Tačiau Rusijos 5-osios atskirosios motorizuotų šaulių brigados (AMŠB) kariškių, kaip „taikdarių“, perkėlimas į daug ginčų keliantį Kaukazo regioną lapkričio 10-osios ankstų rytą, Armėnijai nebepadėjo išvengti žeminančio pralaimėjimo nuo savo didžiausio priešo Azerbaidžano .
Rusijos intervencija užtvirtino didelės Armėnijos teritorijos, kurios kontrolę Armėnijos pajėgos perėmė 1993 metais, nemažos dalies praradimą. Rusijos prezidento Vladimiro Putino neprieštaravimas Azerbaidžano kariniams užkariavimams leidžia jam oriai trauktis iš nemalonios regioninės aklavietės. Bet jo krizės sprendimas nėra tobulas. Jis kenkia jo pastangoms pretenduoti į žinovo, kaip kontroliuoti SSSR „įšaldytų“ konfliktų palikimą, statusą ir turi neigiamų padarinių būsimam Rusios geopolitiniam vaidmeniui regione.
Šios savaitės pradžioje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pasirašė bendrą trišalį pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache, keturių Armėnijos kontroliuojamos teritorijos dalių kontrolės perdavimo Azerbaidžanui ir beveik 2 000 rusų „taikdarių“ dislokavimo ginčijamame Kalnų Karabache (armėniškai Arcache), kurie kontroliuotų sąlyčio liniją ir beveik penkių kilometrų pločio transporto koridorių tarp Karabacho ir Armėnijos. Jie šiame regione vykdys penkerių metų „taikos palaikymo“ misiją.
Nėra abejonių, kas iš šio susitarimo turės daugiau naudos. Jerevane, Armėnijos sostinėje, žinia iš N. Pašiniano lūpų apie pareiškimo pasirašymą („Tai ne pergalė, bet ir ne pralaimėjimas, kol to nepripažįsti“, – rašė jis feisbuke), sukėlė riaušes. Protestuotojai nusiaubė premjero rezidenciją (pasak N. Pašiniano, pavogtas „kompiuteris, laikrodis, kvepalai, vairuotojo pažymėjimas ir kiti daiktai“), užėmė parlamento posėdžių salę ir sumušė jo pirmininką. N. Pašinianas stengiasi sukontroliuoti situaciją, bet kartu ragina savo rėmėjus „ruoštis kovai“, ir jo politinė ateitis pakibo ant plauko.
Toji nepasitenkinimo audra prieš N. Pašinianą, kuris užėmė Armėnijos valdžios vairą 2018 metais per taikią revoliuciją, gali būti vienas iš tikslų, kurių V. Putinas mėgino pasiekti mėnesį vilkindamas karinės jėgos intervenciją. Pagaliau jis būtų galėjęs užspausti konfliktą pačioje jo užuomazgoje, nusiųsdamas, ar net rimtai pagrasindamas nusiųsti, rusų karius rugsėjį ar spalio pradžioje.
Per protestus, atvėrusius jam kelią į valdžią, N. Pašinianas mėgino įtikinti V. Putiną, kad jo rėmėjų reikalavimai laikytis liberalių reformų kurso ir išrauti su šaknimis korupciją nesietini su antirusišku maištu, galinčiu prilygti 2014 metų Ukrainos Orumo revoliucijai. Nuo tada V. Putinas palaikė išoriškai draugiškus santykius su naujuoju Armėnijos lyderiu. Tačiau jis iš principo negali pakęsti posovietinių sukilimų, ir jo priešiškumas, nukreiptas prieš N. Pašiniano atsargias liberalias reformas ir besiplečiantį vakarietiškų nevyriausybinių organizacijų tinklą Armėnijoje, buvo jaučiamas jo pagrindinės propagandininkės Margaritos Simonian, armėnės, internetinėse žinutėse.
„Dek pragare, niekingas padare, – rašė ji apie N. Pašinianą socialiniame tinkle „Telegram“ ankstyvą lapkričio 10-osios rytą. – Tokios daugiau mažiau dabartinės nuotaikos Jerevane, N, Pašiniano feisbuko paskyroje ir mano virtuvėje.“
Tačiau daug sudėtingesnius išskaičiavimus greičiausiai slepia V. Putino sprendimas laukti, leidęs žūti beveik 5000 žmonių (jo paties vertinimais).
Ankstyva intervencija būtų vertinama kaip atvira, vienašalė parama Armėnijai. Azerbaidžano finansinė situacija yra geresnė, dėl angliavandenilių išteklių ji geriau ginkluota nei Armėnija. Šiuo metu ji yra 64-a pasaulyje pagal karinę jėgą, tuo tarpu Armėnija užima 111-ą vietą iš 138 valstybių.
Azerbaidžanas sudavė skaudų kirtį Armėnijai. Nuo pat pirmųjų konflikto Kalnų Karabache dienų Rusijos įtakingos ir turtingos armėnų diasporos lyderiai ragino V. Putiną kone su ašaromis siųsti karius. Be to, Armėnijos Karabacho kontrolei trūksta tarptautinio pripažinimo. Jeigu Rusija būtų nusprendusi įsikišti Armėnijos vardu, ji būtų veikusi iš peties. Tokie veiksmai būtų pastūmėję Azerbaidžaną arčiau Turkijos, kurios prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas entuziastingai palaikė I. Alijevą viso konflikto metu. Jie būtų susilpninę Azerbaidžano ryšius su Rusija energetikos srityje ir galiausiai dar vieną posovietinę šalį stumtelėtų tolyn iš Rusijos orbitos. Be to, Rusija turi azerbaidžaniečių diasporą, kuri beveik prilygsta armėnų imigrantams pagal turtą, įtaką ir dydį (V. Putino vertinimu, kiekvieną jų sudaro du milijonai žmonių). Atsižvelgusi į ankstesnius armėnų ir azerbaidžaniečių, gyvenančių Rusijoje, konfliktus dėl Karabacho, Rusijos valdžia nusprendė nepalaikyti nei vienų iš jų pernelyg atvirai.
Savo vėlyvu įsikišimu V. Putinas stengėsi išlaikyti šiek tiek armėnų pasitikėjimo: rusų karių dislokavimas gelbsti juos nuo tam tikro pralaimėjimo ir visiško Karabacho praradimo. Štai kaip N. Pašinianas aiškino savo neprieštaravimą dėl teritorinių praradimų. „Kariuomenė man sakė, kad reikia sustoti, kad yra problemų, kurių neįmanoma išspręsti, visi tų problemų sprendimui skirti ištekliai išnaudoti“, – per vaizdo ryšį kreipdamasis į tautą lapkričio 10 dieną kalbėjo jis. Bet kartu jis patikrino didėjančią Turkijos įtaką, užtikrindamas, kad rusų kariai atliks „taikdarių“ vaidmenį.
Vis dėlto Armėnijos noras likti Rusijos orbitoje, kokį ji iki šiol demonstravo, bus neabejotinai supurtytas. Priešingai nei Azerbaidžanas, ji yra Eurazijos ekonominės sąjungos – mylimo V. Putino bendrosios rinkos projekto – narė, taip pat posovietinės Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narė. Armėnams – tiek savo gimtojoje šalyje, tiek Rusijoje – kils abejonių dėl šių glaudžių ryšių vertės. Tuo tarpu Azerbaidžanas sužais savo ryšiais su Turkija, kad išgautų daugiau nuolaidų iš V. Putino; savo pirminiuose pareiškimuose, iškart po to, kai buvo pasiektas susitarimas, I. Alijevas net pasiūlė Turkijos „taikdariams“ užimti vietą šalia Rusijos „taikdarių“.
Galbūt tai buvo neišvengiama, bet Rusijos įtaka posovietinėje erdvėje patyrė smūgį. Iš tiesų, susitarimo, pakurstyto Rusijos intervencijos, labiausiai užmaskuotas padarinys yra žala, kurią jis padarė V. Putino galimybėms įšaldyti konfliktus buvusioje Sovietų Sąjungoje. Nuo tada, kai subyrėjo SSSR, vien Rusijos galia, kaip antra didžiausia pasaulio karinė jėga, išlaiko tokias šalis kaip Ukraina ir Gruzija Rusijos valios įkaitėmis, nepaisant jų akivaizdaus troškimo atitrūkti nuo savo buvusio itin galingo šeimininko.
O štai ištrauka iš I. Alijevo lapkričio 9-osios kreipimosi į tautą, kuriame buvo šis tas, kas turėtų išgąsdinti net V. Putiną: „Azerbaidžano žmonės ne kartą yra girdėję iš tarpininkų bei kai kurių tarptautinių organizacijų lyderių, kad šiame konflikte nėra jokio karinio sprendimo, Aš sakiau, kad su tokia teze nesutinku, ir buvau teisus. Buvau teisus!“
Įsitikinimas, kad karinis sprendimas yra įmanomas – kad jeigu Rusija įsikiš, ji gali tą padaryti per vėlai, – išjudintų pusiausvyrą visų posovietinių įšaldytų konfliktų, pradedant nuo konflikto Ukrainoje. I. Alijevas mano galįs sau leisti laukti, kol rusų kariai paliks Karabachą; jis nežadėjo atsisakyti likusių teritorinių Azerbaidžano pretenzijų.
Gruzinai, ukrainiečiai ir moldavai gali taip pat nuspręsti, kad susigrąžinimas teritorijų, kurias iš jų šalių atplėšė šiuo metu įšaldyti konfliktai, tėra laiko klausimas, tereikia sulaukti tinkamo momento – rugsėjo pabaigoje Kremliaus dėmesys buvo sutelktas į dramatiškus įvykius Baltarusijoje, – ir pradėti gerai parengtą karinę operaciją. Azerbaidžano patirtis rodo, kad Rusija gali nesiimti veiksmų, net jos karinio personalo žūties atveju: Maskva, regis, priėmė azerbaidžaniečių atsiprašymą dėl netyčia numušto rusų karinio sraigtasparnio virš Armėnijos lapkričio 9 dieną.
Paprastai tariant, status quo posovietiniame pasaulyje pernelyg smarkiai priklauso nuo gebėjimo įžvelgti Rusijos karinę galią ir jos noro ją naudoti. Tariama išeitis naujausiame Kalnų Karabacho konflikte rodo, kad tokios įžvalgos kinta, su nenuspėjamais padariniais V. Putinui ir sudėtinga poimperine erdve.