Po to, kai Borisas Johnsonas ir „Brexit“ šalininkai palaidojo kruopščiai puoselėtą mitą apie ES nesugriaunamumą, eurofilai tvirtino, kad Didžioji Britanija yra išskirtinis atvejis – salynas, niekada ir negalėjęs visiškai įsipareigoti žemynui. Tačiau viskas atrodo kitaip, kai prieš tave atsigręžia pati Italija.
Trečioji pagal dydį bloko ekonomika jau ir anksčiau flirtavo su euroskepticizmu, maištaudama prieš biudžeto taisykles ir sunkiai tvarkydamasi su pabėgėlių bangomis, plūstančiomis iš Afrikos į šiaurę. Tačiau kai COVID-19 smogė Lombardijai, italai vis tiktai tikėjosi, kad Europa šoks jiems į pagalbą be jokių klausimų.
Bet viskas, ką jie jaučiasi gavę – smulkus šriftas ir abejingai atsukta nugara.
Vokietija ir Prancūzija apsaugines priemones pasilaikė sau, o Christine Lagarde ir Europos centrinis bankas į finansines italų bėdas numojo ranka.
Nuo to laiko buvo pažadėta pinigų, buvo atsiprašyta, tačiau toji pirminė dvejonė vis dėlto paliko žaizdą.
„Italija buvo įsimylėjusi Europos projektą, bet dabar ji jo nebemyli, – teigia Marcas Lazaras, Paryžiaus Sciences Po universiteto istorijos profesorius. – Nežinau, ar Europai pavyks susigrąžinti pasitikėjimą.“
Aukštesnieji vyriausybės atstovai, centrinis bankas ir net ministro pirmininko Giuseppe Conte kabinetas kalba apie precedento neturinčią pykčio bangą ES atžvilgiu, kuri plinta po visą šalį, stebinčią, kaip kiekvieną savaitę miršta tūkstančiai žmonių, o ekonomika nykte nyksta. Keletas valdininkų prisipažįsta, kad ir patys taip jaučiasi.
Vienoje šio mėnesio apklausoje net 59 proc. respondentų atsakė, kad ES – tokia, kokia yra dabar – nebeturi prasmės. Kitoje dauguma italų apibūdino Kiniją kaip draugę ir beveik pusė pareiškė, kad Vokietiją laiko prieše.
Net tokie ištikimi proeuropiečiai kaip Matteo Renzi jaučiasi nusivylę.
Prieš penkerius metus buvęs ministras pirmininkas kibino Vokietijos kanclerę Angelą Merkel priešais Michelangelo Dovydą savo gimtojoje Florencijoje. Dabar, tapęs G. Conte koalicijos jaunesniuoju – tačiau kritiškai svarbiu – partneriu, M. Renzi neslepia apmaudo.
Jis teigia, jog dalis Italijos dešiniųjų ir valdančiosios koalicijos „sako, kad viskas yra Europos kaltė“.
G. Conte ketvirtadienį su kitais lyderiais dalyvaus dar vienoje aukščiausio lygio vadovų vaizdo konferencijoje ir pakartos savo raginimą išleisti bendrą obligacijų emisiją, italams simbolizuojančią solidarumą, kurio nesugebėjo pademonstruoti šiaurinė Europa.
„Jei italai nematys teigiamo rezultato, euroskepticizmas ir toliau augs, kaip ir antivokiška politika, kurios šaknų galima ieškoti mūsų šalies gilioje psichologinėje praeityje, – pažymėjo finansų ministro pavaduotojas Pieras Paolo Baretta. – Mūsų istorinėje atmintyje sunkiais laikais Vokietija visada tapdavo mūsų prieše.“
G. Conte beveik garantuotai negaus to, ko siekia, – šiuo metu tokios politinės išlaidos Angelai Merkel ir Nyderlandų Markui Ruttei būtų tiesiog per didelės, – o tai gali pastūmėti Italiją pavojingu keliu. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pabrėžė, kad dėl to gali žlugti visa Europos Sąjunga.
Be abejo, šioje retorikoje esama tam tikro blefo. Paskutinį kartą, kai ES grėsė skilimas, graikai galiausiai kapituliavo. O Romos valdininkai tikriausiai pripažins, kad vokiečių ir olandų siūlomas paketas finansiniu požiūriu yra visai neblogas.
Bet jie nekenčia to, kaip tai daroma.
Jie prisimena tą vasario dieną, kai buvo atšauktas Venecijos karnavalas, nes klestinčioje Italijos širdyje išplito virusas – o likusi Europa atsuko jai nugarą.
Vokietija ir Prancūzija uždraudė veido kaukių ir pirštinių eksportą. Kitos partnerės įvedė pasienio kontrolę. Ch. Lagarde iš ECB paskatino istorinį akcijų išpardavimą Italijos (ir Europos) rinkose, o Nyderlandų finansų ministras Wopke Hoekstra vėl prisiminė skolų krizės argumentus, leisdamas sau pareikšti, kad Italija pati kalta dėl savo sunkios padėties.
Nuo to laiko visos šios politinės nuostatos buvo pakoreguotos, nes tapo akivaizdu, kad Italija – pasaulinės pandemijos auka. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen netgi atsiprašė už tai, kad „neparodė palaikymo“.
Tačiau žala jau padaryta. Ir nesunku įsivaizduoti, kaip reikalai klostysis toliau.
G. Conte vadovauja nestabiliai koalicijai, kurios priešakyje – „Penkių žvaigždučių“ judėjimas ir demokratų partija. Pati koalicija susibūrė tik pernai, siekdama išstumti savo bendrą priešą – Matteo Salvini iš dešiniųjų populistų „Lygos“.
„Lyga“ yra populiariausia partija Italijoje, šiuo metu pirmaujanti prieš demokratus maždaug aštuoniais procentiniais punktais, o pats M. Salvini tik ir laukia naujos galimybės užgrobti valdžią.
Anksčiau jis žaidė su idėja atsisakyti euro. Tačiau išpopuliarėjęs nacionaliniu mastu, jis teisingai nuskaitė šalies nuotaiką ir pasistengė nuleisti tą užmojį juokais.
Tačiau dabar viskas kitaip.
„Tai ne sąjunga, – kovo 27 d. pareiškė M. Salvini. – Tai gyvačių ir šakalų lizdas.“
O tada pristatė italams savo planą.
„Pirmiausia nugalėsime virusą, tada pagalvosime apie Europą, – pasakė jis. – Jeigu ką, atsisveikinsime. Ir išeisime nepadėkoję.“