Patekome į užburtą ratą: kiekvienas naujas šalies veiksmas tarptautinėje arenoje sukelia vis stipresnį atoveiksmį. O visi Rusijos užsienio politikos sprendimai suvokiami per buvusių jos žingsnių prizmę, pradedant nuo 2007 metų Putino „Miuncheno kalbos“ ir trumpo karo su Gruzija 2008-aisiais. Beveik tokioje pat situacijoje ši šalis jau buvo prieš 35 metus.
1983 metais JAV prezidentas Ronaldas Reiganas SSRS pavadino „Blogio imperija“. Vėlyvosios SSRS gerbėjai dėl tos frazės jo nemėgsta lig šiol. Žinoma, SSRS-1983, buvo gerokai vegetaciškesnė valstybe, nei, tarkime, jos pačios 1930-ųjų versija. Tačiau vis viena tai tebebuvo blogio karalystė, nors ir beišsikvepianti. Ji kovojo dėl viešpatavimo pasaulyje ir stengėsi, kad ir vangiai, primesti savo gyvenimo būdą kitiems.
R. Reigano įvardinta, „Blogio imperija“ netrukus žlugo. Per pastarąjį ketvirtį amžiaus Vakarų demokratijos atsipalaidavo, priprato gyventi visuomenėje, kurioje visi kalba viena kalba ir laikosi panašaus požiūrio ir vertybių. Atskalūnų yra, – Iranas, Šiaurės Korėja, islamistai fanatikai, etc., – tačiau globalios tvarkos jie negriauna. Dabar, kaip ir priklauso pagal garsiosios kosminės epopėjos siužetą, imperija reinkarnavosi ir kontratakuoja. Jos „Blogio Imperija“ dar nevadina, bet pastaruoju metu reikalai bauginama sparta krypsta to link.
Tai nemaloni ir kartais pavojinga ataka, tačiau ji – klonų. Visai kaip „Žvaigždžių karuose“. Ši ataka tuo pat metu ir stipresnė ir silpnesnė už ankstesniąją. Silpnesnė, nes komunistai turėjo ideologiją, daugeliui pasaulio piliečių patrauklų ateities pasaulio vaizdą. Anos imperijos palikuoniai ateities vaizdo neturi – netgi tokio, kurį būtų galima pasiūlyti patiems rusams. Kokia dar ateitis, jei rusiška sveikatos apsauga neatitinka savo pavadinimo, o provincijoje suirutė?
Tačiau dėl tos pačios priežasties klonų ataka Vakarų pasauliui pavojingesnė – juk idealizmas tik trukdo veikti pragmatiškai ir ciniškai. Realistų, cinikų, grubios jėgos gerbėjų, žmonių, nebetikinčių kapitalizmo ir demokratijos galimybėmis, netrūksta visame pasaulyje. O klonai greitai mokosi rengti diversijas interneto pasaulyje ir socialiniuose tinkluose, kai nebūtina svetimose teritorijose mėtyti bombas – galima rengti vietinės reikšmės apokalipses, įsilaužus į elektros tiekėjo ar rinkimus organizuojančios valstybinės agentūros svetainę.
Dvi etikos
Devintojo dešimtmečio pradžioje JAV plačiai skambėjo „Žvaigždžių karų“ kino epopėja. Pirmasis filmas („Nauja viltis“) kino ekranuose pasirodė 1977 metais, antrasis („Imperija kontratakuoja“) – po trijų metų. Likus porai mėnesių iki trečiojo filmo („Džedajaus sugrįžimas““ pasirodymo ekranuose, 1983 metų kovo 8 dieną R. Reiganas sakė kalbą Nacionalinės evangelistų asociacijos suvažiavime.
R. Reigano kalba – galingas etinis pareiškimas, tikro konservatoriaus kredo. Amerikos didybė kyla iš jos atsidavimo demokratijos ir asmens laivės idėjai, ilgos mažumų kovos už savo teises, „jūsų šeimų, bažnyčių, kaimynysčių, bendruomenių“, sako R. Reiganas. Tikėjimas liepia mums kovoti su blogiu, o pasaulinis blogis – komunistai, žmonės, vardan pasaulinės revoliucijos anuliavę etiką ir moralę.
Bolševikai išties atmetė bendražmogiškąją etiką ir (krikščioniškąją) moralę kaip klasinės eksploatacijos instrumentą, kaip liaudies paklusnumo išlaikymo institutus: „tai yra sukčiavimas, darbininkų ir valstiečių protų bukinimas dvarininkų ir kapitalistų interesais“ (Vladimiras Leninas). Visos moralinės teorijos „yra visuomenės šios ekonominės padėties rezultatas“ (Fridrichas Engelsas). Instrumentinis etikos traktavimas nutiesia intelektualinį tiltą tarp XIX-XX amžiaus komunistų ir tokių šiuolaikinių „realistų“, kaip Putiną palaikančių politologų mėgiamas Johnas Mearsheimeris.
Feodalines ir buržuazines visuomenes cementuojančias vertybes turi pakeisti moralė, kylanti iš „proletariato klasių kovos interesų“, rašė Leninas. Tai tautologinė etika: „komunizmo etikos pagrindas yra kova už komunizmo stiprinimą ir įgyvendinimą“, „moralė – tai, kas griauna seną eksploatacinę visuomenę“. Komunistinė moralė neatskiriama nuo klasinės kovos: kas padeda proletariato revoliucijai, tas ir moralu, kas trukdo – tas nusikalstama; revoliucijos (o paskui komunizmo) gerovė – svarbiausias principas.
Todėl revoliucijos moralė tokia lanksti: ji prisitaiko prie taktinių dabartinės kovos užduočių. Vakar drauge su eserais pasisakei prieš monarchiją, o šiandien smaugi eserus; rytoj susitari dėl antihitlerinės koalicijos, o poryt pasirašai paktą su Hitleriu, ir t.t. Būtent tai SSRS ir išvydo R. Reiganas: etika visiškai priklauso nuo klasių kovos. Dviejų sistemų karas, kaip ją vadino SSRS, buvo vienų vertybių ir standartų kova prieš kitus, ir R. Reigano kalboje tai labai aiškiai juntama. Nesvarbu, kaip tariesi su komunistais dėl strateginio karinio pariteto – juk jie vis viena trokšta pasaulinės revoliucijos ir pasitaikius progai ją surengs.
Su kuo Jėga
Tada R. Reiganas ir ištarė savo garsiuosius žodžius: „kol jie [gyvenantieji totalitarizmo tamsoje] išpažįsta valstybės visagalybę ir jos viršenybę prieš asmenį, kol tiki savo būsimu viešpatavimu visoms pasaulio tautoms, tol jie yra šiuolaikinio pasaulio blogio centras“, ir paragino klausytojus „saugotis puikybės pagundų, pagundos paskelbti save aukščiau visko ir kaltomis paskelbti abi šalis, ignoruojant istorinius faktus ir blogio imperijos agresyvius impulsus“.
Pasaulis šiuose žodžiuose išgirdo analogiją su išgalvota Galaktikos Imperija. Be to, nuo „Blogio Imperijos“ buvo siūloma kosmose išdėstyta sistema, perimančia tarpkontinentines balistines raketas (Strateginė gynybos iniciatyva, SGI). „Žvaigždžių Karai“ pasirodė R. Reigano kalbai skirtame „Washington Post“ įžanginiame straipsnyje ir „Times“ žurnalo viršelyje. 1985 metais, gindamas SGI, R. Reiganas irgi paminėjo „Žvaigždžių karus“: SGI tikslas – „ne karas, o taika, ir šioje kovoje, kaip filme sakoma, Jėga su mumis“. „Lucasfilm“ netgi teisėsi su politikais dėl nekorektiško metaforos panaudojimo, tačiau pralaimėjo.
Blogis, kuriam stengėsi pasipriešinti R. Reiganas, jam buvo visiškai metafizinis. Todėl jis cituoja antrą Clive'o Staples Lewiso pratarmę „The Screwtape Letters“ knygai: „Didžiausias blogis dabar kuriamas ne Dikenso aprašytose niūriose landynėse ir olose, netgi ne koncentracijos stovyklose – ten regime rezultatą. Jį švariuose, šiltuose, šviesiuose kabinetuose pradeda ir gimdo (siūlo, palaiko, vysto) tvarkingi, švariai nusiskutę žmonės, kuriems nė balso pakelti nereikia“. Kartais šie žmonės kalba jėgos kalba, o kartais pagarbiai ir draugiškai, – Lewisą pratęsė Reiganas, – bet galiausiai jie, kaip ir visi kiti diktatoriai, pateikia jums „savo paskutinįjį teritorinį klausimą“ (taip 1938 metų rugsėjį sakė Hitleris apie Vokietijos pretenzijas į Čekijos Sudetus), ir šiai agresijai jau nebepavyksta pasipriešinti.
Tamsa prieš aušrą
Likus savaitei iki R. Reigano kalbos, 1983 metų kovo 3 dieną, teismas septyniems metams griežto režimo kolonijos ir penkiems metams tremties nuteisė Iriną Ratušinskają („antisovietinė agitacija ir propaganda“). Paskui R. Reiganas ir Margareth Thatcher prašė Gorbačiovo ją išlaisvinti. 1982 metų rudenį, jau laikoma Kijevo KGB kalėjime, Ratušinskaja rašė:
Молоко на строке не обсохло,
А отчизна уже поняла,
И по нас уже плакали ВОХРы,
И бумаги вшивали в дела.
Мы дышали стихами свободы,
Мы друзьям оставались верны,
Нас крестили холодные воды
Отвергающей Бога страны.
А суды громыхали сроками,
А холопы вершили приказ –
Поскорее прикрыть медяками
Преступление поднятых глаз.
Nuo eilučių pienas dar nenudžiuvo
O tėvynė jau viską suprato,
Popierius siuva į bylą VOChRai (VOChR – SSRS respublikų NKVD vidaus kariuomenė - red.)
mūsų ilgisi, saulės nemato.
Kvėpavome laisvės eilėraščiais,
Neišduodavom savo draugų
Priėmėm krikštą kaip įšalas šaltą
Neigiančios Dievą šalies vandenų
O teismai nuosprendžiais svaidėsi,
Cholopai (Cholopai – X – XVIII amžiaus Rusijoje – gyventojai, teisine padėtimi panašūs į vergus -red.) vykdė, ką jiems įsakys –
Kuo greičiau pridengti variokais
Be leidimo pakeltas akis.
1983 metų gegužę šešis metus kalėjimo ir keturis metus tremties gavo Aleksejus Smirnovas – už atsisakymą tardytojui papasakoti, kas ir kaip leidžia ir platina „Dabartinių įvykių kroniką“ – pusiau pogrindinį laikraštį, fiksavusį sovietų valdžios nusikaltimus prieš minties ir žodžio laisvę. „Kronikas“ kentėjo 15 metų, o 1983-iais, areštavę svarbiausius asmenis, uždarė. Spaudimo stiprinimo mechanizmas buvo toks pats, kaip dabar: po sovietų kariuomenės įsiveržimo į Afganistaną, pasaulyje smarkiai sustiprėjo SSRS kritika, ir valdžia atsakė represijomis prieš teisių gynėjus.
Dar viena paralelė: dabar valstybės Dūma priima įstatymą, numatantį atsakomybę tiems, kas padeda įvesti sankcijas prieš Rusiją. 1983 metais valdžia tokiais laikė disidentus. Andrejus Sacharovas 1983 metais buvo tremtyje Gorkyje, o Jeleną Boner [žmogaus teisių gynimo aktyvistė, A. Sacharovo žmona – vert. past.] ištiko infarktas. Kai tik gydytojai nustatė diagnozę, prie jos buto Maskvoje durų buvo įrengtas milicijos postas – kad J. Boner nelankytų užsienio korespondentai. Telefonas bute buvo atjungtas – tai juk ryšio priemonė, kurią galima panaudoti antisovietinei agitacijai ir propagandai.
1983 metų birželį „Foreign Affairs“ buvo paskelbtas A. Sacharovo laiškas apie atominio karo pavojų. KGB atsakė straipsniu „Izvestija“ laikraštyje „Kai prarandama garbė ir sąžinė“, per du mėnesius A. Sacharovas gavo daugiau nei 2400 laiškų (dauguma – kolektyviniai), kuriuose smerkiama jo „neapykantos žmonijai pozicija“ – kaip išdaviko, taikos ir savo šalies priešo. 1983 metų rudenį saugumiečiai propagandistai žurnalų straipsniuose piešė A. Sacharovą kaip „sionistinį CŽA agentą“, SSKP CK generalinis sekretorius Jurijus Andropovas pavadino jį „psichiškai nesveiku“. Rugpjūtį „Gorkio tiesa“ apie A. Sacharovą rašė: „(Laiškų) autorių, paprastų sovietinių žmonių, pasipiktinimas suprantamas. Argi galima abejingai ir ramiai reaguoti į tą kuris šmeižia šventovių šventovę – savo gimtinė, savo liaudį, kas atvirai savo tėvynainiams linki sielvarto, kančių ir nelaimių, kurias jiems ne kartą teko iškęsti“. Beveik taip pat kalbama ir apie dabartinio režimo kritikus.
Tad, R. Reigano epitetas buvo visiškai tinkamas. Kaip ir Galaktikos Imperijoje, bet kokie taikūs pasisakymai prieš valdžią SSRS buvo slopinami jėga. Galaktikos Imperija buvo itin militarizuota ir švaistė milžiniškas lėšas superginklams (pirmoji ir antroji „Mirties Žvaigždė“), o vėlyvoji SSRS dėl gigantiškų išlaidų kariniam pramoniniam kompleksui nebegalėjo palaikyti padoraus piliečių gyvenimo lygio.
Imperija ir klonai
Suirus superginklui, Galaktikos Imperija pamažu žlugo dėl užsitęsusio pilietinio karo – iš visų pusių ją partizaniškai atakavusių sukilėlių. Imperijos žlugimas buvo ilgas – su valstybiniais perversmais, masinėmis aukomis, gausybe tarpusavyje besiniaujančių diktatorių, epizodiškais imperiškosios valdžios reinkarnacijos bandymais.
SSRS žlugo gerokai greičiau ir praliejant mažiau kraujo, R. Reigano priešas išsisklaidė kaip dūmas. Tačiau dabar aišku, kad tai buvo Piro pergalė: imperatorius turės dar daug klonų ir sekėjų. R. Reigano paskelbtas karas buvo ilgas. Klonuota „Blogio Imperija“ skiriasi nuo tikrosios: dabartiniai čekistai neturi nei ideologinio kredo, nei atitinkamų apribojimų ir prietarų. Jos kultas – gryna jėga („gerai yra viskas, kas artina pergalę“), jis sumaišo realizmą ir cinizmą.
Rusijos elektoratas ir Vladimiras Putinas vieningai gerbia jėgą ir niekina silpnumą. Tai naujoji mūsų religija, pakeitusi komunistinę ideologiją. „Kietai jis jiems įkirto“ – taip į užsienio politikos naujienas reaguoja televizijos žiūrovai ir plačių sociologinių apklausų respondentai. Stiprių, nesidairančių į demokratijos institutus lyderių poreikis pastaraisiais metais augo ir JAV: liberalios demokratijos krizė – idealus metas klonų atakai, tai juos maitina.
Tokiems idealistams, kaip R. Reiganas klonus įveikti būtų paprasčiau, nei „Blogio Imperiją“: jie turėjo galingą etinę poziciją. Tačiau dabar tokių veikėjų nebegamina. Donaldas Trumpas – nė iš tolo nepanašus į R. Reiganą, o Europos politikai atakai į vakarietišką gyvenimo būdą negali panaudoti stiprios vertybinės pozicijos. Todėl „Blogio Imperijos“ reinkarnaciją bus sudėtingiau nei „Žvaigždžių Karuose“.