Pirmasis atvejis prezidento V. Putino vadovaujamoje Rusijoje, kai ministro pareigas einantis asmuo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kyšininkavimą, susijęs su tokiomis detalėmis, kurių veikiausiai gali pasitaikyti nebent šnipų romane.
Čia figūruoja ir paslėpti mikrofonai, ir rankomis rodomi sutartiniai gestai, ir ypatingos dešrelės, ir pinigų prigrūstas krepšys. V. Putinui, kaip manoma, paskutinį kartą ruošiantis kovo mėnesį įvyksiantiems prezidento rinkimams, buvusiam ekonomikos ministrui Aleksejui Uliukajevui iškelta byla dėl kyšio iš Igorio Sečino, valstybinės naftos milžinės „Rosneft“ vadovo, paėmimo, sukėlė Kremliuje tikrą sumaištį ir padalijo jį į priešininkų stovyklas.
Kadangi Rusijos konstitucija leidžia V. Putinui pretenduoti jau tik į vieną šešerių metų kadenciją, kilusius nesutarimus tikriausiai būtų galima sieti su prasidėjusiomis vėliau šalies lyderį pakeisti norinčiųjų kovomis, rašoma svetainėje bloomberg.com.
Galima tik spėti, kad į dvi grupes pasidalijusių priešininkų nervai dabar ypač įtempti – juk laukiama, kol savo žodį tars V. Putinas. „V. Putino politiniame biure akivaizdžiai juntamos kovos dėl valdžios nuotaikos, – teigia Jevgenijus Minčenko, konsultantas politikos klausimais, patarimus teikiantis ir vyriausybei. – Kova darosi vis aršesnė, nes pamažu rengiamasi galimam gvardijos pakeitimui.“
A. Uliukajevui metamų valstybinių kaltinimų versija prasideda faktais apie įvykius Indijos viešbutyje ir baigiasi I. Sečino paspęstomis pinklėmis bendrovės „Rosneft“ būstinėje Maskvoje. I. Sečinas yra karinės žvalgybos veteranas, darbavęsis V. Putino žinioje nuo pat dešimtojo praeito amžiaus dešimtmečio.
Spalio 12 d. buvo atnaujintas rugpjūčio mėnesį pradėtas teismo procesas. Gali būti, kad jis užsitęs iki lapkričio. I. Sečinas veiksmų ėmėsi praeitų metų spalį, kai, kaltintojų teigimu, A. Uliukajevas pareikalavo 2 mln. JAV dolerių už tai, kad neprieštarautų „Rosneft“ ketinimui įsigyti „Bašneft“ – iš milijardieriaus Vladimiro Jevtušenkovo po apkaltinimo pinigų plovimu, kuris vėliau buvo atmestas, konfiskuotą naftos bendrovę.
Kaltintojai teigia, kad apie konkrečią pinigų sumą A. Uliukajevas davė suprasti dviem pirštais parodydamas kažkokį gestą, kol I. Sečinas žaidė biliardą viešbutyje, kuriame abu buvo apsistoję per Indijos Goa valstijoje vykusį tarptautinį suvažiavimą.
Praėjus lygiai mėnesiui ir jau būnant Maskvoje, A. Uliukajevas apsilankė I. Sečino biure. Čia vykęs jų pokalbis buvo slapta įrašytas. Iš įrašo paaiškėjo, kad I. Sečinas įteikė A. Uliukajevui dvi dovanas – krepšį dešrelių, pagamintų iš I. Sečino sumedžiotų žvėrių mėsos, ir kitą, uždarytą krepšį, kuriame A. Uliukajevas, kaip pats tvirtina, įtarė buvus rūšinį vyną. Pasirodo, krepšys buvo prikimštas dolerių. Federalinės saugumo tarnybos agentai tuo tarpu jau laukė, kai galės suimti iš „Rosneft“ būstinės išeinantį A. Uliukajevą.
Kiek vėliau prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pranešė, kad V. Putinas nuo pat pradžių žinojo apie planuojamą apgavystę. Du su incidento aplinkybėmis gerai susipažinę asmenys paminėjo, kad V. Putinas, be kita ko, pritarė, o gal net pats davė mintį kiek netikėtam teisėjo sprendimui leisti paviešinti pokalbio nuorašą.
Jis labai pakenkė I. Sečinui, sugebėjusiam (dažnai ne be teisėsaugos pareigūnų pagalbos) operatyviai įsigyti privačias įmones ir paversti „Rosneft“ tikra naftos milžine. Jis ypač intensyviai kritikavo sprendimą perskaityti teisme tam tikras nuorašo dalis: kalbėdamas su laikraščio „Kommersant“ žurnalistu tokį veiksmą jis pavadino „profesionaliu kretinizmu“ ir prilygino jį valstybės paslapčių atskleidimui.
Lapkritį pasklido informacija, esą, I. Sečinas ėmė reikšti nepasitenkinimą kinais ir indais – dviem pagrindiniais „Rosneft“ partneriais, su kuriais neva pasidarė ne taip pravartu bendradarbiauti kaip su japonais ir Pietų Korėjos atstovais. Jis skundėsi ir dėl to, kad tenka mokėti daugiau mokesčių nei „Exxon Mobil“, be to, kritikavo V. Putino susitarimą su OPEC (Naftą eksportuojančių šalių organizacija), pagal kurį buvo bandoma padidinti naftos kainas sumažinant gavybos apsukas.
Komentuodamas šią sutartį I. Sečinas neva tvirtino, kad ji gali padėti būsimai D. Trumpo administracijai pasiekti savo tikslą – išsikovoti JAV energetinę nepriklausomybę. A. Uliukajevas ne sykį tvirtino, kad yra nekaltas, ir teisme kartojo, kad visa byla – I. Sečino sufabrikuotas procesas.
Nei „Rosneft“ vadovas, nei D. Peskovas jokių komentarų apie bylą nepateikė.
Politinė įtampa Maskvoje šiuo metu ypač išaugusi, nes V. Putinas po rinkimų turės paleisti savo kabinetą, o tada per dvi savaites pateikti žemiesiems parlamento rūmams, Dūmai, patvirtinti premjero kandidatūrą ir taip tarsi užsiminti, kas, jo nuomone, turėtų užimti šalies vadovo postą pasibaigus paskutinei jo prezidentavimo kadencijai.
Ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas A. Uliukajevui, beje, ilgamečiam savo bendražygiui, iškeltą bylą pavadino jo supratimo ribas peržengiančiu atveju. Abu politikai pritaria laisvosios rinkos idėjai, tačiau D. Medvedevas yra sulaukęs įmonių savininkų kritikos dėl nesugebėjimo susilpninti I. Sečino ir kitų klestinčių valstybinių įmonių vadovų monopolijos, pavergusios visą šalies ekonomiką.
Keletas V. Putinui artimų asmenų užsiminė, kad po rinkimų buvo daromas didžiulis spaudimas pakeisti D. Medvedevą ryžtingesniu vadovu, galinčiu daugiau nuveikti stringančios ekonomikos labui. Anot jų, tarp pakeisti D. Medvedevą galinčių kandidatų buvo minimos Rusijos centrinio banko vadovės Elvyros Nabiulinos, Maskvos mero Sergejaus Sobjanino ir pramonės ministro Deniso Manturovo pavardės. Įtakingi verslo atstovai ir jų atžvilgiu palankiai nusiteikę vyriausybės tarnautojai jau ima spėlioti, kas galėtų tapti kandidatais į šalies prezidento postą per 2024 metų rinkimus, nors tokios prognozės, savaime suprantama, būtų kiek ankstyvos.
V. Putinas net 17 metų manipuliavo įvairiomis interesų grupėmis. Tarp jų buvo ir jėgos struktūros, kurioms priskiriami ir tokie ekonominį nacionalizmą propaguojantys saugumo tarnybų veteranai kaip I. Sečinas. Su jomis reikėtų supriešinti už mažesnę valstybės kontrolę pasisakančius veikėjus, tokius kaip A. Uliukajevas ir D. Medvedevas. Vis dėlto svaresnis žodis šiuo metu priklauso ne jiems ir taip iš dalies yra todėl, kad ėmus veikti sankcijoms ir atpigus naftai vyriausybė buvo priversta imtis tam tikrų priemonių, naudingesnių valstybinėms įmonėms, bet ne privačiajam sektoriui.
Kadangi savo nuomonę V. Putinas akivaizdžiai laiko paslaptyje, nėra aišku, ar jis nori, kad ši tendencija tęstųsi. Belieka laukti bylos nagrinėjimo pabaigos ir viltis, kad paskelbtas verdiktas padės bent kiek lengviau nuspėti jo intencijas.
Apkaltinamasis nuosprendis gerokai supurtytų ir taip nemažai kritikos sulaukiančius ekonomikos technokratus. Tačiau iki tos akimirkos kova tik intensyvės. „Jei tarp stambiausios valstybinės įmonės ir vieno iš pagrindinių ministrų įsiplieskęs konfliktas sprendžiamas spendžiant pinkles, o vėliau – teisme, galima kalbėti apie rimtą krizę“, – sako konsultantas politikos klausimais J. Minčenko.
Apibendrinant galima pasakyti, kad lig šiol neišspręsta Kremliaus pareigūnui iškelta korupcijos byla sukiršino dviejų frakcijų lyderius – griežtesnės valstybės kontrolės ir laisvosios rinkos idėjų šalininkus.