Rusijos karinės oro pajėgos oficialiai taip pat nenaudoja). Tai reiškia, kad tiek naikintuvas, tiek raketa vis dar gamybos stadijoje? Jeigu taip, kodėl apie juos pasakojo ne D. Manturovas?
Juo labiau, kad joks slaptumas nepamaišė televizijos ekrane pasakoti kaip sparnuotosios raketos „Kalibr“, paleistos iš korvečių, povandeninių laivų ir fregatų naikina taikinius Sirijoje. Slaptumas nesutrukdė parodyti, kaip į Siriją atgabenama priešlėktuvinės gynybos sistema S-400 arba kaip buvo bandomas hipergarsinis aviacinis kompleksas „Kindžal“.
O čia puikus paradinis tankas „Armata“ Sirijoje, kare, kovos lauke ir... tyla. Jeigu „Armatos“ bandymai Sirijoje tokie jau slapti, kad net ir gynybos reikalų ministras apie juos nieko negali pasakyti, kodėl staiga apie tai kalbėti leista kažkokiam prekybos ir pramonės ministrui?!
Paprasčiau tariant, yra ir dar įdomesnis klausimas: apie kokius dar T-14 tanko bandymus galime kalbėti, jeigu šiuo metu nei pats čia taip dažnai minimas tankas, nei juo labiau kokia kita ant universalios „Armatos“ platformos naudojama pėstininkų kovos mašina T-15, šarvuota remontų darbų ir evakuacijos mašina T-16 ir kitos kol kas dar nepasiekė normalių eksploatacinio pobūdžio bandymų įprastomis, o ne paradinėmis sąlygomis?
Net praktinės eksploatacijos, kad ir tankų rotacijoje, neturėjo (aišku, žinoma, jeigu šiuo metu pagamintų tankų vienetų tam pakaktų), o jau siunčiamas į komandiruotę užsienyje?
O ką ten bandyti toje Sirijoje, jeigu T-14 ten neturi pilnaverčio priešininko, su kuriuo galėtų „palyginti jėgas“ – tikrame mūšyje pasipuikuoti ugnies galia, apsauga ir elektroniniais sprendimais. Ten šiuolaikinių tankų paprasčiausiai nėra – tik pavieniai pasenusios ir pavargusios technikos vienetai, kuriuos turi priešininkai, tad jie net nesiskaito.
Nėra Sirijoje ir reikiamo ugnies pasipriešinimo: oponentai neturi nei šiuolaikinės artilerijos, nei naujausios kartos prieštankinių ginklų. Basharo al Assado priešai neturi ir aviacijos, taigi Sirijoje paprasčiausiai neįmanoma patikrinti, kiek T-14 „Armata“ atsparus atakoms iš oro. Nėra jokio elektroninio pasipriešinimo – Sirijos opozicija neturi jokių elektroninės kovos priemonių, skelbia svoboda.org.
Pagrindiniai sukilėlių ginklai yra lengvieji šaunamieji ginklai, o, kalbant apie sunkesnius, jie teturi minosvaidžių, granatsvaidžių, didelio kalibro kulkosvaidžių. Ir kur ten rasti mūšį, kuriame būtų galima išbandyti naujausią tanką – būtent tokiomis sąlygomis, kokioms jis ir skirtas?
Ką galima bandyti Sirijos poligone, jeigu ten nėra lygiaverčio priešininko, galinčio pademonstruoti realų pasipriešinimą? Kokie Sirijoje gali būti taikiniai taip brangiai kainuojančiai „Armatai“, sukurtai akistatai su naujausiomis „M1A2 Abrams“, „Leopard 2A6“, „Challenger-2“ ir Izraelio „Merkava Mk.4“modifikacijomis? Paprasčiau tariant, Sirijoje T-14 neturi jokių galimybių pademonstruoti savo realias karines kovos galimybes. O apie tai, kad ten šis tankas galėtų ištobulinti veiksmus prieš tankų ir motorizuotų pėstininkų dalinius, aprūpintus elektroninės kovos priemonėmis, turinčius patikimą paramą iš oro ir artileriją, negali būti nė kalbos.
Taigi, bandyti vieną ar du vienetus karinės technikos užjūrio karinių veiksmų teatre – tiesiog juokinga. Reikia bandyti kompleksą, visą sistemą, o to tikrai nebuvo (ir būti negalėjo).
Tai reiškia, kad galimas „Armatos“ pasiuntimas bandymams Sirijoje būtų panašu į tokį atvejį, jeigu Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos konstruktoriai, dar gamyklinių bandymų stadijoje, būtų nusprendę išbandyti slaptus tankų „Tigr“ arba „Pantera“ prototipus ne kur nors kitur, o karinėmis sąlygomis Baltarusijos miškuose prieš partizanus.
Versija, esą, naujausias tankas buvo bandomas karinėmis sąlygomis, neatlaiko kritikos. Šiuo metu T-14 aprūpintas 125 mm lygiavamzdžiu pabūklu 2A82-1M. Tai yra naujas pabūklas, turintis pakeisti senstančius 2A46, už kuriuos turėtų būti 15-20 proc. taiklesnis.
Jeigu tikėtume gamintojų reklaminiais pranešimais, T-14 tanko ugnies galia pranoksta visus analogus, nes „naujoji pabūklų sistema“ tanką aprūpina ugnies galia, pastebimai pranokstančia „šiuolaikinių tiek Rusijos, tiek užsienio tankų rodiklius“.
Oficialiai pranešta, kad „perspektyvaus rusiško tanko T-14 „Armata“ pabūklų sistema jau užbaigta“ tik 2020 metų vasarį. Tai reiškia, kad naujas pabūklas parengtas dar visai neseniai. O tai savo ruožtu reiškia, kad jo bandymai dar tik laukia, ir ilgi – atskiri, kartu su tanku ir taip toliau. Tad ką ten bandė toje Sirijoje? Juk tikrame mūšyje neišbandysi įrangos, kuri kovos mašinoje dar net neįdiegta.
Net jeigu ir spėtume, kad ten buvo tie nauji pabūklai, Sirijoje iš principo neišbandysi nieko naujo – nei ginkluotės ypatybių, nei galimybių, nei tikslumo, nei tikslingumo.
Ekspertai sako, kad naujasis pabūklas gali šaudyti tiek esamais tinkamo kalibro sviediniais, tiek specialiai šiam tankui sukurtais. Naudojantis šiuo metu turimais sviediniais, 125 mm „Armatos“ pabūklo efektyvumas niekuo nesiskiria nuo kitų tankų – T-72 ir T-90 – veiksmingumo.
Naujieji sviediniai, sukurti specialiai pabūklui 2A82-1M taip pat tėra pagyrų objektai. Tad jeigu kalbėtume apie šiuos naujus šarvamušius sviedinius, jie, kiek galima spręsti iš publikuojamos informacijos, vis dar kuriami arba vis dar bandomi (niekas negali pasakyti, kaip yra iš tikrųjų). Ir ką naujo duos B. Assadui Sirijos opozicijos pozicijų apšaudymas seno modelio sviediniais?
Kartais pasigirsta tvirtinimų, jog, esą, Sirija suteikia kone idealią progą išbandyti T-14 „Armatą“ ypatingomis ir unikaliomis klimato sąlygomis, galimai atitinkančiomis potencialių užsakovų klimatą. Taigi viskas vien tam, kad tankas galėtų pasivažinėti Sirijos dykynėmis? Kažkodėl visi pamiršo, kad ir Rusijoje netrūksta vietų, kur taip pat galima tą padaryti, ir sąlygos čia gal netgi dar tinkamesnės parodomajam tanko šou.
Pirmos svarbos problema – tokių bandymų užsienyje saugumas. Natūraliai kyla klausimų, kiek pastangų reikėjo tam, kad būtų užtikrintas saugus šių tankų transportavimas, karinis ir techninis aprūpinimas, aptarnavimas, slėpimas nuo Sirijos opozicijos pajėgų ir profesionalių diversantų.
Kiekvieną tanką saugoti turėjo ypatingos paskirties būrys, priedangą iš oro užtikrinti atakos sraigtasparniai. Ir visa tai vien tam, kad, kaip taikliai komentaruose pastebėjo vienas blaivaus proto žmogus, pravažiuoti gerą kilometrą, apšaudyti ir taip jau sugriautą tuščią namą, kuriame neva tai matė opozicijos kovotojų, ir keliauti namo – iš Tartuso uosto desantiniu laivu atgal į Rusiją.
Nereikalingos paskirties tankas
Nevertėtų pamiršti ir žalos reputacijai tuo atveju, jeigu toks tankas būtų prarastas – kad ir užvažiavęs ant minos ar kokio savadarbio sprogmens. Pats baisiausias dalykas, koks gali nutikti tankui, yra važiuoklės pažeidimas, o jis įmanomas kone bet kurią akimirką. Jau nekalbant apie riziką, kad tanką perims priešininkų jėgos.
Galima prisiminti, kaip 2015 metais per Pergalės dienos parado repeticiją „Armata“, avansu išliaupsinta kaip lygių neturinti kone stebuklinga kovos mašina, mažiausiai tris kartus ėmė ir sustojo.
Tiesa, vieną kartą tankas sugedo pačioje Raudonojoje aikštėje per generalinę repeticiją: iki repeticijos pabaigos nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusio tanko patraukti nesugebėjo net ir speciali technika. O ir repetuojant Alabino poligone ne viskas vyko pagal planą – nuolat kildavo bėdų su tanko valdymu ir transmisija.
Daug pretenzijų iš esmės sulaukė visi svarbiausi šios kovos mašinos elementai – variklis, 12 pavarų automatinė dėžė, taikymosi mechanizmai ir kiti. Pirmieji tanko modeliai pagaminti pritaikius užsienio technologijas ir importuotus (arba pavogtus) sprendimus.
Tik, jeigu demonstracinius pavyzdžius pagaminti pavyko, pasitelkus iš užsienio gautų atsarginių dalių, tokia serijinė gamyba neįmanoma dėl taikomų sankcijų. Su importo pakeitimu vietos gaminiais viskas, deja, nepasisekė taip, kaip norėta (tiesą sakant, visai nepasisekė).
Gaminių, galinčių padengti elementų ir elektroninių prietaisų paklausą, Rusijoje nėra. Kaip jau rašė ne viena žiniasklaidos priemonė, net ir „paradams skirtų tankų“ šarvai pagaminti taikant užsienio technologijas. Klausimas, ar Rusija sugebėjo rasti būdų, kaip gaminti tokios pat kokybės šarvą, kaip vakarų šalyse, o gal pasirinko prastesnę apsaugą, taip ir lieka neatsakytas.
Nemažai ekspertų viešai abejoja šio tanko nuotoliniu būdu (elektroninėmis ir optinėmis priemonėmis) valdomo bokštelio veiksmingumu ir patikimumu. Sugedus elektros tiekimo sistemai ar jos elementams (pavyzdžiui, kai sprogus sviediniui smūgio banga pažeidžia elektroniką), tankas tampa neveiksnus.
T-14 take nėra jokių prietaisų su optikos kanalais, visi optiniai elektroniniai ugnies valdymo sistemos kanalai yra bokštelyje, jie nėra tinkamai apsaugoti, tad neabejotinai paves net ir po apšaudymo nedidelio kalibro artilerijos sistemomis (iš šarvuotos technikos ar net paprastų šaunamųjų ginklų).
Toli gražu ne visi ekspertai tiki D. Manturovo žodžiais apie Sirijoje vykusius tanko T-14 „bandymus“. Dauguma spėja, kad, jeigu „Armata“ tankai ir būtų buvę atgabenti, tai tik propagandos tikslais: itin didelio slapumo sąlygomis vienas ar du tokie tankai per Bosforo ir Dardanelų sąsiauri desantiniu laivu buvo nuplukdyti ir iškrauti Tartuse, ant specialios platformos sunkvežimiu nuvežti į rusų karių bazę, ten pavažinėjo pirmyn ir atgal, paleido kelis šūvius.
Kur ir kodėl šaudė, jau ir nebesvarbu. Svarbiausia, kad tai buvo gražiai ir patraukliai nufilmuota – reportažui, kuris pompastiškai bus parodytas reikiamu laiku reikiamame kanale. O tada viskas atgaline tvarka – ant platformos iki uosto, pakrovimas į laivą ar kitą transportą ir kelionė namo.
Kiti ekspertai įsitikinę, kad viskas tėra „Deniso pasakėlės“: esą, jokių „Armatų“ Sirijoje nebuvo ir būti negalėjo. Taigi, atsargos pulkininkas Viktoras Murachovskis, buvęs tankistas, šarvuočių akademijos absolventas, gana subtiliai dienraščiui „Vzgliad“ užsiminė, kad „Armata“ „atsidūrimas Sirijoje – tiesiog graži legenda... Buvo galima pasinaudoti bet kuriuo poligonu, įskaitant ir itin artimą karinėms sąlygoms“.
Be to, atsižvelgiant į dabartinės oro žvalgybos galimybes (nuo JAV palydovų iki bepiločių orlaivių), apie „Armatą“ Sirijoje jau būtų seniai žinoma. Tokiu būdu „Armata“ reklamuojama konkrečiai eksportui, nes Rusijos karinėms pajėgoms šis tankas paprasčiausiai nereikalingas.
Pirmiausiai dėl nepamatuotai didelės kainos – pirminė siekė 500 mln. rublių (2015 metų kainomis tai apie 8-8,5 mln. dolerių), tada nukrito iki 400 mln. rublių, o dar vėliau atpigo iki 250 mln. rublių, bet ir tiek, esą, per daug.
Rusijos gynybos reikalų ministerijos atstovai ne kartą sakė, kad žymiai optimaliau būtų modernizuoti T-90 – iki versijos T-90M, o T-72 – iki T-72B3. Ekspertai tvirtina, kad per brangu bandyti išlaikyti trijų tipų tankus, kaip ir pradėti serijinę T-14 tanko gamybą, kam pramonė dar visai nepasirengusi.
Jeigu 2015 metais „Uralvagonzavod“ žadėjo iki 2020 metų pagaminti 2300 „Armatų“, realybėje viskas apvirto aukštyn kojomis. Pažadas vijo pažadą, o demonstravo „Armatą“ tik paraduose.
O 2018 metais vicepremjeras Jurijus Borisovas leptelėjo, kad armijai šis tankas net nereikalingas – „na kam užtvindyti ginkluotąsias pajėgas „Armatomis“, rinkoje labai paklausūs Tu-72, jo visiems reikia“, kalbėjo valdininkas.
Galbūt dėl šios priežasties ir gimė pasakojimas apie Siriją: labai reikėjo pasaką primenančios reklamos, galinčios paradinį tanką stebuklingai paversti koviniu.
Juk niekas niekada nepirks kovinės mašinos, kuria nesinaudoja šalies gamintojos kariuomenė, o ir jokios karinės reputacijos neturinčios.
Šie bandymai primena naujausio (ir vėlgi „neturinčio analogų“) naikintuvo Su-57 istoriją, esą, pastarojo bandymai vyko 2018 metų vasarį Sirijoje: kelioms dienoms atskrido į Chmeimimą, atliko kelis skrydžius tikrų naikintuvų konvojuje, pamosavo sparnais – ir viskas.
Ore nebuvo jokio priešininko, nebuvo ir juos pasiekti galinčios priešlėktuvinės gynybos sistemos, nebuvo jokio elektroninių kovos priemonių poveikio. Bet ir to pakanka, kad būtų galima didžiuotis –„išbandyta Sirijoje“.
Pats „Sirijos poligono“ terminas pastaruoju metu virto propagandos ir marketingo įrankiu. Galime priminti, kaip Rusijos gynybos ministras, atsiskaitydamas prieš V. Putiną kasmetiniame gynybos ministerijos kolegijos posėdyje 2016 metų gruodžio 22 dieną, raportavo, kad „Sirijoje buvo išbandyti ir didelį efektyvumą per karinius veiksmus Sirijoje pademonstravo 162 šiuolaikinės ir modernizuotos ginkluotės vienetai“.
Terminu „išbandytas karinių veiksmų metu“ pristatomas ir, tarkim, raketinis kompleksas „Kalibr“. Nors, žinoma, iš 500 kilometrų atstumo paleisti 450 kilogramų sveriančią kovinę galvutę į palapinę dykvietėje – ne kas kita, o biudžetinių lėšų švaistymas.
Panašiai kaip ir ten pat bandyti, pavyzdžiui, naujausią prieštankinės ginkluotės sistemą „Hermes“, kuriai ten paprasčiausiai nėra ką veikti – jokio realaus taikinio, išskyrus „Toyota“ (kaip ir tos pačios „Armatos“ pabūklui).
Bet užtat galima priklijuoti lipduką „Išbandyta Sirijoje“ – „juk tai tarnauja kaip jaukas potencialiems pirkėjams, pirmiausia Egiptui“, o ir šiaip visiems „potencialiems pirkėjams“. Panašu, kad su „Armata“ – analogiška situacija: tiks viskas, kas tinka viešiesiems ryšiams, reklamai ir dar vienai biudžeto injekcijai pritraukti“.